- Gruodžio 7 dieną Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Mokykla 2013“ dalyvausite diskusijoje, ar gali Lietuvos istorija būti įdomi penktokui. Kuo skiriasi knygos apie istoriją rašymas suaugusiam skaitytojui ir penktokui?
- Istorijos suvokimas nesusijęs su perskaitytų knygų kiekiu – pasaulio istorijos matymas ir praeities vertinimas formuojasi nepriklausomai nuo to. Gimnazistų istorinis matymas jau nebesiskiria nuo suaugusio žmogaus, tačiau penktokai istoriją mato kitaip. Tėvai dažnai stebisi, kodėl moksleiviai nežino Sovietų Sąjungos istorijos. O kaip jie gali žinoti? Juk ji žlugo jiems net negimus.
Pats prisimenu, kaip būdamas penktokas dovanų gavau Ievos Simonaitytės knygą „Aukštujų Šimonių likimas“. Joje pasakojama apie XVIII amžiuje siautėjusį marą. Maras man niekuo nesiskyrė nuo Antrojo pasaulinio karo, kuris vis dar jaudino suaugusiuosius, nes jie jį patys išgyveno.
Štai toks laiko veikimo principas neleidžia penktokams suvokti suaugusiųjų pasaulio, o suaugusiesiems penktoko. Tai privertė mane galvoti, kaip skiriasi šie pasauliai, o kartu ir istoriniai pasakojimai.
Visuomet buvau už tai, kad istorinis tekstas būtų grindžiamas argumentacija, nes eseistika istoriją paverčia labiau menu nei mokslu, o argumentacija išlaiko šios disciplinos moksliškumą. Tačiau penktokams toks dėstymo būdas, pasirodo, netinka. Istoriją jiems reikia pasakoti per istorijas, pasakojimus. Taigi šiuo požiūriu pats sau privalau nertis kilpą ant kaklo.
- O kaip šis vadovėlis turėtų skirtis nuo kitų šiuo metu mokyklose naudojamų istorijos vadovėlių metodologiniu ar tematikos požiūriu?
Rengdami istorijos vadovėlį galvojome, kas galėtų būti įdomu ir aktualu penktokams. Nusprendėme, kad, rengiant mokymo priemonę tokiai auditorijai, svarbus tiek žaidybiškumo principas, tiek temos apie žaidimus. Ne atsitiktinai knyga prasideda XVI amžiaus dailininko Piterio Breigelio paveikslu „Vaikų žaidimai“.
Šiuolaikiniame istoriniame diskurse retai kalbama apie vaikus istorijoje: kokia anuomet buvo vaikų pasaulėžiūra, kaip ji keitėsi, kas buvo ir yra įdomu vaikams ir ką jie turi žinoti, kad taptų suaugusiųjų pasaulio dalimi. Tai turėtų atsispindėti vadovėlyje.
Pagrindinis metodologinis principas – palaikyti pastovų mokinio ir mokytojo dialogą. Mes siekiame, kad mokytojas suprastų, jog klausti gali ne tik jis, bet ir vaikas. Tas dialogas turėtų padėti išvengti mokinio ir mokytojo konflikto – jie turi kartu nuspręsti, kaip mokytis, ko galima nesimokyti.
- Vis dėlto rašymas moksleiviui, ko gero, nuo solidžių akademinių veikalų turėtų skirtis ir savo stilistika.
- Be abejo. Iš dalies mūsų rengiamą vadovėlį galima vadinti mokslo populiarinimo knyga, nes informaciją stengiamės pateikti ne šabloniškai kalbėdami apie įvykius ir datas – tai istorijos žudymas. Knygoje bus pateikiama po tris fragmentus, kurie leis susidaryti tam tikrą pasaulio matymą. Toks metodas leidžia laisviau rašyti ir nepasakoti visko labai detaliai.
Toks vadovėlio rašymo metodas ir stilistika leis sujungti kelias disciplinas ir kalbėti ne tik apie istoriją, bet ir literatūrą, religiją, etnologiją. Juk norint suprasti senąją lietuvių literatūrą reikia išmanyti ir istoriją. Dėl to man kartais atrodo, kad kai kurios humanitarinių mokslų temos turėtų būti dėstomos viename kurse, o ne keliuose skirtinguose.
- Planuojama, kad vadovėlyje bus „Vertybines nuostatas ugdančių užduočių“. Kokios užduotys tai bus?
- Vadovėlis per pamoką siūlys istorinius faktus ir situacijas apmąstyti ne tik iš istorinės perspektyvos, bet ir vertybiškai. Pavyzdžiui, bus pateiktas klausimas: „Ar buvo verta kautis Žalgirio mūšyje?“ Šiuolaikiniai istorikai kartais sako, kad jei nebūtume kovęsi Žalgirio mūšyje, dabar gyventume geriau. Aišku, tada reikia pagalvoti ir apie tai, kad dabartinė Kaliningrado sritis tęstųsi iki Talino. Bet aš noriu, kad mokinys šioje situacijoje galėtų paklausti mokytojo: „Mokytojau, o ką Jūs tokiu atveju darytumėte? Ar kautumėtės Žalgirio mūšyje?“ Tada mokytojas turėtų aiškinti savo poziciją ir klausti mokinių, kaip jie elgtųsi ir kodėl.
- Viešojoje erdvėje diskutuojama apie istorijos reikšmę kuriant tautines tapatybes. Kokią reikšmę moksleivio tautinės tapatybės formavimo procese galėtų turėti šis vadovėlis?
- Viena vertus, istorijos tikslas – ugdyti idėjinį sėslumą, sukurti atspirties tašką, padedantį asmenybei vertinti pasaulį. Kita vertus, per istoriją galima vertinti savo tautą ir kitų tautų kontekste.
Mes turime fenomenų, kurie yra svarūs pasaulio mastu. XVI amžiuje savo šalyje turėjome dešimties konfesijų atstovų bendruomenes – visi bėgo pas mus, o ne iš mūsų. Vilniaus universitete XVIII amžiuje vykdyti atradimai nenusileido to meto Vakarų Europos šalių mokslo laimėjimams. Tokius pasiekimus galime vardyti ir vardyti.
Be to, kaip rašė Antuanas de Sent-Egziuperi, net jei tavo rožė nėra gražesnė už kitas, svarbu tai, kad ji yra tavo.
Gruodžio 7 dieną, 13 val. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Mokykla 2013“ profesorius Alfredas Bumblauskas, istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas bei leidėjas Saulius Žukas diskutuos, ar gali Lietuvos istorija būti įdomi šiuolaikiniam penktokui.