Karas ir priespauda, sako A. Saulaitis, taip paveikė žmones, kad į lietuvių dvasią įsismelkęs liūdesys persidavė ir nepriklausomos Lietuvos vaikams. Be to, mano pašnekovas, dingo bendruomeniškumas, mezgami ryšiai tik su pavieniais žmonėmis, nebemokama dėkoti už paprastus dalykus. Su A. Saulaičiu kalbame apie tai, kodėl jauniausioji karta jį gąsdina, kur dingo mūsų laikas, kokią įtaką daro Didžiosios Britanijos karališkoji šeima ir ankstesnių šimtmečio kartų bruožus.
Šia tema A. Saulaitis diskutuos ir liepos 6-8 d. Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime „Harmony Parke“.
- Antanai, ko gero, nesuklysiu sakydama, kad turėjote progą iš arti susipažinti su labai skirtingomis kartomis: jūsų tėvai gyveno karo sąlygomis, jūs pats, nors ir augote JAV, esate sovietmečio kartos atstovas, o dabar nemažai bendraujate su jau laisvoje Lietuvoje gimusiais žmonėmis. Ar jūs pastebite šių kartų skirtumus?
- Tie, kurie patyrė karą – nesvarbu, ar jie buvo Lietuvoje, ar kaip mūsų šeima per karą atsidūrė Vokietijoje, ar dar kur nors kitur – į Lietuvą ir valstybinius, tautinius dalykus žiūri labai šiltai, patriotiškai. Jiems Lietuva labai reikšminga.
Vėlesnioji karta, kuri užaugo sovietmetyje, labai įvairi: vieni tėvai namuose palaikė konservatyvų žvilgsnį į gyvenimą, tikėjimą, Lietuvą, lietuviškumą, sąžiningą darbą ir t.t., o kiti dėl įvairių priežasčių nuo savo šaknų atitrūko ir neturi prisirišimo prie šios žemės, prie kultūros.
O jauniausioji karta mane labai gąsdina, nes dvyliktokų vis paklausiama, ar jie liks Lietuvoje, ar vyks kur nors kitur, ir didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas.
Apie siekį išgyventi, abejingumą ir prailgintus mokslo metus
- Kaip jūs pats atsimenate savo tėvų kasdienybę, su kokiomis problemomis jie kovojo?
- Karo metu jiems reikėjo išlikti gyviems ir, svarbiausia, užauginti savo vaikus. Vaikai yra didžiausias tėvų turtas. Kaip ir įvairių šalių didžiausias turtas yra jų žmonės. Pavyzdžiui, Olandija vis sako: mes neturime žemės išteklių, visokių iškasenų, bet mūsų didžiausias lobis yra žmonės. Ar kada nors Lietuvoje girdėjote pasakymą, kad mūsų didžiausias turtas yra žmonės? Niekas to nesako...
- Kokias vertybes jums ugdė tėvai? Kokių dalykų svarbą pabrėždavo?
- Kai yra įmanoma, dalintis su kitais ir padėti kitiems. Tvirtai ir vieningai laikytis šeimoje ar draugų kompanijoje. Elgtis sąžiningai ir teisingai. Ne tik elgtis, bet ir pastebėti, suprasti, kas yra teisinga, o kas – ne. Gerbti visokius žmones, ar jie būtų vargdieniai, ar juodi, ar balti, ar dar kokie nors.
- Paminėjote, kad jūsų vaikystėje buvo pabrėžiama tarpusavio bendrumo, solidarumo svarba. Kaip jums atrodo, ar dabar lietuviai solidarūs vienas kitam?
- Ne tiek. Ne. Yra tokių giminių, kurių nariai labai artimi, bet yra kitų, kuriems nei šilta, nei šalta. Apskritai maža suvokimo, kad čia mūsų gyvenamoji vieta ir reikia stengtis, kad čia būtų geriausia.
- Jums atrodo, kad lietuviams trūksta iniciatyvos?
- Taip, žinoma. Sovietai viską užnuodijo, visą bendruomeniškumą, kuris pasaulyje labai svarbus. Dabar politikai visokius dalykus sprendžia, o žmonės išsižioję klauso, kas vyksta. Labai geras pavyzdys – mokslo metų pratęsimas. Apie tai buvo pranešta mokslo metų pradžioje, bet normalūs žmonės pasaulyje tokius sprendimus suplanuoja prieš trejus ar penkerius metus. Dabar sako – nuo kitų metų dar ilgės. Kažkas ne taip, nes didžioji sesuo, ministrė, daugiau žino už tuos, kurie augina vaikus. Aš sakau labai žiauriai, bet žmonės jaučiasi taip lyg neturėtų jokios įtakos. Įtakos gali turėti tik jei pažįsti mero pusbrolį, verslininką, advokatą ar kažką kitą. O su eiliniu žmogumi nesiskaitoma ir tai yra baisu.
Kalbos, kuriose nėra žodžio „ačiū“ arba kur dingo lietuvių dėkingumas
- Jūsų tėvai išgyveno karą. Nepriklausomos Lietuvos karta tokių išgyvenimų jau negali suvokti, nes tai jau per daug tolima. Kas tokiomis sąlygomis padėdavo išlaikyti žmogiškumą?
- Turbūt suvokimas, kad reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Juk nesėdi ir nesakai, kad viskas, jau išsigelbėjau, jeigu dega namas ir jame yra žmonių. Eini žiūrėti, kaip gali tuos kitus iš ten ištraukti. Tas pats yra per karą, per kokias nors epidemijas, tai padėjo išgyventi ir Sibiro tremtiniams. Jie galvojo, kaip vienas kitą palaikyti, kaip vaikus išlaikyti gyvus. Jeigu tėvai mirdavo ar žūdavo, žmonės paimdavo ir augindavo net kitos tautybės vaikus kaip savo. Žmogaus širdyje yra stipresnis instinktas gyventi ir padėti kitiems gyventi, nei žudyti, naikinti.
- Tai buvo tarsi šioks toks savęs pamiršimas ir susikoncentravimas į kitus, aplink esančius?
- Taip, bet tai nereiškia, kad reikia save paneigti ir skriausti. Pasidalinti duona su kitu nereiškia, kad save skriaudi. Tiesiog atlieki tą seserišką, brolišką ar motinišką darbą.
- O dabar žmonės per daug susikoncentravę į save?
- Taip. Tai jau aprašinėja ir sociologai, ir psichologai. Tai siejasi ir su visa vartojimo kultūra – pirkti, parduoti, turėti. Nereikia guldyti galvos už tai, ką aš turiu, kiek esu galingesnis už kitus. Man labai patinka, ką popiežius Pranciškus vis sako jauniems žmonėms: pirmas svarbus dalykas – žinoti savo kilmę, žinoti, iš kokios tu esi šeimos, Petraičių, Jonaičių ar kitos, pažinti savo giminę – probobutes, trečios eilės dėdes ir t.t.; paskui – miestelį, kas jame yra istorinio, įdomaus, kokie papročiai, kraštovaizdis, istoriniai paminklai; tada svarbu su dėkingumu žiūrėti į tai, ką paveldėjau, ir su drąsa žiūrėti į rytdieną.
- Kaip jums atrodo, ar nepriklausomos Lietuvos karta su dėkingumu žiūri į tai, ką paveldėjo?
- Ne. Žmonės, kurie dirba su gimnazistais, su studentais, sako, kad ši karta niekam nėra dėkinga. Jau iš krikščioniškos pusės dėkingumas yra pagrindinė dorybė, bet ir žmogiška prasme tai labai svarbu. Ačiū už šią dieną, kaip šiandien gražu, saulė šviečia, liepos kvepia. Bet jiems atrodo, kad viskas jiems priklauso – tėvai turi tą daryti, mokykla ar universitetas privalo tą daryti, valdžia turi tą daryti. Nėra kam dėkoti.
- Bet šią kartą augino žmonės, kurie, kaip jūs sakote, buvo dėkingi už labai paprastus, kasdienius dalykus. Kaip nutiko, kad dėkingi žmonės išaugino nedėkingą kartą?
- Aš nesuprantu. Yra kalbų, kuriose nėra žodžio „ačiū“. Pavyzdžiui, Afrikoj. Todėl, kad yra toks stiprus solidarumas, kad savaime suprantama, kad jeigu aš turiu ką valgyti, dalinuosi su kitais. Jeigu nueinu medžioti, aš pats net nevalgau, ką sumedžiojau, bet išdalinu visiems kitiems. Tai yra toks gyvenimo būdas, kur nereikia dėkoti.
O pas mus gimsta vaikelis ir ką mama vis daro? Teta kažką jam duoda, o mama klausia: ką reikia sakyti? Vaikas sako – ačiū. Savaime nesako. Tai yra kažkokia paslaptis, kurios aš negaliu įminti, bet vis apie tai pagalvoju. Jie ne iš blogos valios nėra dėkingi, kažkas jų nepamokė arba neparodė pavyzdžio.
Apie motinystę, karališkąją šeimą ir tarpusavio lenktynes
- Kad jau prakalbome apie mamas, kaip jums atrodo, moterų požiūris į motinystę yra pasikeitęs?
- Kadangi dabar žmonės galvoja, kad gali apskaičiuoti, kiek turės vaikų, kitaip į juos žiūri. Ir jeigu nenori, tai jų tiesiog atsikrato be didelių bėdų, išskyrus tai, kad vėliau graužia sąžinė.
Gimdoma mažiau vaikų. Močiutės turėdavo po 12 vaikų. Man atrodo, kad gerą pavyzdį rodo Anglijos princas ir hercogienė, juos labai mėgsta amerikiečiai. Jie susituokė ir per ketverius metus susilaukė trijų vaikų. Tai labai gražus pavyzdys – dabar einame auginti šeimą.
- Ar galėtumėte prisiminti, kokia buvo jūsų mama ir palyginti su dabartinėmis mamomis? Jaučiasi kažkokie skirtumai?
- Mes daug dalykų darėme kartu – tvarkėmės namuose, visuomenėje dalyvaudavome kaip šeima. Buvo kitaip. Dabar matai tokių mamų ir tėvų, kurie labai sielojasi dėl kiekvieno vaiko atodūsio ir dėl to, ar jis bus geriausias mokinys vaikų darželyje, o gal bus tik antroje ar trečioje vietoje.
- Jūsų tėvai sielojosi dėl tokių dalykų?
- Ne. Jie tik norėjo, kad gerai mokytumėmės. Bet niekada nesakė, kad – o, nesi pirmas visoje gimnazijoje, jau viskas prarasta.
- Jūs manote, kad dabar atsirado kažkokio lenktyniavimo kasdieniuose dalykuose?
- Labai daug. Bent čia, Vilniuje, tai tikrai jaučiasi. Lietuvos krepšininkai būtinai turi būti patys geriausi pasaulyje. Jeigu jie iš 200 valstybių yra tik 13 vietoj, tai tokia komanda neturi jokios vertės. Toks savotiškas žmonių žvilgsnis.
- Kaip jums atrodo, kodėl žmonės pradėjo varžytis tarpusavyje?
- Nes visiems šiame pasaulyje neužtenka vietos. Saulės neužtenka. Reikia sau iškovoti kuo didesnį plotą.
Apie sovietmetį ir lietuvių pesimizmą
- Esate sakęs, kad kai grįžote iš JAV 1997 m. žmonės atrodė labai baikštūs ir išsigandę. Ar tai jau praėjo?
- Aš manau, kad kažkas dar yra likę. Gal ne taip ryškiai, bet visas sovietmetis, nacių laikai sukūrė netvirtumo, nestabilumo jausmą.
- Kaip manote, ar nepriklausomos Lietuvos kartos žmonėse vis dar yra sovietmečio paliktų įspaudų?
- Taip. Tokie dalykai užtrunka. Ta pati Brazilija tapo nepriklausoma prieš beveik 200 metų, jau daug laiko praėjo, bet tie, kurie valdė šalį, su savo žmonėmis elgėsi taip pat kaip kolonistai, okupantai. Tvarkos, kyšių, pažinčių, nesąžiningumo sistema neišnyksta ir tada žmonės lieka gyventi kaip okupuotoje šalyje.
Dabartinė valdžia Lietuvoje, aišku, nėra tokia baisi kaip sovietmečiu. Jokiu būdu. Bet ta žmonių nuotaika nėra tokia šviesi, kokios norėtųsi ir kokia galėtų būti be didelių pakeitimų, tik su tam tikra sąmone.
- Jūs nebuvote Lietuvoje okupacijos metais, iš arti nematėte sovietinių represijų siaubo. Ar kada nors susimąstėte, koks dabar būtumėte žmogus, jei su tėvais nebūtumėte išvykę iš Lietuvos?
- Aš apie tai pagalvoju dar ir dabar, nes negali žinoti, koks būtum. Gal su tokiu pat uolumu būtum daręs, ką darė daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitur bendradarbiaudami su sovietais ar su naciais, ar dar su kuo nors.
- Ar jūs jaučiate požiūrių skirtumą tarp savęs ir tų žmonių, kurie liko čia, kurie pragyveno sovietmetį?
- Taip. Tai yra visai kitokia patirtis, nes aš nuo 10 metų augau laisvoje šalyje, kur buvo daug teigiamo požiūrio į žmonių gyvenimą, į galimybes, supratimo, kad visi turime bendrą atsakomybę vietoj to, kad – mes nieko negalime pakeisti, visi kiti kažką daro, o mums tik reikia kaip nors išlikti gyviems. Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią.
Žmonės, kurie čia augo, irgi pastebi skirtumus tarp čia augusių vaikų ir tremtinių vaikų. Jie sako, kad ne tremtinių vaikų požiūris yra pozityvesnis. O tremtinių vaikai sako – nu taip jau yra, nieko nepakeisi. Nes tremtyje gali nertis iš kailio, bet tik tiek gali padaryti, negali kažko pakeisti.
- Kartais sakoma, kad sovietmečiu lietuviai išmoko kaupti ir vogti. Ar galima sakyti, kad šis laikotarpis sulaužė žmonių moralę?
- Taip, žinoma. Jeigu reikia vogti, kad pragyventum arba išsilaikytum, tai kaip ir nėra nuodėmė, nors žmogus ir jaučiasi blogai. Yra daugybė pasakojimų apie tremtį, kur mama turi savo vaikus siųsti vogti bulvių iš kolūkio Sibire, nes kitaip jie numirtų. Bet ji visą gyvenimą mokė vaikus, kad vogti negalima, o dabar prašo vogti. Tai sulaužo vientisumą.
Nustebino ligoninės personalo elgesys arba kodėl lietuviai neprisistato
- Dabar jau nemažai pradėjome kalbėti apie lietuvių emocijas.
- Pagaliau.
- Vis dažniau atkreipiamas dėmesys, kad lietuviai nemoka reikšti emocijų, kad nesikreipia pagalbos ir viena iš versijų, kodėl taip nutiko, istorinis kontekstas. Sakoma, kad karo ir sovietmečio kartos buvo susikoncentravusios į išgyvenimo ar buitinius klausimus, todėl apie emocijas net nebuvo kalbama. Ar jus patį tėvai mokė dalintis savo jausmas?
- Nemanau, kad pasisodino ir sakė – dabar gali ką nors jausti. Bet nebuvo tokių dalykų, kad negalima pykti, reikšti savo minčių, nusišnekėti, kai esi supykęs.
- Buvo populiarus pasakymas „berniukai neverkia“. Esate tai girdėjęs?
- Aš esu girdėjęs, bet aš esu verkęs. Ir nesigėdijau. Bet kad lietuviams, ypač vyrams, labai sunku reikšti jausmus, tai taip. Jie net nežino, kaip vadinasi tie jausmai. „Bendrakeleivių“ (šeimos ir asmens saviugdos centras, padedantis išgyvenantiems skyrybas – DELFI) psichologės turi visą lapą, kur tie jausmai surašyti, ir kai kurie žmonės pirmą kartą pamato, kad yra toks jausmas.
- Galima sakyti, kad negebėjimas kalbėti, o kartais ir pažinti jausmų yra karo, o vėliau ir sovietmečio pasekmė?
- Sakyčiau, kad taip, nes reikėjo viską slėpti. Visai paprastas pavyzdys, aš Vokiečių gatvėje esu vaikščiojęs milijoną kartų. Kai aš čia atvykau pirmą kartą, niekas vienas į kitą nežiūrėdavo, visi žiūrėjo į batus. Šiandieną eini ir žmonės pasižiūri vienas į kitą, kartais net nusišypso. Ir mamos nebijo su vežimėliais, su vaikais čia važinėti, nes jau nebetiki, kad tie, kurie eina gatve, nužiūrės tą vaiką ir jis bus apsėstas arba užburtas.
Bet sovietmetis žmonėms tikrai padarė įtaką. Aš prieš dvi savaites gulėjau ligoninėje ir stengiausi įžiūrėti, kas parašyta ant slaugės darbo kortelės, koks yra jos vardas ir pavardė, nes kai JAV guli ligoninėje ateina bet kas, net valytoja, ir sako – aš esu Valerija ir dabar išvalysiu jūsų kambarį, aš esu Petras, aš slaugas ir dabar suleisiu vaistus nuo skausmo. Visi pasako savo vardus. O čia aš galėjau išbūti dvi savaites ir jeigu neklausčiau, būčiau nesužinojęs. Kažkokie stulpai vaikštinėjo ligoninėje, ne asmenys, šešėliai. Man taip keista, aš negaliu suprasti.
Apie savižudybes ir nesuvokiamą kunigų elgesį
- Viena skaudžiausių mūsų problemų yra savižudybės. Kartais mėgstama piktai ir paviršutiniškai pasakyti, kad – ai, dabar žmonės neatsparūs problemoms, silpni.
- Čia ne silpnumo dalykas. Nuo savižudybių miršta žmonės, kurie turi tokį skausmą, kurio negali atlaikyti. Tai nereiškia, kad jis nori mirti, bet nori pabėgti nuo to vidinio skausmo. Koks jis bebūtų, kaip iš šalies atrodytų, bet jis nori, kad nebeskaudėtų.
- Atrodytų, kad gyvename aukso amžiuje – šalis laisva, gali siekti savo tikslų, kilti karjeros laiptais, kurti šeimą ir t.t. Iš kur atsiranda toks didelis skausmas?
- Tai labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų. Ir kai yra per daug, tai yra per daug.
Savižudybės yra labai aktualus klausimas ir kaip žmonės į tai žiūri – vengia tos šeimos, šeima nešiojasi tokią kaltę ilgą laiką. Kartais kunigai net nelaidoja ar nepalydi į šermenis. Tai yra kažkas baisaus.
- Ar savižudybių problema buvo tokia aktuali ir jūsų kartai?
- Buvo, bet tai nebuvo visuomeninė problema, nebuvo tiek daug savižudybių. Ji nebuvo tiek aprašyta, buvo labiau nuslėpta, žmonės tai savo širdy nešiojo. Bet JAV visus laidojo vienodai, o Lietuvoje dar iki šiol yra kunigų, kurie nelaidoja, nepalydi. Tai yra nusikaltimas, nes bažnyčia pasikeitė prieš 120 metų.
- Ar Lietuvoje iš tiesų pasikeitė bažnyčia? Ar ji tikrai tapo mažiau konservatyvia?
- Pasikeitė. Pasikeitė požiūris į skyrybas, į antras šeimas, į įvaikinimą, į moterų dalyvavimą bažnyčioje. Visi tie dalykai normaliam pasaulyje vystosi. Bet kai kurie dalykai bažnyčiai vis dar nesuprantami. Jeigu mes draugiškai elgsimės su žmonėmis, kurie skiriasi, ir žiūrėsim, kaip jiems padėti, tai bažnyčios požiūriu reiškia, kad mes pritariame skyryboms. O kadangi bažnyčia nusistačiusi prieš skyrybas, tai paliekame žmones plūduriuoti vietoj to, kad paimtume už rankos ir žiūrėtume, kaip jiems galime padėti.
Priežastis, kodėl anksčiau šeimos mažiau skyrėsi
- Anksčiau šeima buvo viena pagrindinių vertybių. Neretai tai buvo varomoji jėga, kuri padėdavo žmonėms išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. O dabar kas antra šeima skiriasi. Kur įvyko lūžis?
- Šeimos nebėra tokios, kurių nariai vieni kitus labai palaiko, visi gyvena kaime, visi pažįstami. Nebėra to žmonių tinklo. Dabar kiekviena šeimynėlė yra pati sau šiame pasaulyje. Plūduriuoja kaip atskiri vienetai. Socialinis tinklas yra daug silpnesnis.
Be to, žmonės dabar ilgiau gyvena. Anais laikais, prieš 120–130 metų, nereikėjo skyrybų, nes vedybinio gyvenimo vidurkis buvo 12 ar 16 metų, kol vienas numirdavo. Dabar yra 40 metų. Jaunas vyras vedė savo princesę, gražuolę, o po 40 metų žiūri, kad ji yra ragana, o jis – senas krienas. O iš tikrųjų tai yra tie patys žmonės.
Aš dirbu su „Bendrakeleiviais“, padedu saviugdos ir psichologijos būreliuose. Žmonės nejaučia tvirtumo dėl bendros ateities, kad dabar mudu susituokėme ir einame visą gyvenimą kartu. Vis lieka galvoje klaustukas ar paukščiukas, kad jei neišeis, tai išsiskirsim. Tai kartais gali ir suveikti.
- O anksčiau to klaustuko galvoje žmonės neturėjo, nepasilikdavo sau tokios opcijos?
- Aš manau, kad ne. Ir šiandien yra jaunų porų, kuriuos matai ir žinai, kad jie bus kartu. Juos sutinki po 20–30 metų ir jie, kaip ir pirmą dieną, žino, kad yra vienas kito ir vienas kitam.
Kur dingo laikas?
- Bet šiandien žmonės neturi niekam laiko, kartais net kurti šeimą, atostogauti. Ar ankstesnės kartos taip pat susidūrė su šia problema?
- Manau, kad ne. Ir viską suspėdavo. Aš apie save galvoju. Kai būdavom gimnazistai arba studentai, tiek daug buvo visokių reikalų: reikėjo studijuoti, mokytis, buvo visokios draugystės, užsiėmimai, pareigos namuose. Tais laikais nebuvo telefonų, važinėdavai autobusais ar eidavai pėsčias kilometrų kilometrus ir visi viską suspėdavome. O dabar...
- Tai kur dingo tas mūsų laikas?
- Jau yra apie tai parašytų knygų. Pirmykštės tautos, kurios iš viso neturi skaičių, turi vienas, du, daugiausiai – trys, viskuo pasirūpina: turi namus, turi valgyti, turi gimines, šventes kaip normalūs žmonės. Ir jiems viskam užtenka laiko. Jie turi laiko vienas kitam, vaikams, artimiesiems. O mes nespėjame. Tie skaičiai, laikrodžiai padaro mus priklausomais.
- O gal tiesiog ne į tuos dalykus koncentruojamės – dabar labai svarbi tapo karjera, pinigai?
- Aš manau. Bet gal viską reikia daryti su saiku. Ne praturtėti ir dar praturtėti, ir dar praturtėti, bet padėti savo šeimai ir dar kažkam. Aš pažįstu ir jaunų tėvų, kuriems dabar gal jau ir apie 50 metų, kurie nusprendė, kad daugiau nebekils karjeros laiptais, nes nebeturi laiko žmonai ir vaikams. Visa šeima susėda ir nusprendžia, kad tėtė liks koks nors vidurinio lygio vadovas, kad turėtų šeimos gyvenimą. Bet tai jau sąmoningas pasirinkimas.
- Kaip jums atrodo, ar dabar daug žmonių sugeba taip sąmoningai pasirinkti, ar visgi daugiau yra fanatiško karjeros siekimo?
- Turbūt daugiau įsitraukimo į karjerą ar verslą, ar dar kažką, ką žmogus daro. Tas sąmoningumas, atitrūkimas nuo savęs ir pasižiūrėjimas iš šono į savo gyvenimą yra vienas svarbiausių dalykų. Reikia mokėti pažiūrėti į save iš šalies lyg būtum artimas, bet ne pats. Ir tada pamatai, kad gal čia aš negerai darau arba pasikeitė kažkokios mano vertybės.
- Antanai, jūs sakote, kad neturėjote telefonų, bet bendravote daugiau, socialiniai ryšiai buvo stipresni. Dabar mes turime visas galimybes bendravimui, bet ryšys tarp žmonių silpsta. Kaip atsirado toks paradoksas?
- Nežinau. Daugybė to bendravimo būdavo ne su vienu žmogumi. Nebuvo taip, kad aš turiu 20–30 draugų ir telefonu ar internetu susirašinėju su kiekvienu atskirai. Buvo mūsų kaimas, mūsų gatvė, mūsų daugiabutis, skautų būrelis, moterų draugija, šokių grupė ir bendravimas vydavo su visa grupe.. Dabar labai daug bendraujama atskirai. Būna net juokingų nuotraukų, kai visa 6 narių šeima sėdi prie stalo – tėvas, motina, senelis, 3 vaikai – ir visi žiūri į telefonus. Jie yra visi kartu, bet jų ten nėra.
- Kaip manote, ar socialiniai tinklai pavertė žmonių bendravimą mažiau tikru?
- Čia kaip su visais dalykais. Viskas priklauso nuo to, kaip juos naudoji. Seniau visi važinėdavo autobusais ar traukiniais, krūvos žmonių kartu, dabar dažniau važiuoja automobiliais. Atskirai. Kaip vienuoliai. Kas rytą į darbą važiuoja šimtai tūkstančių vienuolių.
Socialiniais tinklais galima susitarti kažką daryti – visokie boikotai arba susibūrimai siekiant kažką palaikyti, arba gelbėti, arba padėti šeimai, kurios namas sudegė, sužinoti apie kitus žmones pasaulyje. To anksčiau nebuvo, o dabar pasaulis pasidarė mažesnis. Tai priklauso, kaip juos naudosi, ar bendruomeniškumo, atsakomybės ugdymui, ar tik šiaip sau kaip bitė po gėlytes skraidysi ir viskas.