Skirtingų sričių specialistai pastebi, kad lietuviai linkę pernelyg sureikšminti faktą, kad yra įgiję aukštąjį išsilavinimą ir turi diplomą.
Į darbą žiūri skirtingai
Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos švietimo sistema: ar pateisinami visuomenės ir verslo lūkesčiai?“ buvo paviešinti naujausi darbdavių apklausos duomenys. Tyrimo, kurį inicijavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Švietimo ir mokslo ministerija, rezultatai rodo, kad aukštasis mokslas Lietuvoje nebėra vertinamas.
Tik 27 proc. darbdavių mano, kad aukštoji mokykla tinkamai paruošia darbo rinkai. Tokio požiūrio laikosi 58 procentai jaunuolių. Paklausti, ar įsidarbinant svarbu, kokiais pažymiais baigė mokslus, teigiamai atsakė vos 22 proc. darbdavių ir 74 proc. moksleivių.
Tik ketvirtadalis darbdavių teigia, kad aukštojo mokslo diplomas garantuoja didesnes pajamas, tačiau taip mano 41 proc. absolventų, 60 proc. bakalaurantų ir 64 proc. moksleivių.
Apklausos duomenimis, darbdaviai labiausiai - 84 proc. – pasigenda absolventų gebėjimo priimti sprendimus, o 77 proc. – mąstyti analitiškai.
Diplomą laiko aksesuaru
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas DELFI sakė, kad į tai, ar potencialus darbuotojas yra baigęs aukštąjį, dėmesio kreipia vis mažiau.
„Aš nuolat ieškau darbuotojų ir tai darau labai atsakingai. Kiekvieną kartą kruopščiai išnagrinėju atsiųstą gyvenimo aprašymą ir galiu atvirai pasakyti, kad mažiausiai jame man rūpi, ką tas žmogus yra baigęs. Žiūriu, kokios darbuotojas turėjo patirties, kokiose įmonėse ir kiek laiko dirbo, kokias pareigas užėmė, kokius projektus įvykdė. Bakalauro ar magistro diplomas man parodo ne žmogaus žinias, o nebent gebėjimą siekti užsibrėžtų rezultatų: disciplinuotumą, organizuotumą, atsakingumą, galima pagirti jį už motyvaciją. Diplomas parodo, kad žmogus orientuojasi gyvenime, man tai – kaip aksesuaras. Kaip eidamas į darbo pokalbį žinai, kad turi ateiti su išlygintu kostiumu, taip ir kartu nešiesi diplomą. Bet jei šio aksesuaro nėra, baisėtis neskubu.
Tokiose srityse, kur reikia kūrybingumo, aukštasis mokslas nepadės. Žmogus turi labai daug dirbti papildomai, ugdyti visai kitokią pasaulėžiūrą. Joks universitetas neišmokys, kaip būti kūrybišku, kaip dirbti su žmonėmis“, – įsitikinęs jis.
Vertina turinčius darbo patirties, o ne išsilavinimą
D. Arlauskas prasitarė neretai labiau vertinantis ne tuos darbuotojus, kurie vos baigę mokyklą įstojo į universitetą ar kolegiją, bet tuos, kurie visų pirma nusprendė įgauti darbo patirties.
„Iš tokio darbuotojo, kuris iš karto po mokyklos stojo į universitetą ir keturis studijų metus net nepabandė dirbti, naudos ne tiek ir daug. Daug labiau dėmesį patraukia tie darbuotojai, kurie po mokyklos porą metų padirba, kad ir kokiu asistentu rinkodaros srityje, jie jau žino, kodėl jiems reikia mokslų ir ką nori sužinoti. Visuomet klausiu potencialaus darbuotojo, ką jis veikia laisvalaikiu, kas yra jo draugai, kokias knygas jis skaito, kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, į kokias šalis laisvalaikiu vyksta – atsakymai į šiuos klausimus man reiškia daugiau nei turimas diplomas“, – sakė jis.
D. Arlauskas pastebi, kad kuo toliau, tuo yra sunkiau surasti tinkamą darbuotoją, tad darbdaviai stengiasi potencialų darbuotoją įvertinti kaip įmanoma geriau ir iš klausinėti jo kuo daugiau.
Švietimo sistema neatitinka rinkos poreikių
Tiesa, jis pripažįsta, kad šaltkalvio, statybininko ar inžinieriaus bent be profesinės mokyklos baigimo pažymėjimo nesamdytų. Jų daromos klaidos esą gali kainuoti per daug.
„Profesinėse mokyklose jaunuoliai įgyja praktinių žinių. Kartais per daug kainuotų paimti žmogų ir tiesiog žiūrėti, ar jis moka elgtis su tam tikromis medžiagomis, ar ne. Būna, kad ir dvidešimties metų patirtimi besigiriantis plytelių meistras padaro tokio broko, kad pats po to iš gėdos dingsta, o kas atsakys? Inžinieriui irgi neužtenka vien laisvalaikiu vaizduotę lavinti, reikia ir žinių, brėžinius mokėti skaityti. Gyvenimas yra labai sudėtingas, negali visiems gyvenimo atvejams taikyti vieną receptą“, – įsitikinęs jis.
Tačiau D. Arlauskas pernelyg nelinkęs pasitikėti universitetuose ar kolegijose įgyjamu išsilavinimu. Anot jo, vieša paslaptis, kad tik baigęs mokyklą jaunuolis iš karto parašo prašymus studijuoti 12-oje skirtingų vietų mąstydamas, kad gal kažkuri aukštoji mokykla jį priims.
„Dažniausiai jaunuoliai stoja ten, kur pigiausia. Jei žmogus siekia žinių ne dėl to, kad nori kažko pasiekti, o dėl to, kad nori gauti diplomą, tokios jo ir žinios. Jei jaunuolis neturi vidinės motyvacijos, jam nepadės ir aukštoji mokykla. Problemų kyla ir jei jaunuolis yra motyvuotas, mūsų švietimo sistema yra labai jauna, tad ji kol kas dar nesugeba atitikti rinkos poreikių“, – pastebi jis.
Aukštosios mokyklos kratosi atsakomybės
Paklaustas, kas jo nuomone nulėmė tai, kad diplomas Lietuvoje nebevertinamas, D. Arlauskas papasakojo apie kaimyninių šalių pavyzdžius.
„Pavyzdžiui, palyginus su Danija, mes juos lenkiame pagal visus punktus, kalbant apie piliečių išsilavinimą, bet mokymosi visą gyvenimą prasme danai visa galva lenkia mus. Jie vadovaujasi visai kitokia sistema. Mes turime ydingą, dar iš tarybinių laikų išlikusį mąstymą, kad jei baigei aukštąją ar profesinė mokyklą, daugiau mokytis tau nebereikia, nebent nori būti akademiku ir planuoji rašyti vadovėlius. Technologiniai procesai, verslo dinamika tuomet buvo labai lėti, tad dar mūsų tėvai skiepijo: būtinai stok į aukštąjį, nes tau bus užtikrintas sotus gyvenimas. Dabar taip nebėra. Jaunimas turi suprasti, kad jei gausi diplomą, nereiškia, kad gausi ir darbą. Tu turi nuolat tobulėti“, – pastebi jis.
Savo ruožtu Šveicarijoje profesinės mokyklos tiesiogiai priklauso kantonams, administraciniams vienetams, tad jaunuoliai specialiai ugdomi tam, kad užimtų konkrečias darbo vietas. Lygiai taip pat elgiamasi ir aukštosiose mokyklose. Jau įstoję į universitetą jaunuoliai žino, kur eis dirbti.
„O pas mus svarbu tik gauti diplomą. Tad yra du dalykai, kodėl mes labai atsargiai žiūrime į diplomus: žemas vidinės motyvacijos rodiklis ir aukštųjų mokyklų sąmoningumo stoka. Jaunuoliai dabar ruošiami ne konkrečiai darbo vietai, o tiesiog tam, kad paruošti. Taip aukštosios mokyklos nuima nuo pečių atsakomybę už suteikiamų žinių kokybę“, – pastebi jis.
Pasigenda ne žinių, o gebėjimo jas panaudoti
Tad siūlydamas pokyčius švietimo sistemoje jis siūlo atkreipti dėmesį į aukštųjų mokyklų atsakomybę. Anot D. Arlausko, naudingiausia būtų reitinguoti jas ne pagal kažkokius neaiškius kriterijus o pagal tai, kaip jų greitai mokyklų absolventai randa darbą ir kokio dydžio algą jie gauna pirmus, antrus ir trečius metus.
„Visos aukštosios mokyklos turėtų būti suinteresuotos, kad jų studentas kuo greičiau įsidarbintų ir gautų kuo didesnį atlyginimą. Pagal tai matuojami geriausi pasaulio universitetai, o mūsų aukštosios mokyklos bijo tai daryti, nes žino, kad rodikliai bus blogi“, – spėja jis.
Anot D. Arlausko, dabartiniams aukštųjų mokyklų absolventams labiausiai trūksta kūrybiškumo.
„Jaunuoliai nesugeba panaudoti turimų žinių netipinėse situacijose. Jeigu visi dirbtų konvejeryje, nebūtų jokių problemų, bet dabar gyvenimas yra toks, kad viskas keičiasi nepamatuojamu tempu. Jei nori būti konkurencingu, turi sugebėti įgytas žinias panaudoti gamybos, naujų produktų kūrybos procese. Jei kalbame apie dizainerius, ko jie gali išmokti aukštosiose mokyklose? Kaip vadinasi tam tikra linija? Jei visą gyvenimą tu nelavinai savęs, neturi vaizduotės, tu niekada nesugebėsi pademonstruoti kūrybiškumo“, – įsitikinęs LVDK generalinis direktorius.
Kenčia dėl universitetų, kurie užsiima diplomų pardavimu
Tačiau su tuo, kad aukštasis išsilavinimas šiais laikais nebereikalingas, sutikti nelinkęs laikinasis Vilniaus universiteto rektorius Jūras Banys. Anot jo, aukštasis mokslas išmoko žmones mąstyti, o mąstantis žmogus gali ir pats susirasti darbą, ir sukurti darbo vietų kietiems.
„Erudicija, žinios – tai yra būtini dalykai. Suprantu, kodėl į aukštąjį mokslą šiuo metu žiūrima skeptiškai. Sakykime tiesiai, dalis universitetų šiuo metu tiesiog užsiima diplomų pardavimu. Kai priima bet ką, kas tik moka pinigus, o finale tas žmogus neturi jokių žinių, visuomenėje ir kyla skeptiškos nuotaikos. Sutinku, kad šiuo metu vykdoma masifikacija – masinis priėmimas į universitetus, dėl ko yra į rinką išleidžiama, ekonominiais terminais kalbant, daug nekokybiškos produkcijos. Dabar kepama daug studentų, kurių studijuojamos specialybės tiesiog padeda universitetams užsidirbti. Universitetai šoka viliotinį kurdami studijų programas, bet jas baigę studentai lieka ne tik suvilioti, sumedžioti, bet ir pamesti. Tuomet jie puola desperatiškai ieškoti darbo“, – pastebi J. Banys.
Anot jo, požiūris į aukštąjį mokslą Lietuvoje pagerėtų, jei į universitetus nebebūtų priimami bet kokie moksleiviai. Jis tikina visokeriopai palaikantis minimalaus konkursinio balo stojantiems į aukštąsias mokyklas įvedimo idėją.
Sureikšminti diplomo nepataria
Tačiau diplomo gyvenimo tikslu J. Banys nevadina. Jis pripažįsta, kad puikiai uždirbti galima ir neturint jokio diplomo.
„Manau, kad žmonės puikiai gali gyventi, dirbti ir uždirbti ir neturėdami diplomo. Viskas priklauso nuo to, ko norite iš gyvenimo. Diplomas tikrai neturi būti gyvenimo tikslu, yra puikių žmonių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo, nors jiems diplomo nereikia ir šimtą metų nereikės“, – pastebi J. Banys.
Vis dėlto jis tikina, kad darbdaviai, su kuriais jam tenka bendrauti, į diplomais besigiriančius darbuotojus skeptiški nežiūri. Cituodamas prieš porą savaičių pristatytus MOSTA atliktus tyrimus, jis patikino, kad universiteto specialybių studentai yra aukščiau įsidarbinimo vidurkio, o magistro studijų absolventai aukščiau rinkos vidurkio yra ir pagal pajamas.
Diplomo nereikia, bet jį turėti pataria
Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2014 metais specialistams registruota apie 52 tūkst. laisvų darbo vietų, bedarbių su aukštuoju išsilavinimu – apie 63 tūkst.
Anot Lietuvos darbo biržos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistės Mildos Jankauskienės, reikia aukštojo išsilavinimo darbuotojui ar ne, geriausiai padės atsakymas į klausimą, kokio darbo jis ieško.
„Galbūt geras pardavimo vadybininkas puikiai atliks savo darbą ir neturėdamas ypatingo išsilavinimo, o, tarkim, net aukštos kvalifikacijos specialistams magistrantams prisitaikyti prie aukštas technologijas taikančios ir inovacijas naudojančios gamybos poreikių (biomedicinos, chemijos sektoriai) gali būti sudėtinga dėl praktinių įgūdžių stokos“, – pastebi ji.
M. Jankauskienės teigimu, Lietuvos darbo rinkai būdingas struktūrinis nedarbas, tai yra neatitikimas tarp to, kokių darbuotojų reikia ir kokie asmenys ieško darbo. Tad pagrindinis kriterijus užimti laisvą darbo vietą – reikalingos kvalifikacijos ir kompetencijų turėjimas.
„Vien aukštosios mokyklos diplomas negarantuoja palankesnio darbdavio požiūrio, tačiau pastebima, kad labiau išsilavinę žmonės lengviau darbo rinkoje prisitaiko, yra lankstesni“, – patikino specialistė.