Pokalbis su J. Augučiu, Vilniaus universiteto studijų prorektoriumi Valdu Jaskūnu ir Nacionalinio egzaminų centro direktore Saule Vingeliene – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone Auguti, lyginant su 2015 metais, šiemet priimtųjų skaičius į Mykolo Romerio universitetą sumažėjo beveik 3 kartus. Į Šiaulių universitetą (ŠU) priimtų studentų skaičius per dvejus metus krito 2,5 karto, Klaipėdos ir Lietuvos edukologijos universitetuose – 2 kartus, panaši situacija ir Aleksandro Stulginskio universitete. Daugelio aukštųjų mokyklų skaičiai yra tragiški. Ką apie tai manote?
J. Augutis: Iš tiesų, priimtų studentų skaičiaus mažėjimas kai kuriuose universitetuose yra per didelis. Mažėja mokyklas baigiančių jaunuolių skaičius, bet tikrai ne tiek. Aukštosiose mokyklose apstu didelių problemų ir tai dar kartą patvirtina, kad reforma yra būtina. Ji jau seniai buvo būtina, o dabar trauktis jau nebėra kur, reformą reikia daryti. Kai kurie universitetai jau tiek sumažėję, kad nebegali užtikrinti studijų kokybės vien dėl to, jog nebegalima išlaikyti pakankamo skaičiaus profesūros ir t.t.
– Turbūt būtų sunku įsivaizduoti, ką gali nuveikti universitetas, į kurį ateina mažiau nei 100 pirmakursių? Tokį universitetą ir universitetu jau sudėtinga vadinti? Pavyzdžiui, ŠU?
J. Augutis: Taip, todėl kartoju, kad be reformos išsiversti mes nebegalime. Jei viską paliktume savieigai, greičiausiai sulauktume valstybinio universiteto bankroto ar kokios nors kitokios procedūros. Manau, reikia įvertinti, ar reikia mums Šiauliuose mokslo, studijų centro ar universiteto. Jei nutariame, kad reikia, darome vienus žingsnius, jei ne – žiūrime, ką ir kaip turime padaryti. Palikti taip, kaip yra dabar, negalima. Buvo galima prognozuoti, kad anksčiau ar vėliau ta savieiga nulems rezultatus, kokius turime dabar.
– Sakote, kad buvo galima prognozuoti. Ar jūs pats tikėjotės, kad taip drastiškai kris jaunuolių, besirenkančių regionų universitetus, skaičius? Beje, jūsų vadovaujamas Vytauto Didžiojo unuversitetas taip pat sulaukė mažiau pirmakursių. Ar tai prognozavote?
J. Augutis: Šie skaičiai sumodeliuoti. Kartelės – t.y praeinamojo balo pakėlimas iki 3, abiturientų skaičiaus mažėjimas ir t.t. Galbūt šiek tiek netikėtas buvo universitetų pasisikirstymas, kuris labiausiai nukentės, tačiau ir čia daugelis rodiklių ir parametrų buvo žinomi.
– Daugumos universitetų nuotaikos liūdnos. Turbūt neliksmas nuotaikas dar labiau sustiprina šios dienos skaičiai? Ką apie tai manote?
J. Augutis: Sunku pasakyti, ar nuotaikos liūdnos, ar džiaugsmingos. Bet akivaizdu, kad taip, kaip buvo iki šiol, daugiau būti nebegalės. Manau, kad būtent dėl to, kad ateina permainų metas, universitetai turėtų džiaugtis.
– Vilniaus universitetas (VU) vienas iš nedaugelio, kuriuose nuotaikos kitokios. Pone Jaskūnai, kaip VU vertina jaunuolių apsisprendimus?
V. Jaskūnas: Mes džiaugiamės, kad daugiau nei trečdalis stojančiųjų renkasi VU. Tai ir yra įvertinimas stabilumo, kurį universitetas rodo. Taip pat lemia ir nuolatinis universiteto rūpinimąsis studijų kokybe bei tarptautinis jo pripažinimas. Per pastaruosius metus VU tarptautiniuose reitinguose kyla į viršų. Manau, kad stojantieji tai vertina. Čia dar reikėtų pridurti universiteto moksliškumą, nes unversitetas be mokslo nėra universitetas.
– Šiemet turėsite daugiau pirmakursių nei pernai. Tikėjotės to?
V. Jaskūnas: Stojimas į VU šiek tiek banguoja, maždaug kas antrus metus sulaukiame daugiau stojančiųjų. Vis dėlto džiaugtis turime kuo – nors bendras stojančiųjų skaičius į aukštąsias mokyklas kasmen mažėja, mes sulaukiame daugiau pirmakursių.
– Pone Auguti, ar jūs jaučiate, kad šiemet jaunuolių apsisprendimus studijuoti lėmė vieša diskusija apie universitetų ateitį?
J. Augutis: Išmatuoti tiksliai sunku, tačiau, be jokios abejonės, tai turėjo įtakos. Ypač tai pasakytina apie regionų, kai kuriuos Kauno universitetus. Jei nuolat kalbama, kad vienas ar kitas universitetas yra mirtininkas, kad jis bus uždaromas, jungiamas ir panašiai, ar jaunas žmogus tokį rinksis? Man keista, kad mirtininkais vadinti universitetai sulaukė kad ir tokio nedidelio skaičiaus pirmakursių. Tai taip pat rodo, kad tie universitetai vis dėlto yra reikalingi pagal savo misiją, profilį, lokaciją. Šią informaciją reikia analizuoti, dirbti ir priimti teisingą sprendimą.
– Pone Jaskūnai, kaip jūs tai vertinate? Turbūt tai, kad VU nebuvo minimas neigiamame kontekste dėl galimų jungimų, taip pat daro įtaką jaunuolių apsisprendimui?
V. Jaskūnas: Taip, bendra aplinka, atmosfera ir opinija apie aukštąjį mokslą visiems daro įtaką. Ne tik Vilniaus, bet ir visų universitetų tikslas – turėti tarptautiniu mastu konkurencingus universitetus. Viena vertus, konkurencija yra vidinė, bet kita vertus, VU stiprina savo pozicijas ir tarptautinėje aplinkoje. Manau, mums visiems reikia labai pasistengti, kad mūsų jaunuoliai rinktųsi aukštąjį mokslą Lietuvoje, kad mes galėtume jiems pasiūlyti kokybiškas ir konkurencingas studijas.
– Kalbant apie studijų kokybę, reikėtų kalbėti ir apie abiturientų kokybę bei pasiruošimą studijoms. Pone Vingeliene, jūsų verinimu, pastaruoju metu mokslo lygis vidurinėse mokyklose kyla ar krenta?
S. Vingelienė: Ypatingų pokyčių nėra, esame stabilios būsenos. Tiek abiturientų rezultatai, tiek nacionaliniai ir tarptautiniai tyrimai rodo, kad tendecijos nekinta.
– Bet kaip galima vertinti faktą, kad šimtu balų valstybinio lietuvių kalbos egzamino neišlaiko netgi 1 proc. abiturientų? 100 balų už gimtosios kalbos egzaminą gavo viso labo 0,71 proc. abiturientų.
S. Vingelienė: Taip vertindami mes pametame antrąją šio egzamino pavadinimo dalį. Egzaminas yra lietuvių kalbos ir literatūros. Nepamirškime, kad kalbą, gramatiką daugiausia tikriname po 10 klasės, kai vyksta pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas. Po 12 klasės yra kalbos ir literatūros egzaminas, maždaug pusė taškų yra skiriama už literatūrą.
– Bet užsienio kalbos egzaminus abiturientai išlaiko 5–6 kartus geriau, nei gimtosios kalbos. Ar tai nėra per aukštas kartelės kėlimas?
S. Vingelienė: Mes negalime tiesmukai lyginti anglų ar vokiečių kalbos su lietuvių kalba. Užsienio kalbai keliami kiti reikalavimai, niekas netikrina turinio – pavyzdžiui, anglų literatūros. Kita vertus, anglų kalbos egzaminas yra „du viename“ – turime vieną dalį egzamino B1 lygio, kitą – B2. Jei atsižvelgtume į tarptautinių ekspertų patarimus, B1 lygis prasideda nuo 30 proc. taškų. Planuojame, kad po metų ar dvejų, užsienio kalbų egzamino kartelė bus pakelta nuo 16 proc. surinktų taškų, kai egzaminas išlaikomas iki 30 proc. Kai uždedame tą 30 proc. kartelę, matome, kad neišlaikiusųjų užsienio kalbos egzamino skaičius panašus į neišlaikiusiųjų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.
J. Augutis: Abiturientų skaičius drastiškai mažėja ir jis dar mažės. Bet Lietuvai žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, labai reikia. 40–50 proc. yra normalių šalių rodiklis. Dabar mes labai teisngia darome, kad keliame patekimo į aukštąsias mokyklas kartelę, tačiau mokykla nesugeba parengti didesnio skaičiaus abiturientų, „perlipančių“ per tą aukštą kartelę. Tai drastiškai mažina skaičių jaunuolių, kurie apskritai gali įgyti aukštąjį išsilavinimą. Manyčiau, kad turėtume kalbėti ne tik apie brandos egzaminus, nes tai pasyvus dalykas. Kur kas svarbiau yra mokyklų programos ir jų darbo efektyvumas.
– Pone Jaskūnai, ar jūs pastebite problemą, kad iš mokyklų ateina jaunuoliai, turėdami per mažus balus tam, kad Lietuvoje būtų galima kelti kartelę studijoms aukštojoje mokykloje?
V. Jaskūnas: Mes palaikome idėją, kad ta kartelė būtų dar kartą kilstelėta kitais metais iki 4 balų. Tačiau problema, kad ši karta mokosi visai kitaip. Mes iš žinių visuomenės – t.y mokymosi dėl žinių po truputį pereiname prie mokymosi dėl gebėjimų arba gebėjimų ugdymo. Mūsų visa mokymo sistema yra paremta žinių mokymu. Todėl mes labai atsakingai kalbame apie tai, kad pati mokykla keisis tada, kai keisis mokytojas, požiūris į mokytoją. Apie pedagogų rengimą šiemet buvo labai daug kalbėta ir ateityje, matyt, mes dar daugiau apie tai kalbėsime. Tada galbūt mums nereikės kalbėti apie kartelę – reikia ją kelti ar ne. Universitetai skundžiasi, kad visą laiką ateina menkiau pasirengę būsimieji studentai, bet manau, kad požiūris į mokymąsi taip pat turėtų keistis. Mokytojų rengimo perkrova yra pribrendusi.