Orešnoje kaimelyje (Krasnojarsko kraštas, daugiau kaip 5000 km nuo Lietuvos) praleidome net keletą dienų. Per šį laiką 11 žmonių ekspedicija, vadovaujama Gintauto Aleknos, sutvarkė net keletą aplinkių kapinių – iškirtome medžius, paramstėme tvoras, pastatėme naujų kryžių. Atrodytų, po sunkaus fizinio darbo ir nuolatinių kraujasiurbių atakų vakare norėtųsi vien miego, tačiau kai vietinis Sania užsiminė apie netoliese esančią įdomią vietą – suklusome.
Saniai, atrodo, 24-eri. Tiesa, jo amžių nusakyti sunku – įdegusi oda, iš burnos nekrintanti cigaretė ir vaikiškas veidas klaidina. Už kelionę iš kiekvieno mūsų jis paprašo po 500 rublių. Skaičiuojant eurais, suma nedidelė, tačiau vietinėje parduotuvėje, pavyzdžiui, varškės sūrelis kainuoja 8 rublius, tad iš reguliarių ekskursijų galima ir pragyventi.
„Turistai važiuoja ir važiuoja, o mūsų, kurie pažinotų urvus, nedaug. Žinoma, yra rizikuojančių ir keliaujančių savarankiškai, bet po to ir būna pranešimai apie dingusius žmones. Kasmet čia dingsta po vieną-du keliautojus“, - ramiu veidu, keliaujant iki urvų, pasakoja jis mums.
Tiesa, ne visi nelaimėliai dingsta amžiams – urvuose daug gilių properšų, bedugnių, klaidžių užkaborių, iš kurių galiausiai galima išsigelbėti.
„Viena iš daubų ir vadinasi girtuoklio spąstai, mat ji atsijoja alkoholio mėgėjus – kiek ten kojų susilaužyta...“, - nutęsia Sania.
Didžiosios Orešnoje urvai – antri pagal ilgį visoje Rusijoje. Visų tunelių ilgis siekia 43 kilometrus, o gylis – 215 metrų.
Tiesa, norint pasiekti urvų pradžią dar tenka įveikti nemenko statumo kalną. Tai, beje, nėra labai lengva, kai neturi pasiėmęs vandens, o suprakaitavusį kūną nuolat atakuoja išalkę uodai ir kiti Sibiro vabzdžiai.
Viršuje reikia pailsėti. Sania perspėja – lauke dabar temperatūra viršija 30 laipsnių, o urvuose ji ne aukštesnė kaip 4 laipsniai, todėl labai lengva susirgti. Argumentų rimtumą iliustruoja prisidegdamas dar vieną cigaretę.
Urvuose – tamsu, drėgna ir vėjuota. Kartkartėmis ausis praskrodžia šikšnosparnių sparnų plazdenimas. Lyg ir nė vienas mūsų nesiskundė baime uždaroms patalpoms, tačiau, prisipažinsiu, kūną porą kartų sukaustė nerimas.
Vienas jų – dar pačioje pradžioje. Pamažu leisdamiesi žemyn priėjome itin siaurą vietą. Iš šono žiūrint – it skylė katinui. Sania greitai šmurkštelėjo pro ją, vos spėdamas pridurti daryti būtent kaip jis – šliaužti veidu į dešinę, kitaip užstrigsime.
Pasilenkiau, ketindama sekti paskui, o į pro ertmę sienoje ėmė garsiai ūžti vėjas. Nieko nematyti. Galvoje perkračiau klaustrofobijos simptomus – supanikavusį žmogų gali išpilti šaltas prakaitas, gali prasidėti drebulys, galvos svaigimas, pykinimas, gali užimti kvėpavimą, sustiprėti pulsas, padidėti arterinis spaudimas ir t.t. Mintis apie oro stygių tokioje vietoje tikrai nebuvo pati maloniausia, tačiau vargais negalais siaurąjį tarpeklį įveikėme.
„Jūs ne stori, džiaukitės, - juokėsi Sania. - Čia ateina ohoho kokių formų moterys, kurioms nė motais fizika. Lenda centimetras po centimetro, net siūlės braška, ir pralenda, kur dings. Bet turėjau ne vieną klientą, kuris važiavo šimtus kilometrų iki urvų, tačiau vos pamatęs tą juodą angą žemėje – apsisuka ir važiuoja atgal“, - pasakojo mūsų gidas.
Leidžiamės vis giliau. Nuo vienos iš uolų Sania paima juodą šiukšlių maišelį, iš jo ištraukia sąsiuvinį ir kažką ima rašyti.
„Čia pažymiu, kiek mūsų įėjo, kelintą valandą. Grįždamas nurodysiu laiką ir kiek mūsų įveikė kelionę. Jei kitas gidas atsivertęs sąsiuvinį nematytų grįžimo laiko, kreiptųsi pagalbos ir būtų pradėta paieška. Čia ne juokai“, - atsako vaikinas, pamatęs mūsų pakeltus antakius.
Besileidžiant gilyn Sania rodo ranka į baltu drėgnu sluoksniu padengtą urvo sieną. Jo teigimu, iš šios medžiagos gaminami antibiotikai. Dauguma antibiotikų yra natūralus produktas - juk juos gamina grybai. Tačiau internete daugiau informacijos, patvirtinančios Sanios medicinines žinias, rasti sunku.
„Labai gaila, kad žmonės nesaugo šių urvų. Štai, pažiūrėkit, nulaužta uolos dalis. Tarsi jiems reikėtų šių akmenų, kur juos dės, gydysis?“, - piktinasi jis.
Po dar kelių dešimčių metrų arčiau žemės branduolio prieiname išganymą – natūralaus vandens rezervuarą. Nuo lubų lašantiems lašams padarytas tarsi šulinys, greta padėtas puodelis. Sania giriasi, kad nesame gėrę tyresnio vandens – juk jis prasiskverbė tiek metrų. Sunku ginčytis – tikrai skanu.
Ekskursijos trukmė priklauso nuo turistų norų. Gido teigimu, yra buvę atvejų, kai išgerti mėgstantys rusai urvuose praleido keturias paras – tačiau ne klaidžiodami, o švęsdami. Vienoje urvų dalyje jis parodo molio siena atskirtą patalpą, kur, pasak jo, galima sau ramiai išmiegoti miegmaišyje. Idėja nesusiviliojome.
Neatsispyrėme kitai pagundai – vienoje vietoje, kurioje nusprendėme suktis atgalios, pilna šlapio molio figūrėlių. Po mūsų vizito atsirado dar dvi – Gedimino pilis bei Gediminaičių stulpai. Praneškite, jei jūsų kelionės metu jie dar stovės.
O kaip mums sekėsi blaškytis tamsoje – vaizdo reportaže, kurį nufilmavo Simonas Sprindys.
Daugiau atsiliepimų apie šią vietą rasite čia.