Rusijos propagandistų mėginimai perrašyti okupuotų tautų istoriją mažai ką stebina. Daugiausia strėlių kliūva Lietuvos partizanams, didele dalimi prisidėjusiems prie laisvos Lietuvos idėjos gimimo ir pasipriešinusiems okupantų valdžiai. Šį kartą Kremliaus žinianešių isteriją išprovokavo žinutė apie atrastus žymiausio Lietuvos partizano A. Ramanausko – Vanago palaikus ir ketinimą juos palaidoti Lietuvos vadovų panteone.
Įkvėpėja – viešai apsijuokusi Rūta Vanagaitė?
„Likimo ironija – „miško brolių“ vadas, atsakingas ne tik už Lietuvos žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir už taikių civilių žudymą pokariu, guls amžino poilsio greta pirmojo šiuolaikinės Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko, viešai pripažinusio kaltę dėl Holokausto ir pažadėjusio nubausti prie jo prisidėjusius lietuvius,“ – drėbė žurnalistas Olegas Miroslavovas. Žinoma, jokių faktų ar dokumentų nuorašų, patvirtinančių jo teiginius, tekste nepateikiama. Tokie įrodymai tiesiog neegzistuoja.
Nepagrįstiems tvirtinimams, esą A. Ramanauskas – Vanagas prisidėjo prie žydų žudynių, peno davė praėjusiais metais viešųjų ryšių specialistės, rašytojos Rūtos Vanagaitės viešai mesti kaltinimai Lietuvos partizanų vadui. Skandalą sukėlusi moteris teigė, rašydama knygą „Mūsiškiai“, pervertusi A. Ramanausko – Vanago bylą ir radusi skandalingų faktų, neva didvyriu laikomas vyras kolaboravo su KGB, išdavė bendražygius ir net galėjo prisidėti prie Holokausto.
R. Vanagaitė taip pat neigė A. Ramanausko – Vanago kankinimo KGB kalėjime faktą. Remdamasi KGB bylomis ji puolė tvirtinti, esą partizanas vienutėje pats ketino nusižudyti, ištiesintu lango kabliuku sunkiai susižalojęs genitalijas ir išsidūręs akį.
Seime nusprendus 2018-uosius metus paskelbti A. Ramanausko – Vanago metais, R. Vanagaitė kartu su nacių medžiotoju prisistatančiu mylimuoju Efraimu Zuroffu ėmė dar aktyviau reikštis viešojoje erdvėje.
Praėjusių metų spalį E. Zuroffas Seime tikino turįs įrodymų, esą partizanas „dalyvavo Druskininkų žydų persekiojime nacių okupacijos pirmomis savaitėmis <...> buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai“.
Tačiau kaip ir pirmiau minėtas žurnalistas O. Miroslavovas, R. Vanagaitės mylimasis jokių savo teiginius pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Komisija atmetė E. Zuroffo pretenzijas, o netrukus po to buvo demaskuoti ir melagingi R. Vanagaitės partizanų vadui mesti kaltinimai. Beje, ji pati pripažino neturinti jokių įrodymų, kad partizanas prisidėjo prie Holokausto vykdymo.
Į suterštą žymaus partizano garbę sureagavo R. Vanagaitės knygų platinimo vietos ir mokslininkų bendruomenė. Istorikams demaskavus rašytojos skleidžiamus melus, leidykla „Alma Littera“ išėmė iš prekybos visas jos knygas, prekybos tinklas „Maxima“ taip pat atsisakė jomis prekiauti.
R. Vanagaitė sulaukė atkirčio ir iš Lietuvos žydų bendruomenės, atsiribojusios nuo partizanams mestų melagingų kaltinimų, tačiau rašytojos pusėn stojo kita organizacija, Europos žydų kongresas, vadovaujamas su Vladimiru Putinu siejamo verslininko Moše Kontoro.
Žurnalistus jis tikino, kad „Rūta yra drąsi moteris, kurios balsas yra reikalingas lietuviams, norint susipažinti su savo praeitimi, ypač per Holokaustą, ir ji turėtų būti giriama, o ne puolama.“ Dviprasmybių dėl R. Vanagaitės pozicijos pasėjo ir sarkastiškas jos komentaras rusų žurnalistui, kai rašytoja užsiminė, jog vienintelis būdas Lietuvai išlikti – būti okupuotai Rusijos.
Kliuvo ir Vytauto Landsbergio tėvui, ir prezidentei
Atgaivinęs A. Ramanausko – Vanago istoriją, Kremliaus propagandinis ruporas nepraleido progos įgelti ir kitiems Lietuvos istoriniams veikėjams, Juozui Ambrazevičiui ir Vytautui Landsbergiui – Žemkalniui.
Pasak rusų žurnalisto, „nėra jokių abejonių, kad Lietuvos valdžia dar vieną nacių nusikaltėlį padarys didvyriu. Prezidentė Dalia Grybauskaitė šioje srityje turi daug patirties. Būtent ji pasirūpino, kad 1941 metais tautinių partizanų įkurtos taip vadinamos Laikinosios Lietuvos Vyriausybės (LLV) vadovo Juozo Ambrazevičiaus palaikai 2012 metais būtų iškilmingai perlaidoti.“
„Nacių kolaborantas, tiesiogiai prisidėjęs prie žydų naikinimo,“ – taip tekste tapomas J. Ambrazevičiaus paveikslas. Kad būtų įtikinamiau, žurnalistas priduria – ši istorijos versija atsispindi dokumentuose.
Iš tiesų, tokios versijos jokiuose dokumentuose nėra, atvirkščiai, kontraversišką J. Ambrazevičiaus asmenybę išteisino JAV Kongresas, 1973 metais komisijai nustačius visų jam mestų kaltinimų nepagrįstumą.
JAV Atstovų Rūmų Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas laiške rašė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J. Brazaitis ir J. Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų.“
Atgaivindamas Holokausto atmintį, O. Miroslavovas lipa ant negyjančios istorinės žaizdos, supriešinusios Lietuvos žydų ir partizanams palankių asmenų stovyklas. Pagrindiniai jo argumentai – LLV pasirašytas patvirtinimas suprojektuoti Kauno VII fortą ir keli hitlerinės Vokietijos vadų išrašai apie „sutvarkytus žydus“.
Prieš tokius žurnalisto teiginius liudija išlikę amžininkų dokumentai, jų neatitikimai ir klastotės. Naciai puikiai suprato darantys nusikaltimą prieš žmoniją. Istorijos perrašymas okupuotų tautų rankomis buvo savotiškas saugiklis tuo atveju, jei reikalai pasisuktų nepalankia vaga. Tai liudija Vytauto Landsbergio surinkti LLV dokumentai, pateikiami knygoje „Rezistencijos pradžia“, liudijantys apie hitlerinės Vokietijos spaudimą, darytą LLV valdžios organams žydų klausimais.
Atspirties tašku galima laikyti faktą, kad J. Ambrazevičiaus 1941 m. liepos 30 d. pasirašyto nutarimo „dėl žydų koncentracijos stovyklos įkūrimo“ apskritai nėra, yra tik birželio 30 d. patvirtinimas pagal vokiečių reikalavimą steigti Kauno getą.
Dokumentai taip pat rodo, kad pirmieji pogromai Kaune buvo surengti generolo Walterio Stahleckerio iniciatyva, panaudojant Algirdo Klimaičio grupę (A. Klimaičiui už įsakymų nevykdymą buvo grasinama nužudymu), kuri su LLV neturėjo nieko bendro. Atvirkščiai, daugelyje šaltinių nutylimas lietuvių nenoras naikinti žydus.
„Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybės smarkiai nukentėjo nuo bolševikų vyriausybės ir žydų, <...> buvo tikėtasi, kad [po išlaisvinimo iš svetimos valdžios] jos (t.y. patys gyventojai) atsilygins priešams, likusiems po Raudonosios armijos atsitraukimo.
Saugumo policijos [Gestapo arba SD] pareiga buvo sukurstyti šiuos apsivalymo judėjimus ir nukreipti juos teisinga linkme <...>. Žvelgiant į ateitį buvo nemažiau svarbu pateikti lengvai įrodomą ir nepajudinamą faktą, kad išsilaisvinę gyventojai patys ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydus, ir kad vokiečių valdžios nurodymai liktų tarsi nuošalyje,“ – taip rašo W. Stahleckeris 1945 m. spalio 15 d. raporte Himleriui.
Galima svarstyti, ar lietuviai ne per greitai įsitraukė į žydų žudynes, tačiau bandymų pagerinti jų padėtį ir sušvelninti nacių reikalavimus buvo. Prie to didžiąja dalimi prisidėjo LLV atstovai.
Pavyzdžiui, retai kur minimas generolo Stasio Raštikio knygoje „Kovos dėl Lietuvos“ pasirodęs liudijimas apie žydų delegacijos apsilankymą, prašant palengvinti sąlygas gete. S. Raštikis rašo: „Paaiškinau jiems, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė žydų, kaip ir daugelio kitų klausimų, reikalu yra visiškai bejėgė ir nieko negali padaryti. Jie ir patys gerai tai žinojo. Pažadėjau delegatams iškelti žydų reikalų palankia jiems prasme vokiečių karinėje vadovybėje, nes su vokiečiu Gestapu aš jokio reikalo neturėjau.“
Daugelis tuo metu neva lietuvių valdžios priimtų politinių sprendimų tebuvo naujų okupantų siekių atspindys vien todėl, kad nei pasitraukusi sovietų valdžia, nei naujai ateinanti nacių nebuvo suinteresuota Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimu.
Kebli LLV ir partizanų padėtis vėliau nesutrukdė sovietams dar pusšimtį metų maitinti lietuvius melais, neva tai jie vieninteliai buvo atsakingi už nacių karo nusikaltimus. Netrukdo ir dabar, ruošiantis iškilmingai A. Ramanausko – Vanago perlaidojimo ceremonijai.
Saugumiečius užkėlė ant pjedestalo
Nė vieno nenustebins tai, kad viešai žemindamas Lietuvos partizanus riafan.ru žurnalistas išaukština sovietų saugumiečių darbus. Tekste jis mini dvi bylas, 2011 metais Kaune priimtą sprendimą už vykdytą Lietuvos partizanų genocidą nuteisti buvusį sovietų saugumietį Vytautą Vasiliauską ir 2015 metais penkių metų įkalinimo bausme pasibaigusią Stanislovo Drėlingo, dalyvavusio suimant A. Ramanauską – Vanagą, bylą (vėliau priimtas sprendimas išteisinti V. Vasiliauską, o S. Drėlingo bausmė sumažinta iki 5 mėnesių ir 6 dienų įkalinimo).
Vyrai, tikslingai naikinę Lietuvos kovotojus už laisvę, vadinami karo veteranais, o jiems ginti pasitelkiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 metais priimtas sprendimas išteisinti V. Vasiliauską. Institucijos atstovai savo sprendimą argumentavo tuo, kad nusikaltimo vykdymo metu tikslingas tam tikrai politinei grupei priklausančių žmonių naikinimas nebuvo laikomas genocidu, o Lietuvos teismas sprendimą priėmė remdamasis išplėsta genocido sąvoka.
Tarptautinėje teisėje iki šiol genocidu laikomas tik žmonių naikinimas nacionaliniais, etniniais, rasiniais ar religiniais pagrindais. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo būta bandymų į genocido sąvoką įtraukti žmonių žudymą politiniu pagrindu, tačiau pati Sovietų Sąjunga šį siūlymą blokavo, tokiu būdu pateisindama daugybę nusikaltimų žmogiškumui.
Teisės į amžiną poilsį negauna iki šiol
Žinia, kad kelis dešimtmečius juodinto garsaus Lietuvos partizano palaikai bus perlaidoti toje pačioje erdvėje, kur ilsisi pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas, buvęs Lietuvos komunistų partijos sekretorius, sukėlė istorinį Kremliui palankių institucijų niežulį. Bandymai vėl perrašyti istoriją viešai – tik vienas iš būdų pasikasyti.
Ši istorija – toli gražu ne vienintelis atvejis, kai trikdoma karo aukų amžinoji ramybė. Disputai dėl jų atminties viename ar kitame kontekste tęsiasi ir demokratinėje erdvėje.
Birželio gale Rusija paskelbė stabdanti „Misija Sibiras“ projektą, skirtą tremtinių kapams tvarkyti. Tokios kalbos žiniasklaidoje sukosi dar nuo vasario mėnesio, tačiau niekaip nerasta preteksto neįsileisti į Rusijos teritoriją taikios misijos dalyvių.
Galiausiai Rusijos ambasada patvirtino stabdanti „Misija Sibiras“ projektą kaip atsaką į trukdymą perlaidoti sovietų karius Lietuvoje. Esą jei Vilnius neleidžia tvarkyti karių kapų Lietuvoje, Kremlius uždraus galimybę prižiūrėti tremtinių kapus Rusijos teritorijoje.
Daugiausia Kremliaus pasipiktinimo sukėlė tai, kad Lietuvoje „kai kurias perlaidojimo vietas bandoma įteisinti kaip naujus sovietinio laikotarpio paveldo objektus“, be to, pranešime minimos „griežtos kultūros paveldo tvarkymo taisyklės“, o gegužę Seime iškeltas siekis ateityje uždrausti viešai naudoti sovietinę simboliką esą dar labiau pablogintų situaciją.
Laimei, „Misija Sibiras“ organizatoriai greitai sureagavo į pasikeitusias aplinkybes ir nutarė misiją tęsti. Šiemet ekspedicija keis kryptį – savanoriai vyks tvarkyti politinių kalinių kapų į Kazachstaną. Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą. Į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.