Situacija, kai mokslūs baigę jaunuoliai nežino, kokį profesinį kelią pasirinkti, Lietuvoje nėra reta. Vis dar bijoma nuo mokslų padaryti pertrauką, stoti į menkiau vertinamas specialybės, profesines mokyklas. Su tuo susidūrė ir L. Naseckienė. Nors ji pripažįsta visuomet mėgusi gražinti drauges, net negalvojo, kad po mokyklos galėtų stoti į profesinę mokyklą ir įgyti makiažo ar šukuosenų meistrės kvalifikaciją.
Metė perspektyvų darbą ir pradėjo puošti moteris
„Tik baigusi mokyklą neturėjau vizijos, kur norėčiau studijuoti, ką norėčiau gyvenime veikti ir kuo užsiimti. Rinkausi tą specialybę, kuri man atrodė geriausia – teisę. Tokiu mano pasirinkimu labai džiaugėsi ir tėvai“, – prisimena ji.
Jį įstojo į Kauno kolegiją, vėliau mokslus tęsė Mykolo Romerio universitete, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau pradėjo suprasti, kad ši specialybė – ne jai.
„Įsivaizdavau save teisininke, bet neįsivaizdavau savęs dirbančios teisinio darbo. Turėjau susikūrusi teisininkės įvaizdį – labai elegantiška, visada pasitempusi moteris. Aš mačiau išvaizdą, išorę, bet tuomet nesupratau, koks iš tiesų tai yra darbas. Vienintelė sritis, kuri teisėje man buvo įdomi, tuo metu buvo darbo teisė. Su ja susijusį darbą ir dirbau. Iš pradžių dirbau žmogiškų išteklių specialiste, po to – personalo vadove. Kuo toliau, tuo labiau supratau ir įsitikinau, kad teisininke nenoriu būti. Nenorėjau dirbti nei teisme, nei jokioje teisinių paslaugų kontoroje“, – atviravo L. Naseckienė.
Tačiau nuo pat mažumės ji mėgo gražinti savo drauges.
„Bėgant laikui, kai jau dirbau vienoje įmonėje personalo vadove ir kartu baiginėjau savo studijas, pradėjau suprasti, kad mano darbas man neteikia džiaugsmo. Daryti tuos pačius darbus, pildyti ataskaitas, daugybę popierių man buvo nuobodu. Jaučiau, kad netobulėju, ir supratau, kad nenoriu tuo užsiimti visą savo gyvenimą. Ne veltui yra sakoma, kad moters prigimtis yra meniška, jai smagu pats procesas, kažką kurti. Nusprendžiau, kad reikia kažką keisti, pradėjau galvoti, kad grožio sritis mane visada žavėjo ir traukė, todėl nusprendžiau pamėginti save realizuoti šioje srityje.
Išėjau iš darbo, pradėjau mokytis makiažo subtilybių. Man tai labai patiko, norėjau kuo daugiau sužinoti, išmokti, su nekantrumu laukdavau užsiėmimų. Pabaigusi vienus mokslus, ėjau tobulintis kitur, lankiau įvairius seminarus: makiažo tendencijos, proginiai, nuotakų, mados, meno makiažai. Nesustojau. Baigiau plataus profilio kirpėjo ir plaukų stilisto mokslus. Pradėjau dalyvauti įvairiuose renginiuose, daryti makiažus ir šukuosenas. Dabar savęs dirbančios teisininke neįsivaizduoju. Užsiimu veikla, kuri man teikia didžiulį malonumą. Drauge su kolege fotografe įkūrėme studiją, prie mūsų komandos prisijungė ir floristė švenčių dekoratorė bei papuošalų kūrėja. Dirbame labai smagioje moteriškoje kompanijoje“, – džiaugėsi moteris.
Jei neįstosi, bus gėda
Ji yra įsitikinusi, kad jauni žmonės baigę mokyklas patiria per didelį aplinkinių spaudimą įstoti į gerą universitetą, studijuoti prestižinėje specialybėje. Kuomet ji baigė mokykla, niekur nestoti buvo gėda.
„Kai tau yra aštuoniolika metų, retas iš mūsų žino ar suvokia, ką tikrai norėtų studijuoti. Dabar gal yra kiek lengviau. Jaunuoliai daro įvairius testus, konsultuojasi su karjeros konsultantais. Be to, daugelis neskuba iš karto studijuoti – išvažiuoja į užsienį, pagyvena metus, kitus, tol, kol ima suprasti, kur linksta jo širdis. Kai baigiau mokykla, vyravo nuomonė, kad tu privalai stoti kažkur, bet kur, nes kitaip tau bus gėda. Mano bendraklasiai ir vadovavosi šiuo principu, tačiau tik vienetai dirba pagal įgytą specialybę“, – pasakojo L. Naseckienė.
Ji tikina žinanti ne vieną atvejį ir kai pastudijavę metus ar du jaunuoliai nutraukia studijas, nes įstojo į tėvų svajonių specialybę.
„Dažnai būna, kad vaikai studijuoja arba tėvai nori, kad vaikai studijuotų tą, ką patys tėvai būtų norėję studijuoti, bet nestudijavo. Taip dažnai elgiasi ir teisininkai, medikai, jie nori, kad vaikai sektų jų pavyzdžiu. Aišku, visi tėvai nori savo vaikams geriausio, bet tai nebūtinai bus geriausia pačiam vaikui. Studijuodamas tą specialybe, kuri jam nepatinka, vaikas jausis nelaimingas, mokysis „per prievartą”, – pasakojo ji.
Pataria nedaryti skubotų sprendimų
Dabar L. Naseckienė tikina besijaučianti labai laiminga, nes užsiima mėgstama veikla. Todėl savo gyvenimo kelio beieškantiems jaunuoliams ji pataria nedaryti skubotų sprendimų ir mažiau klausyti, ką šneka kiti.
„Niekas to, kokia profesija tau tinka, nežino geriau negu tu pats. Aš teisininke būti tikrai negalėčiau. Mano siela – per daug meniškos prigimties. Nesakau, kad teisės mokslai nuėjo veltui. Tikrai taip nėra. Gavau pamatus, kurie praverčia ir dabar. Tačiau manau, kad svarbiausia yra užsiimti tuo, kas yra miela širdžiai, suteikia teigiamas emocijas. Svarbiausia yra mylėti ir tikėti, tai ką darai. Dabartiniame savo darbe atiduodu visą save, dirbu su žmonėmis, todėl turiu padėti jiems jaustis gerai, turiu būti ir gera klausytoja, ir patarėja, visuomet spinduliuoti gerą nuotaiką. Man svarbiausia, kad aplinkui save matyčiau spindinčias akis ir šypsenas. Džiaugiuosi galėdama daryti žmones laimingais“, – patikino L. Naseckienė.
Būna dienų, kai nieko nebesinori arba viskas būna neįdomu. Bet būna ir tokių, kurios apverčia tavo gyvenimą. Žinai – dabar arba niekada, o vėliau atsisukęs atgal ir prisiminęs tą lemtingą akimirką džiaugiesi, kad tąkart nepritrūko drąsos.
Nustokime skųstis! Pasidalink savo sprendimu, pakeitusiu tavo gyvenimą, pasakojimu, kada nusprendei savo gyvenimą keisti iš esmės. Įkvėpk kitus, išdrįsk pasakyti, kad buvo sunku. O gal nori patarti, kada tokių skubotų sprendimų imtis nereikėtų?
Laukiame tave minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pokytis“, savo mintimis taip pat gali pasidalinti žemiau: