V. Bukovskiui, kaip pats teigia, pareiškimas pasirodė labai keistas ir kėlė nerimą, be to, laisvoje visuomenėje taip kalbėti neįprasta. Šitai jis konstatavo prisimindamas dėl sovietų valdžios draudžiamų tekstų ir nuotraukų vykdytą KGB persekiojimą.
Šiaip ar taip, Didžiosios Britanijos policija mėgino rasti su politika nieko bendra neturinčius atvaizdus: buvo ieškoma vaikų pornografijos. Vaikų pornografinės medžiagos saugojimas bet kurioje jurisdikcijoje laikomas smerktinu ir gėdingu teisių pažeidimu. Policininkai konfiskavo du V. Bukovskio kompiuterius. Vienas iš jų stovėjo kabinete, o kitas, sugedęs, buvo laikomas garaže.
Pernai balandį šis ilgametis sovietinės santvarkos kritikas ir kurį laiką Geležinės ledi Margaret Thatcher patikėtiniu buvęs politinis aktyvistas pagaliau sužinojo, kas vyksta. Tai nutiko tada, kai Karališkoji prokuratūra paskelbė apie jam metamus kaltinimus dėl nepadorių vaikų atvaizdų kūrimo, saugojimo, be to, vieno draudžiamo atvaizdo laikymo.
Teismo posėdžiai turėjo prasidėti gegužę, bet V. Bukovskiui pareiškus, kad savo kaltės jis nepripažįsta, nagrinėjimas buvo atidėtas iki gruodžio 12 d. Tai buvo padaryta tada, kai kaltinančioji pusė paprašė skirti daugiau laiko, per kurį būtų galima atlikti nepriklausomą tyrimą, susijusį su V. Bukovskio kompiuteryje rasta medžiaga, ir išsiaiškinti, kaip trečioji pusė galėjo perkelti šią medžiagą į kompiuterį.
Duodamas interviu, visą istoriją V Bukosvskis prilygino Franzo Kafkos plunksnos vertam pasakojimui. „Turi įrodyti ne tik savo kaltės nebuvimą, bet ir visišką nekaltumą“, – aiškino V. Bukovskis. Jis tvirtino, kad tapo dažnai KGB taikyto, tik šįkart ypač drastiškai įgyvendinto metodo taikiniu. Taip sakydamas disidentas turėjo omeny suklastotos kompromituojančios medžiagos pakišimą.
Šiais lakais triukai su kompromituojančia medžiaga neretai siejami su klastingomis machinacijomis kibernetinėje erdvėje. Kaip veikliai imasi tokių operacijų, Rusija jau įrodė savo veiksmais Baltijos šalyse, Gruzijoje, Ukrainoje, ir, kaip tvirtina JAV specialiųjų žvalgybų pareigūnai, Jungtinių Valstijų Demokratų partijos nacionalinio komiteto kompiuteriuose.
Kaip teigia publikacijos autorius, Rusijos programišiai siekia kuo įvairiausių tikslų: jie vykdo sekimą, stengiasi sutrikdyti itin svarbių infrastruktūrų veikimą, diskredituoti priešininkus ir kt. Neretai pasitaiko, kad internete platindami melagingą informacija kenkėjiškų kėslų turintys įsilaužėliai siekia suformuoti atitinkamą visuomenės nuomonę.
Straipsnio autorius pastebi, kad programišių atakos leidžia ne tik nutekinti teisingą informaciją, bet ir skleisti dezinformaciją. Būtent toks atvejis buvo užfiksuotas pernai, kai Lietuvos valstybinio mokslinio centro svetainėje pasirodė suklastotos ataskaitos apie tai, kad neva proamerikietiškų pozicijų besilaikanti šalies prezidentė studijuodama tuometiniame Leningrade dirbo KGB informatore.
Panašaus pobūdžio ataka buvo užfiksuota ir tada, kai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų svetainėje paskelbtas pranešimas apie įvyksiančias NATO pratybas buvo pakeistas melaginga žinia apie planuojamą Kaliningrado srities aneksiją ir jos prijungimą prie Lietuvos teritorijos.
V. Bukovskio manymu, Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnai gyvena virtualiojoje realybėje.
Tendencingai trinant ribas tarp melo ir tiesos Rusijoje pavyko sukurti atmosferą, kurioje net tokie rimti kaltinimai kaip pedofilijos propagavimas tapo vien priemone sąskaitoms suvesti. V. Bukovskis – toli gražu ne vienintelis asmuo, kuriam tenka teisintis ir neigti tokius kaltinimus.
Irkutske veikiančio Prancūzijos studijų instituto direktorius Yoannas Barbereau nuo pat pernai metų pradžios stengiasi paneigti kaltinimus dėl vaikų pornografijos paskelbimo rusėms motinoms skirtoje svetainėje. Įrodymų apie neleistinus veiksmus su Y. Barbereau kompiuteriu turintys kaltinamojo advokatai mano, kad šmeižikiška medžiaga buvo paskelbta saugumo pareigūnų iniciatyva siekiant atkeršyti Y. Barbereau už artimus santykius su moterimi, palaikiusia ryšius su aukšto rango vietiniu valdininku. Rugsėjį, po kelių namų arešto režimu praleistų mėnesių, Y. Barbereau pavyko pabėgti.
Bet kokias savo sąsajas su tokio tipo incidentais Rusija, aišku, neigia. „Tai yra savaime suprantama, – ironiškai pastebi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – Jie niekada neturi nieko bendro su tuo, kas vyksta pasaulyje.“ Rusijos programišių veiksmus jis priskyrė bendrai šalies ginklavimosi politikai. L. Linkevičiaus manymu, tai viena iš efektyvių hibridinio karo kovos priemonių, kuria sėkmingai naudojamasi.
V. Bukovskis yra vienas iš tų Kremliaus kritikų, kuriam mesti kaltinimai susiję su jo kompiuteryje saugoma, o iš tikrųjų įsilaužėlių perkelta, pornografija. Vis dėlto tamsūs kibernetinės erdvės užkaboriai leidžia patikimai pasislėpti tikriesiems nusikaltėliams ir palyginti lengvai išsisukti nuo atsakomybės. Dėl šios priežasties pornografinio turinio saugojimu kaltinamiems asmenims labai sunku apginti savo reputaciją.
Naudodamasi situacija, kai neįmanoma pateikti aiškių įrodymų, Rusija skelbia tapusi rusofobiškos isterijos auka. Aiškumo stygius ir galimybės konstatuoti nepaneigiamus faktus nebuvimas įstūmė V. Bukovskį (ir kitus, tvirtinančius, kad pateko į Maskvos iniciatyva suklastotų kaltinimų pinkles) į bemaž beviltišką padėtį: užsienio policijos pareigūnai ir teismai reikalauja, kad kaltinamieji pateiktų įtikinančius savo nekaltumo įrodymus, o ne keltų hipotezes ir kaltintų kitus.
Kad ir kokį sprendimą priimtų Didžiosios Britanijos teismas, Rusijoje ir V. Bukovskio, ir kitų Kremliaus kritikų reputacija jau nepataisomai sugadinta.
V. Bukovskis su apgailestavimu konstatavo, kad Europos šalių pareigūnai, siekdami aiškumo ir tiksliai vykdydami procedūras, lengvai patenka į ydingų Kremliaus machinacijų pinkles. Klastočių iniciatoriai ne tik sugeba meistriškai mėtyti pėdas ir sėti sumaištį, bet ir puikiai žino, kaip priversti Vakarų valstybes tapti savo pačių veiksmų aukomis.