Ar tikrai ateitis, kaip dažnai teigiama – technologų rankose? Koks bus naujasis pasaulis? Kokių specialistų reikės, o kurie bus mažai vertingi? Koks balansas tarp socialinių ir technologinių mokslų reikalingas visaverčiam visuomenės gyvavimui?
Apie tai ketvirtadienį buvo diskutuota Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) inicijuotame žinomų visuomenės veikėjų, verslininkų ir akademikų susitikime Šiuolaikinio meno centro skaitykloje.
Diskusijoje dalyvavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, „Soundest“ direktorius Rytis Laurinavičius, „Thermo Fisher Scientific“ generalinis direktorius ir Baltijos regiono prezidentas, VU Tarybos narys Algimantas Markauskas, „TELE2“ direktorius Petras Masiulis, filosofė ir aukštojo mokslo ekspertė doc. Nerija Putinaitė, VU dėstytojas, žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ vyr. redaktorius doc. dr. Nerijus Šepetys ir KTU studijų prorektorė doc. dr. Jurgita Šiugždinienė. Ją moderavo VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas.
Pabrėžė požiūrio svarbą
„Tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį. Jei asmuo neturi specifinių bazinių žinių industrijoje, į kurią atėjo, jam reikės sugaišti daug laiko, norint tas žinias pagerinti. Iš kitos pusės, žmonės, atėję su giliomis žiniomis savo srityje, neretai pasiekia prastų rezultatų, nes nemoka prisitaikyti prie pokyčių. Tiesa, kad technologiniai pokyčiai yra dideli, tačiau problema, apie kurią retai kalbame – nauji dalykai atneša ir šalutinius efektus, su kuriais kol kas nemokame tvarkytis. Tuomet tie efektai mus pradeda formuoti, o ne mes juos. Pavyzdžiui, el. paštas ir „Facebook“, kurie padėjo bendrauti su visu pasauliu praktiškai nemokamai. Tačiau kartu šios technologijos užgrobė mūsų laisvalaikį, o svarbiausia – 98 proc. šios informacijos mums yra nereikalinga“, – pastebėjo A. Markauskas.
Jo teigimu, praktiškai nė viena mokymo įstaiga nemoko susikoncentruoti į vertės kūrimą, neugdo atsispirti nereikalingiems dalykams.
Jam pritardama J. Šiugždinienė pastebėjo, kad vienas svarbiausių universitete dirbančių žmonių tikslų – ugdyti jaunų žmonių požiūrį.
„Mums labai svarbu, kad mūsų inžinieriai įgytų ne tik techninį išsilavinimą, bet gebėtų komunikuoti, turėtų tarpkultūrines kompetencijas ir nebijotų pokyčių. Šioje vietoje universitetų pastangos turi fokusuotis. Turime pripažinti, kad formalus diplomas praranda savo reikšmę. Mes matome, ką į darbą priima darbdaviai, žinome, kad jie turi galimybę patikrinti potencialaus darbuotojo kompetencijas. Be to, matome, kad pastaruoju metu ieškomi darbuotojai su skirtingais įgūdžiais, profesijos – labai plačios. Skirtumai tarp konkrečių profesijų nyksta“, – pastebėjo ji, užsimindama, kad vienas iš šiandieninių KTU tikslų – tarpkryptinės studijos.
J. Šiudždienė yra įsitikinusi, kad universitetai turėtų keisti ir savo didaktiką – dėstymo būdą, nes šiuolaikiniai problemų sprendimo būdai juose yra nepakankamai taikomi.
Atkreipė dėmesį į pasitikėjimo savimi ugdymą
Savo ruožtu P. Masiulis mano, kad viskas prasideda nuo asmenybės – žmogus pats turi suvokti savo vertę. Tik tuomet jis nebebijo ir pradeda svajoti, ką nori pasiekti.
„Kiekvienas vaikas jau nuo mažens turi suprasti, kad jis yra vertingas ir gali duoti daug ir šeimai, ir mokyklai, ir universitetui. Kai žmogus jaučiasi vertingas, jis darbo ieško tol, kol randa tokį, kuris yra prie širdies. Tuomet ir jo darbai yra sėkmingi. Pasitikėjimas savimi turi būti ugdomas jau mokykloje, tačiau svarbu žmones drąsinti ir universitetuose. Jei būtų įmanoma ugdymo įstaigose ugdyti tą žmogišką orumą – aš galiu kažką duoti – tuomet galima kalbėti apie specialybės pasirinkimą. Jei žmogus nepasitikės savimi, jis aklai vadovausis įgytomis žiniomis, bijos pasukti į šoną, išbandyti naujoves, siūlyti naujas idėjas. Sėkmingiausiai įmonėje dirba tie, kurie dirba su ugnele akyse“, – sakė jis.
P. Masiulio teigimu, aišku, yra specialybių, be kurių negalima apsieiti ir improvizacijos ten mažai – teisė, informacinės technologijos. Šias žinias tiesiog reikia įgyti. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad bene svarbiausia – asmens požiūris, o ne konkretūs įgūdžiai, nes jei žmogus nori eiti į priekį, pastaruosius galima išugdyti.
Geriausias programuotojas – 3 kartus išmestas iš universitetų
Tuo metu R. Laurinavičius užsiminė, kad geriausias jo įmonės programuotojas buvo išmestas iš trijų skirtingų universitetų.
„Jam trūko žinių, tačiau jas jis įsigijo, kai mokėsi tuo metu, kol jo draugai vaikščiojo po vakarėlius“, – šyptelėjo R. Laurinavičius.
Pasak R. Laurinavičiaus, Lietuvai reikia ne tam tikros srities, o geriausių specialistų. Tad jis siūlo naują idėją – studentus siųsti mokytis į užsienį, apmokant jų studijas. Už tai jie būtų kviečiami savo žinias išnaudoti Lietuvoje – grįžti čia ir atidirbti maždaug 5 metus. Jei to nepadarytų, valstybei pinigus turėtų atiduoti.
Įvardijo du dalykus, kuriuos turi suteikti universitetas
Savo ruožtu N. Putinaitė pastebėjo, kad yra du dalykai, kuriuos tikrai turi suteikti universitetas – specialybė ir žinių gilumas.
„Žmogus natūraliai jaučia pašaukimą vienai ar kitai specialybei, ne tik pragmatiškai kažkuo susidomi. Esame labai skirtingi ir specialybių turi būti labai skirtingų. Jei žmogus neturės specifinių žinių, valstybė patirs didelį nuostolį. Manau, į ateitį veda sudėtingumas – kai žmonės gali iš gelmės, kompleksiškai įvertinti reiškinius. Kompleksinės žinios tam tikroje srityje turi būti.
Labai svarbu kalbėti ir apie tai, kad universitetai vystytų talentus. Prasmę jaunuolis turi matyti ne tik darbe, bet ir studijose. Reikia sužadinti jų susidomėjimą, skatinti jų smalsumą. Mūsų universitetams labai trūksta ir kritiškumo ugdymo – studentai neturėtų priimti visų žinių, kurios suteiktos kaip norma“, – tikino ji.
Lietuvoje pasigenda protingų žmonių – įvardijo 5 įgūdžius, kurių turime siekti
„Pagrindinė problema – Lietuvoje yra stipriai per mažai protingų žmonių. Šiuo atveju protingumą aš įvardiju – jis žino, ką sugeba, ir moka tuo pasinaudoti. Kvailas žmogus šiuo atveju yra tas, kuris dirba galva, tačiau naudoja ją ne pagal galimybes“, – šmaikštavo N. Šepetys.
Jis prasitarė skeptiškai žiūrintis į mechaninį žmonių ugdymą. Jo teigimu, Lietuvai reikia žmonių, kurie turėtų 5 įgūdžius: geba ieškoti ir moka surasti, geba įsigilinti ir perpranta, moka skaityti ir mato visumą, mąsto ir sugeba išdėstyti mintis ir turi polinkius, kuriuos sugeba tai išreikši žodžiu ar raštu.
„Apie profesijas neprasminga kalbėti specialybių prasme. Lotyniškai žodis „profesija“ reiškė pašaukimą, o ne specialybę. Amatai taip stipriai nesikeičia, tam tikrų žinių reikia, tačiau turėtų būti daugiau laisvų profesijų atstovų. Dabar labai daug laisvųjų profesijų yra paversta amatu – inžinieriai, medikai – ir tai yra labai liūdna“, – sakė jis.
Pasaulis yra talentingų žmonių rankose
Reaguodamas į tai, R. Dargis atkreipė dėmesį, kad žmogų reikia pradėti ugdyti ne mokykloje ar universitete, o šeimoje.
„Mokslininkai patvirtino, kad didžiausią įtaką žmogaus kūrybiškumui, požiūriui į pasaulį, padaro 3 pirmieji jo gyvenimo metai, taigi pirmoji ląstelė – šeima“, – priminė jis.
Kartu jis pastebėjo, kad šiandien pasaulis keičiasi labai greitai ir didžiąją dalį specialybių, kurias laikėme reikalingomis, dabar nebėra tokios. Pavyzdžiui, neberuošiama tiek daug orlaivių pilotų.
„Pilotai dabar keleiviniuose lėktuvuose sėdi tam, kad žmonėms būtų ramiau, – šmaikštavo jis, – Nesu iš tų žmonių, kurie mano, kad technologijos visiškai pakeis žmones. Skaitmeninė technologija veikia taip, kaip žmonės ją suformuoja. Pokyčiai pasaulyje, susiję su skaitmena, pakeitė mūsų požiūrį į jį. Tie, kurie turėjo žaliavų, anksčiau sprendė tik vieną problemą – kaip išleisti pinigus. Tačiau šiai dienai pasaulis yra nebe tokių žmonių rankose. Šiandien valstybės supranta, kad didžioji jų stiprybė – talentingi žmonės. Būtent talentų suradimas ir jų ugdymas yra sėkmės laidas valstybės ateičiai“, – mano R. Dargis.
Švietimo sistemą siūlo reformuoti iš esmės
Apibendrindamas diskusiją, R. Vilpišauskas pastebėjo, kad universitetai turi padėti smalsiems ir talentingiems žmonėms atrasti save.
Klausiami, kokių konkrečiai turėtume imtis pokyčių, jei valios trūksta iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), diskusijos atstovai svarstė, kad kelių – daug.
Anot N. Šepečio, sprendimas šiai problemai – mažinimas. Jo teigimu, iš viešojo sektoriaus reikėtų atleisti trečdalį žmonių. Paklaustas, ką patartų ŠMM ministrei, jis tyliai sau į petį pasakė: „Išeiti iš darbo“.
Dar radikalesnę devalvaciją siūlo R. Laurinavičius. Jo teigimu, atleisti reikia visus atsakingus už švietimą asmenis ir atgal priimti tik 30 proc. Tam pritarė ir P. Masiulis. „Jei nedirba, lauk“, – sakė jis. Verslininko teigimu, jei žmogus 20-30 metų nesuprato pokyčių prasmės, nebeverta dėti pastangų jo nuomonę keičiant toliau.
Kritika – mokytojams ir dėstytojams
Lankstumo trūkumą pabrėžė ir J. Šiugždinienė. Ji sakė daug besitikinti ir iš naujojo darbo kodekso.
„Studentų sumažėjo, o dėstytojų – klausimas. Tikimės ir universitetų jungimo“, – sakė ji, pabrėždama, kad tai padėtų ne tik išspręsti daug esamų problemų, bet ir Lietuvai pakilti tarptautiniuose reitinguose.
Savo ruožtu N. Putinaitė pastebėjo, kad visuose visuomenės sluoksniuose po informacinio lūžio įvyko pokyčiai, tačiau mokykloje jų pasigendama. Nors tikino, kad negalima visko suabsoliutinti, prasitarė mananti, kad pokyčių labiausiai reiktų mokytojams.
„Neturiu vilties, kad per dieną ar metus, galėtume pakeisti 50 mokytojų naujais, tačiau dedu daug vilties į alternatyvias ugdymo priemones, pavyzdžiui, verslininkų integraciją į mokyklas. Tai gali moksleiviui sukelti susidomėjimą naujais dalykais, jei mokytojai šiuo atveju ir demotyvuoja“, – sakė ji.
Siūlo išeiti iš komforto zonos
Tuo metu A. Markauskas sakė manantis, kad jei radikaliai švietimo sistemą pakeistume dabar, pirmųjų pokyčių sulauktume po 20 metų. Tai jo visiškai netenkina ir nežavi.
„Mes daug kalbame apie mąstymą. Jis stipriai paremtas nuomonėmis. Realybė yra tokia, kad mes ignoruojame faktus, kurių pagrindu reikėtų mąstyti. Jei ir susirenkame faktus, neneriame giliau ir nebandome suvokti šaknų, kodėl praktika vystosi būtent taip. Šiuo atveju universitetai turėtų būti tie vedliai, kurie turėtų padėti išmokti mąstyti remiantis faktais“, – mano jis.
Savo ruožtu R. Dargis juokavo, kad geriausia, ką ministrė šiuo metu galėtų padaryti – nedaryti nieko, nes paskui dažnai reikia geros valios sprendimus taisyti.
„Iš varguomenės santvarkos mes iš esmės perėjome prie rinkos ekonomikos. Sistemą mes perėmėme, tačiau gilumine prasme nesupratome, kas tai yra. Švietimo srityje iš esmės veikia komandinė savimonė: kaip išsilaikyti, kaip įtikti. Turime sukurti atmosferą, priversti daryti sprendimus. Manau, visuomenė daro per mažą spaudimą. Ir jaunimas tarp jos. Niekas jų nenušalino, jie patys nusišalino“, – kad lietuviai pernelyg tiesiog mėgsta komforto būseną, pabrėžė jis.