Mokyklų vadovai vardija to priežastis: perpildytos klasės, išpūstos programos, įbauginti mokytojai ir motyvacijos stoka. Esą kaip įtikinti vaiką mokytis, jei valdžios postus užima toli gražu ne gabiausi.
Kaip antradienį rašė DELFI, 15-os metų Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai akivaizdžiai žemesni ir už pasaulinį vidurkį, ir už kaimynų estų, lenkų bei latvių rezultatus.
„Lyginant su kitais, nesame protiškai atsilikę ar mentaliai defektuoti. Mano įsitikinimu, svarbiausias dalykas – motyvacija, o Lietuva, lyginant su geresnius rezultatus rodančiomis šalimis, mažiausiai motyvuota. Palyginkime emigracijos mastus – Lietuva pirmauja ir pagal emigraciją“, – tvirtina Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronisovas Burgis.
Direktorius aiškina, kad rezultatus lemia ne tik švietimas, bet ir socialinis gyvenimas, valstybė, jos valdymas. B. Burgio supratimu, reikia keisti valdžios, suaugusių žmonių, tėvų požiūrį į savo kalbą, mokslą, valstybę. Tačiau tai nėra lengva. „Jau ne pirmą kartą sakau: kas užima valdžios postus, pradedant Seimu ir baigiant savivaldybėmis? Ar tie, kurie puikiausiai baigė mokyklas, ar mokslo pirmūnai? Ne, tad kaip tu gali įrodyti vaikui, kad jis mokytųsi, kad jei bus mokytas, bus gerai. Nėra tokių įrodymų mūsų valstybėje“, – sako pašnekovas.
B. Burgis spėja, kad mus lenkiančiose Estijoje, Latvijoje, Pietryčių Azijoje yra kažkas, kas labiau motyvuoja vaikus mokytis. Pasak B. Burgio, žuvis pūva nuo galvos, tad galbūt reikia cenzo, kad į Seimą nepatektų tie, kurių vidurkis universitete buvo mažesnis nei 8. „Kodėl turiu pasitikėti, kad jie išmano ekonomiką, politiką, jei jie neišmano matematikos, istorijos ir lietuvių kalbos? Paklausykime, kaip kalba mūsų valdžios žmonės – juokinga klausyti – nei kirčiavimo, nei gramatikos neišmano“, – piktinasi pašnekovas.
Jo nuomone, vaikai nemato tinkamo pavyzdžio, neturi motyvacijos, o suaugusieji balsuoja kojomis, nusprendžia spjauti ir emigruoti. „Ko norėti, jei pats prezidentas Valdas Adamkus paniekino Lietuvos mediciną ir išvažiavo gydytis į Čikagą. Geras pavyzdys“, – svarsto gimnazijos vadovas.
Vergai mokytojauti negali
Nuolat kritišką požiūrį į situaciją Lietuvos švietime išsakantis B. Burgis sako, kad vis dėlto mokyklose nėra taip blogai – daug lietuvių išvyksta į Oksfordo, Kembdridžo, Jeilio, Harvardo ir kitus prestižinius universitetus. Moksle irgi esame priekyje – turime puikių lazerių specialistų, į kosmosą išsiųsime du palydovus.
„Manau, mokyklose ne ten dedamas akcentas. Akcentuojami moksleiviai, kompiuteriai, technologijos – akcentas turi būti mokytojai. Reikėtų pagaliau atsikratyti to, kad tik pedagogiką, edukologiją baigęs žmogus gali dirbti mokytoju. Ne, reikia padaryti taip, kad galėtų mokytojauti žvaigždės, šviesuliai, kurie patys ką nors gyvenime nuveikę, versle ar dar kur nors pasiekę“, – mano vienos geriausių šalies gimnazijų direktorius.
B. Burgio įsitikinimu, turi būti visais būdais keliamas mokytojo prestižas: kad vaikai, pažiūrėję į savo mokytoją, matytų, kuo gali tapti. „O dabar ar galime pasakyti penkiolikmečiui pažiūrėti į mokytoją ir paklausti, ar jis nori būti tokiu. Atsakys, kad nenori ir niekada nesutiks“, – dėsto B. Burgis.
Jo nuomone, į edukologijos universitetus turi būti didžiulė atranka, o mokytojai turi būti skatinami už ugdytinių pasiekimus. Taip esą jau yra sporte – nuo Rūtos Meilutytės medalių nubyra ir jos treneriams. B. Burgis įsitikinęs: kai bus daugiau dėmesio mokytojams, ir mokiniai pamatys pokyčius.
„Mokytojas turi būgti laisvas žmogus. Jis neturi bijoti. Dabar jis kaip zuikis tupi po krūmais ir visko bijo: direktoriaus, pavaduotojo, švietimo skyriaus, ministerijos. Kažkokie idiotiški išorės auditai – atvažiuoja kažkoks iš Vilniaus ir pradeda aiškinti mokyklai, kaip turi būti mokoma. Kaip tu gali aiškinti, kaip mokyti chemijos, jei pats istorikas ar ekonomistas esi? Ir mokytojai, kaip vargšai, pažemintieji ir nuskriaustieji – visi gali iš jų pasityčioti“, – sako gimnazijos vadovas.
Panevėžio gimnazijos vadovas: kam atsiminti, koks Australijos viršukalnės aukštis?
Panevėžio 5-tosios gimnazijos direktorius Antanas Doniela atkreipia dėmesį, kad aštuntokai į gimnaziją ateina jau paruošti kitose mokyklose. „Mes visada pasiekdavome aukštesnių rezultatų ir buvome patenkinti savo vaikų pasiekimais, kada vaikus ugdėme ne nuo pirmos gimnazijos klasės, o juos užsiaugindavome patys. Tada gyvenome be atrankų, žmonių kalba šnekant, juos prisijaukindavome ir pripratindavome prie reikalavimų, kartu dirbdami pasiekdavome geresnių rezultatų negu gauname dabar iš kitų mokyklų“, – sako A. Doniela.
Dabartinė situacija direktoriui kelia nerimą. A. Donielos pastebėjimu, ir jo gimnazijos rezultatai linkę blogėti. „Gimnazijai per mažai lieka laiko. Pirma, programos įtemptos, perkrautos, jos orientuotis labiau ne į proto, o į atminties lavinimą, ugdymo turinys labai platus“, – pastebi pašnekovas.
Pats A. Doniela vaikus moko matematikos ir mato, kad pamokų metu tenka ne ramiai eiti, o tiesiog šuoliuoti nuo vienos temos prie kitos. Tikslas – pasiekti programoje numatytą minimumą. „Eiti į gelmę neturime laiko – peršasi išvada, kad kažkas negerai ir su programomis. Antra – gyvenimo praktika ir kontekstas pakankamai toli nuo mokyklai pateikiamo ugdymo turinio. Mes labiau orientuojamės į teorinį lygmenį, o su gyvenimo praktika mažiau esame susiję. Dėl to ir mūsų gamtamoksliai, skaitymo rezultatai nėra geri. Tai, kas teoriška, dažnai vaikui neužgauna smegenų gelmių, jiems dažnai iškyla klausimas, kam to reikia“, – kalbėjo pedagogas.
A. Doniela klausia, ar tikrai reikia įsiminti Australijoje esančios viršukalnės aukštį, jei, esant reikalui, tą informaciją galima rasti internete. Jis taip pat stebisi pasigirdusiais siūlymais trumpinti mokinių atostogas – esą trys savaitės nenulemtų visų metų rezultatų.
„Aš nemanyčiau, kad tai pagrindinė priežastis. Viena priežasčių – milžiniškos klasės, štai miestų klasėse yra po 30 mokinių. Individualus darbas su mokiniu sunkiai pasiekiamas“, – teigė gimnazijos vadovas. Pasak A. Donielos, klasėse sėdi įvairaus lygio moksleiviai ir pamokų metu orientuojamasi į vidutinioką. Jo nuomone, vyresnėse klasėse komplektuojant klases, turėtų būti atsižvelgta į gebėjimus.
A. Doniela pastebi, kad, keičiantis valdžioms, keičiasi ministrai, viceministrai. Kiekviena nauja komanda stengiasi įnešti kažką absoliučiai naujo, imtis reformų. Tačiau tada susiduriame su sisteminio pastovumo stoka – direktoriaus nuomone, reikia eiti evoliuciniu tobulinimo, o ne staigių permainų keliu.