R. Gedaminskienės veikla neapsiriboja tik medžiagos išdėstymu 5–8 klasių mokiniams. Mokytoja aktyviai dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje vykdomuose projektuose, inicijuoja tarpdisciplininius projektus, parengia specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams pritaikytas ir individualizuotas programas, rengia paskaitas kitiems mokytojams.
„Delfi“ su R. Gedaminskiene pasišnekėjo apie jos darbą ir kai kuriuos švietimo pokyčius.
– Iš jūsų dosjė galima suprasti, kad savo srityje esate labai aktyvi, tačiau pasirinkote dirbti Kuršėnų miestelyje. Kodėl ne didesniame mieste? Kiek metų jau dirbate mokytoja?
– Kuršėnai yra ne miestelio, o miesto dydžio. Pasirinkau dirbti šiame mieste, kadangi esu netoli gimusi ir čia yra mano gimtinė. Kai laimingai ištekėjau ir sukūriau šeimą, čia ir apsistojau.
Iš pradžių dirbau Panevėžio mieste, bet kai pradėjau lauktis sūnaus, grįžau į savo gimtąjį kraštą. Jau 35-eri metai, kai dirbu mokytoja.
– Esate matematikos mokytoja, o matematika šiuo metu dėmesio centre. Šis mokslas dažnai ir moksleiviui, ir suaugusiam kelia baimės jausmą. Kaip manote, kodėl taip sunku išgliaudyti šį mokslą? Kaip galėtų tėvai prisidėti, kad jų vaikams matematika taptų lengviau suprantama?
– Matematika iš tikrųjų yra rimtas mokslas. Reikia įdėti daug pastangų, o baimę kartais sukelia tai, kad mokiniai pamokoje visko iš karto nesupranta. Žinoma, tai jiems sukelia nemalonių pojūčių.
Kad labiau sektųsi, reikia įdėti daugiau darbo, noro mokytis, o šiuolaikinis pasaulis yra greitas, mokiniai turi daug papildomų užsiėmimų. Jie nori greito ir gero rezultato, bet mokantis matematikos reikia daug darbo ir pastangų. Mūsų mokykla siūlo ir konsultacijų po pamokų, bet ateina tik vienetai.
Tėvams reikėtų šiek tiek pasidomėti, ką vaikai mokosi ir kaip mokosi. Retkarčiais pavartyti jų sąsiuvinius, namuose pasikalbėti apie tai, kaip sekasi ir kokių sunkumų patiria mokykloje. Turbūt tokio dėmesio ir užtektų. Jeigu mokinys mokykloje per pamoką yra dėmesingas, tai jis gali pasiekti daug.
Tėvams nereikėtų už savo vaikus spręsti matematikos uždavinių, kadangi tai dažnu atveju gali tapti meškos paslauga. Jie turėtų sekti vaiko pažangą, kartais peržiūrėti dienynus, – ne visi tai daro. Sėkmę lemia bendravimas su vaiku ir domėjimasis juo.
– Ar pastebite kokius nors moksleivių kartų skirtumus?
– Kaip ir sakiau, šiuolaikinė karta nori visko greitai ir tiesiog gero rezultato. Kitaip sakant, nori aukštų pasiekimų, bet įdėti daugiau darbo mokiniai vengia. Tačiau yra ir labai stropių, ir labai darbščių mokinių.
Kita vertus, nėra labai blogai, kad mokiniai gerai moka naudotis interaktyviomis priemonėmis, išmaniaisiais įrenginiais. Jiems tai padeda greitai prisijungti, atlikti užduotis, susirasti informaciją ir pan. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mokantis matematikos reikia daug individualaus darbo. Kai atsisėdi ir pajunti, ar tikrai supranti ir ar gali jau kilti į aukštesnį laiptelį.
– Turbūt reikia spręsti, spręsti, spręsti...
– Tiesą sakant, Lietuvoje mokiniams sunkiau sekasi probleminių situacijų arba probleminių uždavinių sprendimas. Šiais laikais reikia probleminių uždavinių ir mąstymo uždavinių gebėjimų lavinimo.
Aišku, padeda, kai sprendžiama daug uždavinių ir jie nagrinėjami, bet ir vėl grįžtame prie problemos, kad ši karta ne visada nori įdėti daugiau darbo.
– Kaip manote, kodėl šiuolaikiniams mokiniams sunkiau sekasi spręsti probleminius uždavinius?
– Pastebėjau tokį dalyką, kad atvykę mokiniai iš užsienio mokyklų geriau sprendžia probleminius, mąstymo uždavinius negu Lietuvos mokyklų. Tai turbūt yra mūsų bendrųjų programų parengimo problema. Metodinės ir mokomosios medžiagos problema.
Manau, kad jau nuo darželio turėtume pradėti lavinti šį įgūdį ir labiau pasigilinti į probleminių uždavinių sprendimą. Buvome pripratę spręsti daug ir vienodų, o probleminių uždavinių per pamoką daug neišnagrinėsi. Taip pat yra ir mokinių, kurie turi daug užklasinės veiklos, lanko ne vieną būrelį, todėl jiems pritrūksta laiko spręsti matematikos uždavinius namuose ir labiau pasigilinti.
– Kokių spragų, jūsų nuomone, vaikai ankstesnėse klasėse turėtų neturėti, kad vėliau matematiką mokytis būtų paprasčiau ir lengviau pasiruošti egzaminui?
– Kaip ir sakiau, kad nesusidarytų tos spragos, reikia įdėti daugiau laiko ir darbo. Taip pat daug konsultuotis su mokytojais.
Pastebėjau, kad dabar yra susidariusi tokia situacija, kad jau praktiškai nebegalime užduoti namų darbų. Vaikai jų nebenori, kadangi po pamokų yra labai užsiėmę. Jie lanko daug įvairių būrelių, muzikos, sporto mokyklas, todėl grįžę namo jau būna labai pavargę.
Pavyzdžiui, matematikos namų darbams užduodame vieną arba du uždavinius, o anksčiau vaikai namuose turėdavo išspręsti penkis ir daugiau. Manau, ši vaikų užimtumo problema irgi pakiša koją.
Kita vertus, gal ir galima viską suderinti, bet dažnas mokinys lanko ne vieną būrelį. Kartais – du ir tris. Vadinasi, darbo dienos vaikui labai užimtos, o savaitgalis jau turėtų būti skirtas poilsiui. Tėvai dažnai ir savaitgaliais vaikus išsiveža į kokias nors keliones, todėl ir vėl jie būna nepailsėję. Kitaip sakant, jau penktadienį turėtume vaikams apskritai nebeužduoti jokių namų darbų.
Turbūt laikas pereiti prie tos metodikos, kai klasėje reikia dirbti daug, o namų darbai baigia atgyventi. Žinoma, kai tinkamai planuoji laiką, turbūt viską gali suderinti. Galbūt iki 8 klasės pabaigos galėtume tų namų darbų ir neskirti, bet 9–12 klasėse, kai mokiniai ruošiasi valstybiniams egzaminams, turėtų būti kitoks požiūris.
Neseniai grįžau iš stažuotės Belgijoje, stebėjome ten pamokas ir pamatėme įdomų dalyką, jog labai ugdoma mokinių atsakomybė. Manau, to Lietuvos mokyklose labai trūksta. Kai paklausėme, ar užduoda vaikams namų darbų, belgai atsakė, kad užduoda medžiagą, iš kurios mokiniai turės pasiruošti atlikti savaitinius testus. Tada mokinys turi atsakomybę, kad pats namuose tą pateiktą medžiagą nagrinėja, sprendžia uždavinius, paskui konsultuojasi su mokytoja. Manau, tai labai geras metodas. Planuoju nuo spalio mėnesio pradėti nuo penktų klasių mokinių, kad jiems ta atsakomybė būtų dar labiau ugdoma.
Iš tikrųjų, dėkoju pradinių klasių mokytojoms, kadangi mano dabartiniai penktokai yra pagrindinio ir aukštesniojo lygio. Jie išsprendžia visą puslapį ir dar daugiau, todėl nėra nusiskundimų, kad pavargs ir negalės atlikti to namuose. Kitaip sakant, jie supranta, kad reikia užbaigti tai, ko nespėjo klasėje.
– Kaip manote, ar buvo geras sprendimas sugrąžinti privalomą matematikos valstybinį brandos egzaminą, jeigu nori įstoti į valstybės finansuojamą vietą universitete?
– Manau, tai diskutuotinas klausimas. Būtų idealu, kad galėtų mokiniai baigti mokyklą ir stoti į universitetą su savo baigiamuoju pažymiu, bet aišku, kad taip niekas neleis. Kita vertus, stodamas į technines specialybes, žmogus turėtų laikyti matematikos egzaminą.
Tiesa, kas ruošiasi studijuoti meninės pakraipos dalykus, jiems tikrai nereikia tokio privalomo egzamino. Kad ir kaip būtų, visi esame skirtingi, o meno žmonės mokosi giliau kitas disciplinas.
– Kaip vertinate, kad matematikos valstybinis brandos egzaminas nuo šiol išskaidytas į kelias dalis?
– Mano nuomone, tas egzamino išskaidymas galbūt truputėlį ugdo mokinių atsakomybę. Anksčiau vienuoliktokai sakydavo, kad tai jiems geriausi metai, kadangi nereikia ruoštis egzaminams, todėl nebuvo susikaupimo mokytis
Toks išskaidymas priverčia rimčiau žiūrėti į mokymosi procesą ir anksčiau pamatyti rezultatus. Iš kitos pusės, gal tai ir mokinių apsunkinimas.
– Jūs dirbate ir su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais, parengiate jiems pritaikytas ir individualizuotas programas. Kodėl dalis visuomenės bijo šių vaikų integracijos? Ar jums tai labai sudėtinga?
– Žinoma, kad sudėtinga, bet tai visiškai ne nuo mūsų priklauso. Pasiimame mokinius iš pradinių klasių ir jeigu mokytojos pastebi, kad jie turi mokymosi sunkumų, tuos vaikus pristato pedagoginei psichologinei tarnybai ištirti.
Jie yra ištiriami ir šiems vaikams paskiriamas mokymasis pagal diagnozę. Gali būti intelekto sutrikimų arba kitokių diagnozių. Mes tada turime sukurti arba pritaikytą, arba individualizuotą ugdymo programą.
Aišku, kad tai mums didelis iššūkis. Pavyzdžiui, vienoje klasėje turiu šešis mokinius pagal pritaikytą programą ir vieną mokinį pagal individualizuotą programą. Reikia tikrai labai daug pasiruošti, derinti metodus ir pan.
Tačiau mūsų mokykla jau 10 ar 15 metų dirba ta linkme, kad čia veikia vaiko gerovės komisija, kurią sudaro specialioji pedagogė, socialinė pedagogė, mokytojos ir dabar mokytojų padėjėjos. Ši komanda ir padeda dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais.
– Mokytojų, ypač matematikos, trūksta. Jūsų nuomone, kodėl jaunimą sunkiau pritraukti mokytis matematikos pedagogikos?
– Manau, pagrindinis dalykas yra finansinis atlygis. Ir pati turiu jau dirbančius vaikus, jie irgi sako, kad nori užsidirbti gerą atlyginimą.
Tikrai ne paslaptis, kad mokytojai daug neuždirba. Ir mano giminaičiai, ir visuomenė susidariusi klaidingą įspūdį, kad jeigu per žinias paskelbia apie atlyginimų didinimą mokytojams 10 ar 15 proc., tai mes jau uždirbame 2000 ar 3000 eurų. Pabrėžiu, kad to tikrai nėra. Mokytojas metodininkas su visu krūviu gauna dabar gal truputį daugiau nei 1000 Eur.
Reikia pripažinti, kad jaunam žmogui pragyventi už tokį atlyginimą Vilniuje ir kituose Lietuvos didmiesčiuose nelabai ir įmanoma. Krūvis tikrai didelis ir mokytojas turi ne tik mokyti, bet ir būti psichologu, ir išmanyti kitas sritis.
Tiesa, mokytojų trūkumo krizę išgyvena ne tik Lietuva, bet ir didelė dalis Europos. Jeigu ši profesija nori vėl tapti prestižine, tai ir finansinis atlygis turėtų būti kitoks.
– Apibendrindama mūsų pokalbį, paklausiu, ko palinkėtumėte Lietuvos mokiniams ir tiems jaunuoliams, kurie nuspręstų pasirinkti mokytojo profesiją?
– Visų pirma, reikia turėti svajonę, aptarti ją su šeima ir, žinoma, siekti norų išsipildymų. Jeigu aktyviai dirbi, tai ir pasieki savo tikslą. Linkiu stiprybės ir nenuleisti rankų!