„MVTSI studentas Michailas Kaluginas savo pranešime pabrėžė, kad nebeegzistuoja Lietuvos ir Rusijos karinio konflikto pavojus ir priminė, jog dabartinė Rusija nebėra TSRS su savo imperialistinėmis idėjomis“, – tai yra ištrauka iš 2001-ųjų metų žurnalo Politologija, kurį leido Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
Tų metų spalį tuomet tik kuklus 5-ojo kurso studentas M. Kaluginas svečiavosi Lietuvoje pagal mainų programą. Prieš tai lietuvių studentai lankėsi Maskvoje, kur gausi TSPMI delegacija pasirašė sutartį su garsiu Maskvos valstybiniu tarptautinių santykių institutu (MVTSI).
„Sutarties nuostatos skatina palaikyti šiltus bei draugiškus abiejų šalių būsimų politologų ir diplomatų santykius“, – rašoma 2001 metų „Politologijos“ numeryje.
Ten pat rašoma, kad ir tuometinis Krašto apsaugos ministras Povilas Malakauskas taip pat antrino M. Kaluginui, pareikšdamas, kad „dabartinė Rusija nekelia pavojaus Lietuvai ir Lietuva tikisi tęsti draugišką dialogą su Rusija“.
Tai buvo visai kiti laikai – Vladimiras Putinas Rusijai vadovavo tik metus, dar nebuvo užgniaužęs opozicijos bei sutelkęs galios į savo klano rankas. Kiek tai buvo įmanoma, Lietuva ir Rusija palaikė draugiškus santykius. Bet M. Kaluginas tapo kai kuo daugiau, nei diplomatu.
Diplomatą sekė FTB
Manoma, kad Amerikoje M. Kaluginas dirbo „agentūrinį“ darbą: prisidengdamas savo, kaip diplomato pareigomis jis iš tikrųjų esą raportuodavo savo tikrajai darbovietei – Rusijos Išorės žvalgybos tarnybai (SVR). Įtarimų dėl M. Kalugino veiklos turėjo ir Vašingtone dirbę lietuviai.
„Jau pirmuosiuose susitikimuose atrodė, kad jis jautėsi drąsiai, laisvai, tarsi būtų visai kito rango, negu formaliai už jį aukštesnes pareigas užimantis diplomatas. Tada ir kilo įtarimas, kad jis yra kai kas daugiau, nei Rusijos ambasados Vašingtone ekonomikos skyriaus vadovas“, – DELFI pasakojo vienas Lietuvos diplomatas, sutikęs kalbėti tik su sąlyga, kad nebus įvardytas.
Išties, tiek diplomatiniuose sluoksniuose ne vienerius metus besisukiojantys lietuviai, tiek amerikiečiai gali prisiminti Kalugino pavardę.
Tiesa, jei amerikiečiams iki šiol geriau buvo žinomas Olegas Kaluginas – buvęs KGB generolas, kuris praėjusio dešimtmečio viduryje išvyko iš Rusijos į JAV ir tapo Kremliaus kritiku. Tuo tarpu M. Kaluginas taip pat išvyko į JAV – 2010-siais ir ten praleido šešerius metus. Tiesa, per tą laiką jis spėjo pagarsėti ne tik kaip politikos, o vėliau ir ekonomikos skyriaus vedėjas.
Būtent M. Kaluginas tapo vienu pagrindinių buvusio britų žvalgybininko Christopherio Steele’o ataskaitos herojumi. Tiesa, skandalingą medžiagą apie tuomet tik kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir jo aplinkos ryšius su Rusija sausį pateikęs Ch. Steele’as suklydo rašydamas M. Kalugino pavardę – jį vadino „Kulaginu“.
„Jis buvo skubiai atšauktas iš Vašingtono, nes Maskva bijojo, kad jo aktyvus dalyvavymas JAV prezidento rinkimų operacijoje bus paviešintas JAV žiniasklaidoje“, – teigė Ch. Steele’as.
Šio brito ataskaita vertinama prieštaringai, tačiau JAV Federalinis tyrimų biuras galiausiai ėmėsi tirti įtarimus dėl D. Trumpo komandos ryšių su Rusijos režimu, siekiant kompromituoti Demokratų partijos kandidatę Hillary Clinton bei klastoti balsavimo rezultatus.
Būtent M. Kaluginas buvo atsidūręs FTB tyrimo epicentre, tačiau pernai amerikiečių agentų sekamas diplomatas išvyko į gimtinę, kur jo jau, greičiausiai, nepavyks apklausti. „Apsišvietęs“ diplomatas vėliau skundėsi, kad JAV žiniasklaida apie jį esą skleidžia melagingas naujienas.
„Liaukitės prieš mane skleisti nenutrūkstamą melo srautą ir tas melagingas naujienas“, – dar šių metų vasarį Rusijos žiniasklaidai sakė M. Kaluginas, kuris netiesiogiai kreipėsi į Vakarų šalių žurnalistus.
„Mano išvykimas buvo planuotas, apie jį buvo žinoma pusę metų, dabar aš dirbu Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje“, – pridūrė jis, aiškindamas, kad neturėjo jokių ryšių su įtartina, nusikalstama ar žvalgybine veikla.
Jį kaip mat užstojo aršumu pagarsėjusi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, kuri kalbas apie M. Kalugino žvalgybinę veiklą pavadino „šiukšlėmis“ ir „neįsivaizduojamu mėšlu“.
Sparčiai kopė karjeros laiptais
Tuo tarpu lietuviams įtarimų dėl M. Kalugino buvo kilę jau anksčiau. Po to, kai 2002 metais jis baigė MVTSI, prasidėjo svaiginama šio diplomato karjera. Pirmasis paskyrimas – į Vilnių, kur jis tapo ambasados atstovu spaudai.
Tokį paskyrimą galima laikyti neatsitiktiniu, mat ambicingąjį, Vilniuje 2001 metais jau pastebėtą ir mokslus baigusį jaunuolį pakvietė tuometinis Rusijos ambasadorius Lietuvoje Jurijus Zubakovas. Pastarasis nuo 1966 metų dirbo KGB, o 1991-1996 metais buvo SVR – tos pačios žvalgybos, kuriai, kaip dabar manoma dirbo M. Kaluginas, vadovas.
Jau Vilniuje atsiskleidė veidmainiški M. Kalugino bruožai: vienu metu jis galėjo būti griežtas, lakoniškas, reiklus darbuotojas, mėgstantis vadovauti. Tačiau kaip mat galėjo pasirodyti draugiškas, rūpestingas ir supratingas.
Pavyzdžiui, po 2004-ųjų rugsėjo 1-osios Beslano tragedijos, kai miesto mokykloje teroristų surengto išpuolio metu žuvo daugiau kaip 330 žmonių, Lietuva pasiūlė pagalbą: specialų kraujo preparatą – albuminą, reikalingą gydyti nudegimus bei priimti į Lietuvos reabilitacijos įstaigas apie 100-ą teroro metu nukentėjusių vaikų. Šiam tikslui iš Vyriausybės rezervo skirta 50 tūkst. litų. Albumino siunta, kurios vertė – 36,1 tūkst. litų, į Rusiją iš Lietuvos iškeliavo rugsėjo viduryje.
„Lietuva parodė didelį dėmesį šiai tragedijai. Žmonės atnešė žaislų prie ambasados, pagerbė tragedijos aukas, rinko ir siuntė pinigus. Labai ačiū Lietuvai už atsiųstą albuminą, kuris buvo reikalingas skubiai“, – tuomet kalbėjo M. Kaluginas. Tačiau jis čia pat patvirtino, kad pagalbos gydyti vaikus Rusija atsisakė.
Pirmąją krizę M. Kaluginui teko spręsti 2004 metų vasarį, kai Lietuva išspyrė tris Rusijos ambasados darbuotojus, kurie, kaip įtariama, užsiėmė šnipinėjimu. M. Kaluginas pabrėžtinai kartojo tiek rusų, tiek lietuvių žurnalistams, kad „komentarų šia tema nebus“.
Po metų kilo kitas skandalas, kai švenčiant Lietuvos narystės NATO pirmąsias metines į prezidentūrą nebuvo įleistas Rusijos ambasadoriaus pavaduotojas.
Dėl šio atvejo Rusijos agentūroms garsiai pasiskundęs M. Kaluginas pamiršo paminėti, kad į renginį buvo kviestas būtent ambasadorius, bet nei jis, nei kas nors kitas iš atstovybės neinformavo prezidentūros, kad bus siunčiamas tik pavaduotojas. Tų pačių metų rugsėjį Lietuvoje sudužo Rusijos naikintuvas Su-27, pilotuojamas majoro Valerijaus Trojanovo.
Pilotą apklausę Lietuvos pareigūnai jį apgyvendino viešbutyje, iš kur jam kurį laiką neleido išvykti. Aukščiausia Rusijos vadovybė ėmėsi spaudimo.
„Gana tempti gumą, grąžinkite pilotą ir lėktuvo liekanas!“, – per televiziją įsakmiu tonu Lietuvai griaudėjo tuometinis Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, nors tyrimas dėl orlaivio sudužimo dar nebuvo pasibaigęs.
Tuo tarpu M. Kaluginas rūpinosi, kad būtų kuo pozityviau nušviečiamas V. Trojanovas – kaip sutrikęs, nekaltas, aplinkybių auka tapęs kariškis, nuo kurio niekas nepriklauso.
Į Vilnių kaip mat atvyko piloto žmona. Tačiau, kai V. Trojanovas pasirodė prieš žurnalistus, į svarbiausius klausimus pilotas atsakyti nespėjo, mat jį nutraukė būtent M. Kaluginas, reikliu tonu pabrėžęs, kad „ponui Trojanovui būtų pateikiami klausimai tik apie jo savijautą“.
Dar po metų kilo nesusipratimas su tuometiniu Kaliningrado gubernatoriumi Georgijumi Bosu, kuris turėjo Vilniuje TSPMI kartu pasirodyti su prezidentu Valdu Adamkumi.
M. Kaluginas tuomet melavo, kad gubernatorius esą „netikėtai susirgo“, nors jau kitą dieną G. Bosas buvo iškviestas į Maskvą, kur, kaip šmaikštavo tuomet savotišku savarankiškumu garsėjusios Kaliningrado dūmos deputatai, G. Boso sveikata „kaip mat pasitaisė“.
„Tai tik prielaidos“, – lakoniškai M. Boso iškvietimą į Kremlių komentavo M. Kaluginas. Netrukus jis pats grįžo į Maskvą, kur metus dirbo Finansų ministerijoje, viceministro pavaduotoju, o vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje, kur buvo atsakingas už ryšius su ES.
Naujo karjeros laiptelio ilgai laukti neteko – 2010 metais M. Kaluginas paskirtas į prestižines pareigas. Jis pradėjo darbuotis milžiniškoje Rusijos ambasadoje Vašingtone, Politikos skyriuje.
O nuo 2012-ųjų M. Kaluginas sulaukė dar vieno paaukštinimo – ėmė vadovauti Ekonomikos skyriui. Tačiau ten jis pasižymėjo dėmesiu visai kitoms sritims ir net šalims.
Pravertė lietuvių kalbos žinios
Garsus Rusiją tyrinėjantis žurnalistas Markas Galeotti pabrėžė, kad iš JAV vyriausybės girdėjęs, jog „M. Kaluginas domėjosi ne tik ekonominiais reikalais“.
Tarp domėjimosi sričių ypač didelis vaidmuo buvo skirtas Lietuvai. Diplomatų teigimu, M. Kaluginas nuolat sukiojosi renginiuose, kuriuos organizavo ar juose dalyvavo Lietuvos atstovai.
Kitaip nei daugelis rusų diplomatų, pabrėžtinai viešai kalbančių tik rusiškai arba geriausiu atveju angliškai, M. Kaluginas per 4 savo darbo metus Vilniuje laiko veltui neleido – išmoko lietuvių kalbą ir galėjo laisvai kalbėti bei suprasti, kas ką šneka.
„Jis atrodė drąsus, tvirtas, aktyvus, net sveikai agresyvus, labai pasitikintis savimi. Iš kelių susitikimų buvo akivaizdu, kad jo statusas – visai kitas, nei jo oficialios pareigos.
Ir jei tik koks mūsų renginys – visada galėjai jį ten išvysti. Bet jis nesistengė išsiskirti, kaip nors išsišokti, kelti klausimų, tiesiog ramiai ten sukiojosi, galėjo draugiškai pasakoti, kaip jam patiko Vilniuje“, – teigė vienas Lietuvos diplomatas, pabrėžęs, kad lietuviams reikėjo atsargiau kalbėti, kai šalia- jų kalbą puikiai mokantis Rusijos diplomatas.
Tuo tarpu Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone dirbęs Žygimantas Pavilionis taip pat pripažino, kad M. Kaluginas buvo ypač aktyvus ambasados organizuojamuose renginiuose.
„Jis kartu su kitais rusais nuolat mus sekiodavo, taip rodydamas, kad stebi kiekvieną mūsų žingsnį, ypač susitikimuose dėl energetinio saugumo, dėl Ukrainos. Mūsų žiniomis Rusijos ambasadoje dirba apie šimtą žmonių, kurie rūpinasi buvusių okupuotų sovietinių respublikų ambasadomis.
Ir jei tik koks vizitas, jis visada pasirodo, sėdi pirmose eilėse ir viską demonstratyviai užsirašinėja. Ką jis dar daugiau darė veikė, aš nežinau, bet man Kongrese pasakojo, kad rusų diplomatai ateidavo ir personalo nariams tiesiog siūlydavo kyšius „už draugystę“, nekalbant jau apie visokias konferencijas, renginius“, – pasakojo Ž. Pavilionis.
„Atlantic Council“ bendradarbis Andersas Aslundas M. Kaluginą apibūdino, kaip „jauną, arogantišką vyrą raudona barzda, kaip pas imperatorių Aleksandrą III“.
„Jis buvo labai skirtingas, nei trys prieš tai jo pareigas užėmę žmonės – jį nelabai domino ekonominiai dalykai ir buvo galima susidaryti įspūdį, kad jis turėjo kitų interesų“, – teigė A. Aslundas.
Tokia M. Kalugino karjera, anot TSPMI dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus neturėtų stebinti, mat akivaizdu, jog Kremlius gerai investavo į M. Kalugino karjerą.
„Matome, kad dirbama sistemiškai, ar vienu laikotarpiu, ar kitu – pradedama nuo jaunų kadrų, rūpinamasi karjera, ugdomi būsimi lyderiai. Panašiai juk buvo su Vadimu Smirnovu iš Kaliningrade įsikūrusio Imanuelio Kanto universiteto.
V. Smirnovas naudojosi akademine priedanga, neva buvo tiriamas Lietuvos politinis elitas, o paaiškėjo, kad jis dirbo Rusijos žvalgybai. Todėl manęs tai nestebina. Pati ryškiausias pamoka yra VSD vaizdo įrašas, kur rodoma ta teorinė situacija, kai studentas konferencijoje su kažkuo susipažįsta. O dabar jau matome realius rezultatus“, – teigė N. Maliukevičius.