Šiuo metu Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje dirbanti R. Jasukaitienė sakė mananti, kad apie mokytojų, mokinių ir tėvų santykius pastaruoju metu kalbama per mažai. Ji pastebėjo: „kažkodėl tėvai šiuo metu turi ypatingas privilegijas, bet jokių pareigų“.
„Mokytojas jaučiasi nesaugus. Neįvertintas. Nevertinamas. Nes dauguma mokytojų nepatenkina vartotojiškos visuomenės lūkesčių. Ar turėtų labiau stengtis jai įtikti (patikti)? O gal reikėtų kelti mokyklos (visos švietimo sistemos) autoritetą? Jei netikite sėjėju, kaip galite laukti gero derliaus? Jei nepasitikite mokytoju, kokią įsivaizduojate savo ir savo vaikų ateitį?“, – retoriškai klausė ji.
Papasakojo apie tėvų lūkesčius
„Ko iš mokyklos tikisi mokinių tėvai? Ši visuomenės dalis, beje, neatspindi visos visuomenės lūkesčių, tačiau yra labai svarbi auklėjant ir ugdant jaunąją kartą, tad negalima neatsižvelgti į jos norus ir reikalavimus.
Paklausus tėvų, dažnas atsako, kad nori žinių bei kompetencijų (gebėjimo tas žinias pritaikyti praktiškai), gerų pažymių, nes jų reikia stojant į aukštąsias mokyklas, ir tik nedaugelis tikisi tam tikrų vertybių skiepijimo: mokymo gyventi su visuomene, visuomenėje ir su savimi. Nors auklėjimas nėra įvardijamas, tačiau kalbantis paaiškėja, kad jis yra savaime suprantamas sėkmingo mokymosi ir gero emocinio klimato komponentas. Tad iš mokytojo tikimasi, kad jis bus ne tik geras savo srities žinovas, ne tik žinių perteikėjas, bet ir palankaus emocinio klimato kūrėjas: pastebės ir įvertins kiekvieno mokinio individualumą, jaus jo nuotaikų kaitą, valdys bet kokią susidariusią situaciją. Žinodamas, iš kokios aplinkos mokinys ateina, supras, atjaus, įsigilins, paguos, paskatins, sutramdys ir t.t.
Iš mokytojo tikimasi daug. Daugiau nei gali pasiūlyti mūsų švietimo sistema. Bet vis tiek, jei kas nors ne taip, kalčiausias lieka mokytojas“, – pastebėjimais dalijosi ji.
Skirtingų kartų požiūris į mokytoją ir mokyklą skiriasi iš esmės
R. Jasukaitienė atkreipė dėmesį, kad dažnu atveju mokytojai ir mokinių tėvai – skirtingų kartų atstovai. Pagal statistinius duomenis, Lietuvos mokyklose mokytojai iki 30 metų tesudaro 3 procentus, daugiau nei 50-ies metų – 50 procentų. Mokykloje besimokančių tėvų amžius vidutiniškai 33-43 metai.
„Todėl nenuostabu, kad jų požiūris į mokyklos bei mokytojų „misiją“ dažnai išsiskiria. Dauguma mokytojų mokė ir šių dienų mokinių tėvelius. Kaip šitai paveikė jų santykius? Mažuose miesteliuose, kur mokytojas mokė kelias tos pačios šeimos kartas – vienaip, didmiesčiuose – kitaip. Vieni užsitarnavo pagarbą, dėkingumą, kiti – atgyvenusios sovietinės kartos etiketę... Mokytojų ir tėvų santykiai būna skirtingi. Laimei, dauguma tėvų palaiko mokytojo poziciją, gerbia jį. Tačiau toli gražu ne visi. Tai priklauso nuo daug ko, tačiau skirtingų kartų požiūris į mokyklos ir mokytojo misiją skiriasi iš esmės“, – pripažino ji.
Anot R. Jasukaitienės, dalis tėvų mokytoją vertina kaip atsiliekantį nuo gyvenimo ir dėl požiūrio į naujausių technologijų naudojimą, tačiau ji mano, kad ne išmaniosios technologijos mokytoją daro mokytoju.
Vietos pareigai nebelieka: šiuolaikinė visuomenė – kitokia
„Šiuolaikinė mokykla neturi tikslo perduoti enciklopedines žinias. Jas galima rasti ne tik žinynuose, dar paprasčiau – kompiuteryje. Mokykloje vaikas turi gauti įvairių dalykų pradmenis – bendrą supratimą. Tačiau kartų sandūroje kažkaip „prasprūdo“ mokymosi pareiga (gal prie to prisidėjo ir tai, kad pradinėse klasėse mokinukai nevertinami pažymiais? Tėveliai šitą „žinią“ suprato savaip, atleido „vadžias“?).
Šiuolaikinė visuomenė nenori įdėti per daug pastangų, siekdama užsibrėžto tikslo: vartotojiškas požiūris išlenda ir mokymosi procese, o tiksliau, jį sunku pavadinti procesu, jis turi labiau priminti pramogą, nuotykį, žaidimą. Vietos pareigai nebelieka. Mokykloje vaikus vis dažniau mokome gyvenimą vartoti, bet ne gyventi. Gyvenimas reikalauja darbo, pastangų, ištvermės, kantrybės, tam tikrų įgūdžių, kuriuos įgyjame atlikdami pareigas. Vartotojiška visuomenė (ar karta?) nori visko, čia ir dabar.
Nenuostabu, kad tokį gyvenimo modelį ji perkelia ir į mokyklą: žinios ir kompetencijos turi būti įgyjamos žaidžiant, imituojant mokymąsi, o rašyti mokomasi spaudant kompiuterio klavišus. „Taip nebūna!“, – šaukia mokytojai. „Bet taip nori vaikai“, – atsako mokinių tėveliai. Pats pareigos supratimas reikalauja atskirti žaidimą nuo darbo. Gerai atlikta pareiga didina žmogaus savivertę. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje linkstama manyti, kad vertę galima nusipirkti. Žmogaus vertė matuojama turimų daiktų kiekiu. Pinigais. Suprantama, kad mokytojo „vertė“ šiuo atžvilgiu nėra didelė“, – mano ji.
Nušalinti mokytoją gali vos 3 tėvai
Mokytojos teigimu, pareigos ugdymas tampa nemadingas. Jį esą pakeičia pasitenkinimas vartojant.
„Ar dar ugdome vaikų gebėjimą pasidžiaugti atliktu darbu? Ar dar egzistuoja tokia džiaugsmo rūšis? Nebemadingi tampa ir reiklūs mokytojai, verčiantys dirbti ne tik per pamokas, bet ir namuose. Juos tampa madinga pakeisti „lengvesniais“ – tereikia trijų tėvelių parašų (trys – jau kolektyvas!). Primena I. Krylovo pasakėčią: „Jei orkestras neskamba, reikia pakeisti muzikantų susėdimo tvarką...“ Jei mokiniui nesiseka mokytis, reikia keisti mokytoją. Jei nepakeisite, išeis į kitą mokyklą.
Mokyklų tuštėjimo metu, kai branginamas kiekvienas „krepšelis“ (įsidėmėkite – ne mokinys), tėvų balsas yra sprendžiamasis. Ne patariamasis, o lemiantis. Iš tiesų, tėvų nuomonė yra labai svarbi. Kol ji neprieštarauja mokyklos įstatams“, – tikino R. Jasukaitienė.
Keistas tėvų noras kištis visur
Ji prisiminė ir Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktoriaus Bronislavo Burgio nušalinimą.
„Direktoriaus „pralaimėjimas“ parodė, ko visuomenė tikisi iš mokytojo, kokie yra tėvelių (ypač – įtakingų, turtingų) lūkesčiai. Supratome pamoką: mokytojai, žinokite savo vietą…Tėveliai patys žino, kaip auklėti savo vaiką“, – šią situaciją įvertino ji.
Keistai mokytojai atrodo ir kai tėvai ima vertinti mokymo priemones, vadovėlių ir pratybų kokybę, mokytojų rekomenduojamas skaityti knygas.
„Dabartinių mokinių tėvai dažnai manosi už mokytojus išmanantys daugiau. Ne tik apie auklėjimą, bet ir apie mokymo procesą. Susidaro įspūdis, kad norime užauginti kartą, kuri būtų infantili kito skausmui, nelaimėms, nesiorientuotų, kas vyksta realiame gyvenime. Ko gero, tokiam auklėjimui tinkamiausios knygos apie barbes ir nagų prisiauginimo instrukcijos. Tai – vienas požiūris. Kitiems atrodo, kad „pagaviausia“ literatūra paaugliams – klasika. Mokytojai atsakytų: reikia visko“, – teigia R. Jasukaitienė.