Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos 11–12 klasei sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas ir Darius Kuolys dėstė savo požiūrius, kaip jaunus žmones įtraukti į literatūrą, kaip literatūros pažinimą padaryti įdomų.
„Mūsų literatūros kanonas – 28 autoriai. Tai 28 privalomų autorių pavardės, kuriuos reikia išmanyti, pasiruošti, iš šių tekstų laikomas egzaminas. Daug tai ar mažai? Kada ši programa buvo tvirtinama, buvo kilusi reakcija, kad per daug – mokiniai nespės perskaityti, negali to įsisavinti, 28 autoriai 11-12 klasėje peržengia dabartinių moksleivių skaitymo galimybes“, – prisiminė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius M. Kvietkauskas.
Pasak D. Kuolio, šiandien mūsų jaunimas gali priklausyti interpretacinei bendruomenei, kuri skaito Joną Biliūną, Vytautą Račicką, Jurgą Ivanauskaitę ir Ričardą Gavelį. Jis gali būti labiau traukiamas kitos interpretacinės bendruomenės, kuri skaito „Harį Poterį“, Džeromą Selindžerį ar kitus.
„Klausimas labai paprastas: kuri bendruomenė, kurie tekstai turės daugiau magnetizmo? Kuriai bendruomenei visų pirma priklausys jaunas lietuvis? Ar mūsų kultūros tradicija, mūsų tekstai po 50 metų dar sugebės čia, Lietuvoje, gyvenančius žmones sieti į vieną interpretacinę bendruomenę? Tas klausimas nėra retorinis žaidybinis – jis yra egzistencinis“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto dėstytojas.
Pernai perskaitęs Husovianą ir Sarbievijų, šįmet nepamena nieko
Tuo metu prabilę Vilniaus licėjaus moksleiviai atskleidė, ką iš tikrųjų mano apie privalomą skaityti literatūrą.
„Kalbėsiu kaip mokinys, kuris pakankamai motyvuotas skaityti, domėtis. Mano nuomone, 28 autoriai per daug. Kaip minėjo Lukas, neišlieka jų vertės. Aš 11-oje klasėje skaičiau Mikalojų Husovianą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Dabar esu 12-toje klasėje ir neatsimenu ničnieko – pamenu, kad rašė apie gamtą, kad Lietuvoje labai gražu. Mano nuomone, tarp dabartinio lietuvių jaunimo visuomenės ir to meto kūrėjų pernelyg didelė praraja“, – nuomonę išsakė Vilniaus licėjaus abiturientas Antanas Terleckas. Jis su garsiu disidentu Antanu Terlecku nėra tik bendrapavardis – licėjaus auklėtinis yra A. Terlecko anūkas.
Pasak A. Terlecko, visų pirma senųjų autorių kalba sunki, ji verstinė. Antra – nebėra aktualios ir tų kūrinių prasmės. „Ar galima padaryti kultūrą patrauklia jaunimui? Manau, kad taip. Jeigu aš sudarinėčiau nacionalinę programą, grįžčiau prie Maironio iškeltų idėjų, kad literatūrą reikia pradėti dėstyti nuo Kristijono Donelaičio, o ne nuo Husoviano ir Sarbievijaus“, – kalbėjo A. Terleckas.
Abiturientas pasakojo, kad kai perskaitė „Baltą drobulę“, galva sprogo tikrąja to žodžio prasme: moksleivis nieko nesuprato, jam kūrinys nepatiko. Tačiau kūrinio analizė per pamokas padėjo.
„Puikiai suprantu chrestomatijos autorių norą išsaugoti visą kultūrą – renesansinę, barokinę, klasicistinę. Galbūt būsiu apšauktas tautos kultūros priešu, tačiau, manau, tai neįmanoma. Bent jau tikrai ne 11-12 klasėje. Tiems, kuriems tai bus neįdomu, ir taip neatsimins, ką perskaitę, o tie, kuriems bus įdomu, reikės – susiras“, – mano A. Terleckas.
Mano, kad kūrinių per daug
Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato klasėje besimokantis Lukas Vaivuckas pasakojo, kad 11-12 klasėje nagrinėjama 10 kūrinių. Vienas kūrinys analizuojamas gerus porą mėnesių. L. Vaivucko manymu, tokia sistema pranašesnė už nacionalinę.
„Aš pats nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau išnagrinėti 30 kūrinių per dvejus metus. Kaip galima suprasti, ką autoriai iš tiesų norėjo pasakyti, ką apie pačius autorius galima pasakyti perskaičius vieną ar du eilėraščius, kaip galima disponuoti informacija, kuri yra surinkta paskubomis, per vieną ar porą valandų“, – kalbėjo L. Vaivuckas.
Licėjaus auklėtinis atkreipė dėmesį, kad yra mokinių, kurių literatūra nedomina. Liepdami skaityti šimtus puslapių, jų niekaip nepriversime mąstyti. „Turbūt reikėtų sugalvoti, kaip perskaičius priversti mokinį dar pamąstyti apie tai, ką jis suprato arba nesuprato“, – svarstė L. Vaivuckas.