Panašu, kad pavyko pasiekti tai, ko norėta – vis mažiau jaunuolių ketina studijuoti socialinių mokslų srityje. Tačiau pastarosios srities specialistai griebiasi už galvų – visuomenę stumiame į prarają.
Istorijos mokytojai pastebi, kad po 10-os klasės kaip norimą mokytis dalyką istoriją renkasi vis mažiau mokinių. Maža to, tarp jų – daug mažiau gabių, talentingų ir motyvuotų jaunuolių. Istorijos mokslas pamažu tampa išsigelbėjimo šiaudu tiems, kurie tiesiog nori savo rankose laikyti brandos atestatą (tam reikia išlaikyti bent 2 egzaminus, lietuvių kalbos ir literatūros – privalomas).
Talentų reikia ieškoti su žiburiu
Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos istorijos mokytojas Saulius Skardžius gali didžiuotis išugdęs ne vieną istorijos egzamino šimtukininką. Nors apie šio mokytojo pasiaukojimą ir ryžtą sklinda legendos, pats jis tikina, kad beveik nebėra su kuo dirbti – vis mažiau gabių mokinių nori mokytis istorijos.
„Istorijos mokslas yra nebepopuliarus, nes vis mažiau mokinių stoja į socialinės ar humanitarinės krypties studijas. Prieš, pavyzdžiui, 5-7 metus susirinkdavo pilnos klasės mokinių, kurie norėdavo istorijos mokytis papildomai – turėdavau net modulį. Tuomet buvo labai populiaru mokytis teisę, ekonomiką, tad kone visi mokiniai rinkdavosi laikyti istorijos egzaminą, mokėsi to papildomai. Tiesiog būdavo sunku atsiginti mokinių, daug dirbti reikėjo, pavargdavau“, – pamena jis.
Deja, dabar situacija – pasikeitusi. Pasak S. Skardžiaus, iš visos gimnazijos vos 1-2 mokiniai yra rimtai nusiteikę laikyti istorijos egzaminą.
„Istorijos dalyką dabar mokytis renkasi tie mokiniai, kurie nėra ypatingai gabūs. Paprastai pasakius, tie, kurie tiesiog turi išlaikyti kažkokį antrą egzaminą, kad gautų brandos atestatą. Mokiniai, kurie yra labiau motyvuoti ir geriau mokosi, renkasi gamtos, technologijų mokslus. Jie kardinaliai pakeitė savo požiūrį į būsimą darbą. Jie nebenori būti teisininkais, jie nori būti gydytojais“, – pastebėjo jis.
Užduotys – tos pačios, rezultatai – prastesni
Todėl kadaise daugybės mokinių, kurie gavo po 100 proc. iš egzamino, sugebėjimais didžiavęsis mokytojas dabar savo auklėtinių rezultatais nėra patenkintas.
„Nekaltinčiau dėl to egzaminų tvarkos. Programa – ta pati, o kad praėjusiais metais kilo pykčiai, nes buvo dailės užduočių – tuštybės mugė. Visais laikais architektūra buvo įtraukta į egzamino programą, todėl tikrai nereikia ieškoti kokių tai atpirkimo ožių. Manau, atpirkimo ožiu galėtų būti pats mokinys, kuris galbūt netinkamai pasirengė, gal per mažai mokėsi ar panašiai. Pastebiu, kad nors užduotis duodu panašias, kaip prieš 5-6 metus, dabartinių mokinių rezultatai yra prastesni nei buvusių anksčiau. Tai reiškia, kad ir jų gebėjimai – prastesni“, – pastebėjo jis.
S. Skardžius pastebėjo, kad dabar net ir nebėra tokių gabių vaikų, kaip kad būdavo anksčiau.
„Prieš, pavyzdžiui, 10 metų buvo daugiau užaštrintai protingų, gabių mokinių. Dabar tokių reikia gerai paieškoti. Manau, kad dėl to kalta ir emigracija, ir tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Nors mūsų mokykla – rajone, negirdėjau, kad, pavyzdžiui, gabesni vaikai važiuotų į didesnius miestus. Jei važiuoja, tai iš Lietuvos“, – pastebėjo jis.
Anot S. Skardžiaus, dabar visa politika Lietuvoje nukreipta į tai, kad būtų mokomasi tiksliųjų, gamtos, technologijos mokslų.
„Socialinių mokslų atstovų dabar prigaminta daug – ir tų teisininkų, ir socialinių darbuotojų. Mokiniai girdi tai, kalbasi su tėvais, draugais, kurie neranda darbo, todėl ir renkasi tuos mokomuosius dalykus ir tokias studijas, kurios vėliau garantuotų jiems darbą, gerą užmokestį. Žinote, kaip yra. Socialinių mokslų absolventas dabar laikomas potencialiu emigrantu. Aišku, kad pagal specialybę jiems Lietuvoje darbą gauti sunku – „ant bangos“ dabar yra kiti mokslai“, – pripažino jis.
Kasmet nubyra po maždaug 30 mokinių
Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininkė, Vilniaus Žemynos gimnazijoje istorijos mokytoja dirbanti Žaneta Vaškevičienė DELFI sakė, kad jos mokomas dalykas yra svarbus visuomenei, tačiau vis mažiau jaunuolių istoriją renkasi studijuoti kaip specialybę.
„Tai yra tiesa, tačiau į situaciją mokyklose reikėtų žvelgti plačiau. Istorijos egzaminą kaip padedantį gauti brandos atestatą renkasi tik viena grupė moksleivių. Pastebime, kad nors socialinių mokslų populiarumas yra sumenkęs, tikrai yra mokinių, kurie tikslingai siekia studijuoti būtent šiuos mokslus, nes mano, kad šioje srityje gali geriausiai save realizuoti. Be to, yra ir trečia grupė mokinių – tų, kurie nežino, ką nori veikti ateityje. Jie vienu metu mokosi daug skirtingų dalykų. Istorija dažniausiai patenka tarp jų“, – situaciją mokyklose apžvelgė ji.
Tiesa, anot Ž. Vaškevičienės, akivaizdu, kad kasmet istorijos išplėstiniu kursu mokosi vis mažiau moksleivių.
„Galiu šį teiginį paremti savo patirtimi. Pavyzdžiui, gimnazijoje, kur mokosi apie 1000 mokinių, kasmet besimokančių istorijos sumažėja viena klase. Jei, pavyzdžiui, prieš 4 metus istorijos išplėstiniu kursu mokydavosi 198 žmonės, tai prieš 3 metus – 160, praėjusiais metais – apie 120“, – pastebėjo ji.
Istorijos mokslas – kaip hobis
Istorijos mokytoja sakė pastebinti, kad pastaruoju metu tarp moksleivių populiarėja gamtos mokslai, ypač chemija.
„Galbūt moksleiviai tiesiog mato, kad galimybės dirbti ir uždirbti šioje srityje yra geresnės. Kalbu apie mediciną, farmacijos mokslus. Dalis moksleivių 10-oje klasėje jau būna suplanavę savo karjerą. Natūralu, kad mokytis istorijos tokiu atveju jiems nebėra svarbu“, - pastebėjo Ž. Vaškevičienė.
Anot jos, istorijos moksleiviai pastaruoju metu istorijos dažniau mokosi savo malonumui, į šį mokslą žvelgia kaip į smagų laisvalaikio praleidimo būdą.
Siūlo istorijos egzaminą padaryti privalomu
„Ne paslaptis, kad dabar labai populiarūs įvairūs intelektualiniai žaidimai, protmūšiai – dalyvaujant juose, istorinių žinių reikia. Be to, ir dėl neramumų pasaulyje taip pat jaučiamas didelis susidomėjimas konstitucijos pagrindais, Lietuvos istorija. Nemanau, kad istorijos mokslas išnyks, tai – mūsų dalis, pamatinis dalykas.
Aišku, skaudu, kad kartu su istorijos mokslo populiarumu Lietuvoje mažėja ir politinis raštingumas, kultūros lygis, tačiau nemanau, kad turėtume pradėti moksleiviams reguliuoti, ką jie gyvenime turi veikti. Manau, kad jei žmogui gyvenime prireiks istorijos žinių, jis šio dalyko pradės mokytis ir po kitų studijų ar dirbdamas. Normalu, kad moksleiviai renkasi būsimą profesiją atsižvelgdami į tai, kas jiems įdomu, kas garantuos gerą atlyginimą“, – sakė ji.
Tiesa, Ž. Vaškevičienė įsitikinusi, kad istorijos egzaminas ilgainiui turėtų tapti privalomu. Anot jos, nėra teisinga, kad moksleiviai nuo 2016 m. privalės laikyti tik matematikos egzaminą.
„Jei vieno mokslo egzaminas privalomas, paraleliai turi atsirasti ir kito, alternatyvaus mokslo egzaminas. Matematikos mokslas svarbus, tačiau jis neparodo politinės brandos ir pilietinės pozicijos, ką galėtų išryškinti istorijos brandos egzaminas“, – įsitikinusi ji.
Istorija neturi būti nuobodi
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys niekuomet neslėpė savo meilės istorijai. Anot jo, istorijos dalyką mokslu vadinti net nereikėtų. Tai esą žinios apie savo asmens, šeimos, miesto, tautos, profesijos, ir tik galiausiai – valstybės kilmę.
„Šios žinios padeda nustatyti problemų priežastis tam tikroje srityje arba tam tikroje vietoje. O posovietiniu laikotarpiu, perėmę istorijos sampratą kaip įvykių sekos dėlionę, ir toliau išskiriame ją kaip dalyką, kuris yra nuobodus, nes „reikalauja“ tiesiog žinoti kada kas kur po ko įvyko. Arba nežinoti. Nors iš tikrųjų istorinė medžiaga reikalinga priežastims perprasti“, – įsitikinęs jis.
Pasak A. Vaišnio, šiandien viešojoje erdvėje istorinėmis žiniomis vis dar manipuliuojama, faktai vertinami santūriai arba apskritai ignoruojami, nes didžiuotis šeimų arba institucijų tradicijomis palyginti sudėtinga: tai, kas vieniems reiškė prestižą (pavyzdžiui, „Ir mes dirbome Lietuvai“), kitų vertinama kaip išdavystė arba bent jau prisitaikėliškumas. Ir atvirkščiai.
Nemokame įvertinti to, ką turime
„Vadinasi, geriau nutylėti, kadangi taip neva ramiau ne apskritai valstybėje, bet viename kolektyve, vienoje įstaigoje. Dalis mokytojų taip pat nenuoširdūs, negabūs, kadangi – kaip tai būdinga menko išsilavinimo piliečiams – visuomenės problemas tapatina su valdžios, o valdžios – su valstybės problemomis. Jie ugdo požiūrį, kad „valstybė – organizacija greta“. Tai žinau iš diskusijų su universiteto studentais, iš asmeninių pokalbių su tais mokytojais, kurie atlydėdavo mokinių grupes aplankyti Seimo rūmų. Be to, niekur politinėje erdvėje, išskyrus valstybės šventes, nebūna svarbu pademonstruoti įsitikinimo istorinių vertybių turiniu. Ką gali manyti apie garbaus amžiaus politiką, kuris pusės minutės tekstą apie Sausio 13-osios reikšmę skaito iš lapo“, – piktinosi jis.
Visuomeniniais pagrindais A. Vaišnys 12 metų dirbo Seimo sudarytoje lituanistikos paveldo dalykams nagrinėti skirtoje komisijoje. Po šios patirties jis tikina pastebėjęs, kad santykinai daug valdininkų, pareigūnų Lietuvoje interpretuoja jos istoriją kaip visiškai nereikšmingą dalyką.
„Per šiuos dešimtmečius istorijos nuotykiai nelabai įdomūs ir menininkams. Jų žinios, kaip teko ne kartą įsitikinti, irgi gana paviršutiniškos, vadovaujamasi klišėmis, parsinešamomis iš mokyklos laikų. Kiek pridejuota, kad Lietuvoje nebuvo sukurta įdomaus vaidybinio filmo, kur būtų interpretuotas koks nors reikšmingas įvykis ar asmenybės veikla (turiu minty ne dvarų plėšiką)“, – pastebėjo A. Vaišnys.
Flirtas su faktais ir dokumentais neleidžia pasiekti norimo rezultato
Profesorius įsitikinęs, kad, visos šios aplinkybės lemia požiūrį į istoriją kaip į trukdantį, tiksliau – nelabai malonų ir patogų objektą.
„Juk akivaizdu, kad kai kuriais tarptautiniais klausimais atvirai, kompetentingai praeities – ypač XX amžiaus temas pateikiantis istorikas, ne tik negalėjo tapti populiarus, jo žinios tiesiog būdavo ir tebėra nepageidaujamos. O flirtas su faktais ir duomenimis dar niekada nepadėjo pasiekti rezultato nei Rytuose, nei Vakaruose“, – sakė jis.
Maža to, A. Vaišnys tikina puikiai pamenantis vieną pavyzdį universiteto bendruomenėje. Viena kandidatė į Vilniaus universiteto tarybos narius praėjusį rudenį buvo išdidžiai pareiškusi: lituanistikai – ne, tarptautiškumui – taip.
„Supratau, kad tai jau naujos „brandžios“ kartos žmogus, negebąs susieti šių sąvokų. Įsivaizduokime, ką toks humanitaras pasakytų mokiniams? Visos šios aplinkybės lemia skepsį vertybių atžvilgiu, neformaliai (neoficialiai) reiškiamą savinieką“, – kalbėdamas apie menkstantį istorijos mokslo prestižą sakė jis.
Bijo išsišokti ir pakovoti už save
A. Vaišnys pastebėjo, kad aukštojo mokslo politika reikalauja atsižvelgti į profesijų perspektyvą ir poreikį, bet taip toli žiūrėti daliai politikų yra sudėtinga, nes čia ir dabar gimtajame rajone norėjosi įkurti universitetą, o nuo rytdienos jau norisi „paremti“ to universiteto studijas, nepriklausomai nuo aplinkybių, jog sprendimas gali iškreipti sistemą.
„Socialiniai mokslai nėra abstraktus objektas, kaip jį vaizduoja dalykininkai – tiesiog tai yra tarpdisciplininių studijų sfera, nors – ką čia slėpti – kai kurie „tiksliukai“ profesoriai socialinių ir humanitarinių mokslų žurnalus apibūdina „murzilkomis“ (pagal analogiją su populiariu žurnalu vaikams, kurio, kaip herojaus, prototipas buvo sukurtas Kanados rašytojos). Visam Lietuvos elitui – tiek mokslo, tiek politikos, reikėtų brandinti bendravimo kultūrą; istorijos žinios praverstų. Tačiau interesai atrodo svarbiau.
Paskaičiavau, kad tik kartą (vienus metus) nuo XX a. pabaigos iki dabar abiturientams nebuvo pateikta staigmenų pasirengimo ir stojimo į aukštąsias mokyklas. Kuri aukštoji mokykla pakilo ir pareiškė – taip elgtis netoliaregiška? Nedrąsu. Bet kuo čia dėta istorija? Jeigu nesvarstysime apie nustatomus prioritetus studijų kryptims, tai tikrai turime kelti klausimą - ar gamtos, medicinos, tiksliųjų, socialinių mokslų programose yra profesijos arba srities istorija kaip privalomas dalykas. Ir jei yra – ar jo turinys yra probleminis. Mat tiek Europos, tiek Lietuvos istoriją gali suvokti per vienos šeimos, kaip ir vienos profesijos istoriją – jei tik bus nagrinėjamos konfliktų priežastys, veikėjų lyderystė, esminių sprendimų vaidmuo“, – sakė jis.
Permainoms dar nesame subrendę
Pasak A. Vaišnio, istorinės žinios apie socialinius, politinius konfliktus, ekonomikos problemas padeda suvokti kiekvienos naujos kartos perspektyvą.
„Todėl istorija nėra tik humanitarų laukas, tai – kiekvieno asmens savimonės pamatas“, – įsitikinęs jis.
Anot profesoriaus, kiekvienas pretenduojantis į atitinkamos srities valstybės tarnybą arba atestuojamasis valdininkas privalėtų išmanyti istoriją savo srities aspektu.
„Tačiau dabar ir artimiausiu metu toks pasiūlymas atrodytų atgrasus. Juk visad galima rasti po du „skėčius“ – teisinį, paveldosauginį – Vilniaus Žaliojo tilto sovietmečio skulptūroms išlaikyti užuot nuoširdžiai sau atsakius: aš bijau istorinės tiesos. Nors istorija yra tokia komunikacinė medžiaga, iš kurios mokaisi nebijoti“, – mano jis.