I. Maknickas gimė JAV Kalifornijos valstijoje esančiame Tausand Oukso mieste, kur tuo metu studijavo ir šeimą sukūrė jo tėvai. 1999 m. šeima su metų neturinčiu Ignu grįžo gyventi į Lietuvą. Čia gimė dar penki Igno broliai ir seserys.
Groti fortepijonu I. Maknickas pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Jam tuomet buvo 6-eri. „Tėtis taip pat mokėsi „čiurlionkėje“, dailės skyriuje, jis eidamas koridoriumi pro kartotines duris girdėdavo, kaip už durų groja muzikantai. Taip jis pamėgo klasikinę muziką ir norėjo, kad vaikai taptų muzikos mylėtojais“, – pasakoja I. Maknickas. Tačiau tėtis rinktis muzikos nevertė – jis tik palydėjo į menų mokyklą.
Jaunuolis neslepia visada turėjęs svajonę tapti pasaulyje garsiu pianistu. Maždaug nuo trečios klasės jis sako pajutęs muziką. Tais metais respublikiniame J. S. Bacho jaunųjų pianistų konkurse iškovotas laureato vardas dar labiau paskatino siekti svajonės.
Zagrebe I. Maknickas nugalėjo 13-15 m. amžiaus grupėje. Iškilmingame laureatų koncerte, dalyvaujant Zagrebo merui, Ignas grojo Vasario 16-ąją, kada minima Valstybės atkūrimo diena.
Laimėjimas Zagrebe Ignui labai svarbus, tačiau nėra įsimintiniausias karjeroje. Labiau įsiminė prestižinis XIX tarptautinis Frederico Chopino (F. Šopeno) jaunųjų pianistų konkurse Šafarnėje, Lenkijoje, kuriame jis laimėjo pirmąją vietą. Tai Ignas laiko didžiausiu karjeros pasiekimu.
„Zagrebe nelabai tikėjausi laimėti. Šįkart pasitaikė labai stiprūs konkurentai, jie mane išgąsdino, nuteikė baisiai. Tačiau kai po valandos paskelbė rezultatus, labai nudžiugau“, – triumfą Zagrebe prisiminė I. Maknickas.
Tapo pirmu Luvre grojusiu lietuviu
Labiausiai pianistas mėgsta groti romantizmo atstovų muziką – Fredericą Chopiną, Ferencą Lisztą, Sergejų Rachmaninovą. Mėgstamiausi pianistai, į kuriuos Ignas nori lygiuotis – Borisas Berezovskis, Jevgenijus Kisinas, iš lietuvių – Mūza Rubackytė, Andrius Žlabys, jo mokytoja Albina Šikšniūtė. Docentės A. Šikšniūtės klasėje Ignas mokosi nuo šių metų.
Fortepijoną Ignas turi ir namuose. Juo groja ne tik jis pats, bet ir brolis. Sesuo griežia smuiku, kitas brolis – violončele, šešiametis brolis groja fortepijonu ir smuiku. Visi jie mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tik mažiausias brolis, kuriam pusantrų metų, prie fortepijono kol kas nesiartina.
Ar nebuvo minčių viską mesti? „Aišku, kad buvo. Ir dabar būna apmąstymų, bet kai laimi, pamatai, kad verta tai daryti, kad tikrai turiu talentą ir galiu“, – sakė I. Maknickas.
Pasak devintoko, kad būtum pianistu, dirbti reikia labai daug. Ar turi talentą, pasako profesoriai, pedagogai, tai, kaip greitai įsisavini naują medžiagą. Svarbu turėti kokybiškus instrumentus, bet daugiausia lemia žmogiškasis faktorius – kad pedagogai palydėtų už rankos.
Praėjusią vasarą I. Maknickas turėjo galimybę pasirodyti Luvre – pirmą kartą istorijoje lietuviams atsivėrė Luvro durys ir keli jaunuoliai gavo galimybę koncertuoti pirmininkavimui Europos Sąjungos tarybai skirtame koncerte. Koncertą Luvre Ignas prisimena kaip įspūdingiausią: milžiniška salė, daug žmonių, tarp jų – Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje. Atmintin įstrigo ir kitas koncertas – Paryžiuje minint Lietuvos nepriklausomybės 20-metį, Ignas su Mūza Rubackyte vienu fortepijonu grojo Astoro Piazzollos kūrinį „Libertango“.
„Aš noriu tapti geriausiu pianistu pasaulyje. Daug renkasi pianisto kelią, konkurencija didžiulė, bet ne visiems pavyksta. Aš nežinau, ar man pavyks, bet aš sieksiu“, – ryžto nestokoja I. Maknickas.
Vaikšto su pirštinėmis ir negeria kavos
Laisvą laiką I. Maknickas skiria futbolui, pasivaikščiojimui gamtoje, bėgiojimui bei didžiajai meilei – mopedui. Jis labai mėgsta žaisti krepšinį, tačiau jo turi vengti – pavojinga pirštams.
Per pastaruosius dvejus metus Ignas išstypo, tačiau kad užaugs per aukštas – nebaisu: būtų sudėtingiau, jei pianistas būtų žemas. „Svarbu, kad pirštai nebūtų labai trumpi, nes nebus patogu groti“, – aiškina pašnekovas. Beje, pianistui reikia jėgos bei ištvermės, todėl Ignas pluša ir ant skersinio: padaro 20 prisitraukimų.
Ar pianistai turi prietarų ir savitų taisyklių? Pirmasis – prieš koncertą negerti kavos, nes tada prakaituos rankos ir slidinės klavišai. Nors kūrinius atlieka mintinai, vykdamas į konkursą ar koncertą Ignas su savimi visada pasiima natas.
Pasak I. Maknicko, koncerto metu užmiršti galima tik tuomet, jei esi nepasiruošęs. Kad nesuklystum, reikia kasdien daug dirbti. Mokytoja yra sakiusi: jei vieną dieną negroji, pats žinai pastabas, jei dvi dienas – jau mokytoja žino, jei tris – žino jau ir publika.
Ignas ilgiausiai negrojo 4 dienas, kuomet buvo susirgęs ir turėjo temperatūros. Karščiuojant groti negalima – galima pasitempti rankas.
„Jei puikiai moku kūrinį, jaučiu kiekvieną taktą, pasitikiu savimi ir mažiau jaudinuosi, nieko negirdžiu, kas vyksta publikoje. Pamenu, per kažkurį koncertas tėtis nervinosi, kad salėje labai kėdė braškėjo – kažkas joje suposi, o aš negirdėjau nieko. Bet jei kūrinį neseniai esu pradėjęs mokytis, o jau koncertas, tai pavojinga – girdžiu viską aplinkui, galvoju, kas ką pamanys, kad nemoku. Tada jaudinuosi“, – pasakojo I. Maknickas. Jo ateities planuose – studijos užsienyje.
Igną nuo 2009 m. globoja Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, nuo 2013 m. – Gedimino Kuprevičiaus labdaros ir paramos fondas „Gerasis ruonis“.
Keletas I. Maknicko biografijos detalių
2007 m. Ignas tapo IV respublikinio J. S. Bacho jaunųjų pianistų konkurso laureatu;
2008 m., būdamas vos devynerių, Ignas Maknickas koncertavo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniaus kongresų rūmuose;
2009 m. tapo IX tarptautinio konkurso-festivalio „Muzika be sienų“ laureatu – laimėjo Grand Prix;
2010 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių proga I. Maknickas grojo Lietuvos ambasados Prancūzijoje surengtame šventiniame vakare istoriniuose Paryžiaus rūmuose Cercle de l'Union interalliée;
IV tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ Ignas tapo laureatu (II vieta);
2011 m. Ignas dalyvavo prestižiniame XIX tarptautiniame F. Šopeno jaunųjų pianistų konkurse Šafarnėje, Lenkijoje. Jaunasis muzikas buvo paskelbtas laureatu – jam skirta I vieta;
2012 m. Ignas tapo VI respublikinio J.S. Bacho jaunųjų pianistų konkurso laureatu;
2012 ir 2013 m. prof. M. Rubackytė pakvietė Igną dalyvauti meistriškumo pamokose ir koncertuoti tarptautiniame festivalyje Piano Pic, Bagnères-de-Bigorre, Prancūzijoje;
2013 m. liepos mėn. I. Maknickas, su M. Rostropovičiaus fondo rekomendacija, atstovavo Lietuvai koncerte Luvro rūmuose Paryžiuje, Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai atidarymo koncerte. Šis įvykis buvo ypatingas ne tik Igno biografijoje, bet ir Lietuvos muzikinio gyvenimo istorijoje – tai buvo pirmas kartas, kai garsioji Luvro auditorijos salė atvėrė duris atlikėjams iš Lietuvos;
Už muzikinius pasiekimus I. Maknickas apdovanotas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu.