DELFI pašnekovai sutinka – varžybose su laiku sėkmingai konkuruoti spėja ne visi dėstytojai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad ir lietuviai studentai skiriasi nuo vakariečių – daugiau studentauja, o ne studijuoja, į paskaitas ateina atsipalaidavę ir nepasirengę.
„Lietuvoje teko susidurti, kai dėstytojas paskaitoje skaito savo rašytą knygą. Studijuodama užsienyje, to nemačiau. Užsienyje į paskaitas ateina dėstytojai, dievinantys savo darbą, savos srities specialistai. Jie prirašę knygų, tačiau niekada nemačiau, kad iš jų skaitytų – dažniausiai demonstruoja skaidres, dažnai į grupes paskirsto ir įtraukia pačius studentus, kurie paskaitai arba seminarui pasiruošia patys“, - DELFI pasakojo Kopenhagos universitete pagal „Erasmus“ mainų programą studijavusi, o Amsterdamo universitete magistro laipsnį įgijusi teisininkė Monika Mališauskaitė.
Teisės bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete baigusi mergina esminiu studijų pobūdžio Lietuvoje ir užsienyje skirtumu įvardija tai, kad svetur daug daugiau dėmesio skiriama savarankiškam mokymuisi.
„Tai reiškia, kad daug mažiau mokymosi valandų per savaitę – vienam dalykui skiriama viena valanda per savaitę. Tuo metu Lietuvoje mes per dieną turėdavome kokias keturias paskaitas per dieną“, - pasakojo M. Mališauskaitė.
M. Mališauskaitė atkreipė dėmesį ir į artimesnį dėstytojų ir studentų ryšį – užsienio universitetų dėstytojai dalyvauja studentų vakarėliuose.
Studentė: didžioji dalis dėstytojų - iš sovietinių laikų
„Geriausiai paskaita vyksta, kai dėstymas interaktyvus – kada dėstytojas ne tik ateina ir išspjauna informaciją, o kada nori atgalinio ryšio, siekia, kad studentas domėtųsi, galbūt prieštarautų, diskutuotų. Bet didžioji dalis dėstytojų iš sovietinių laikų – jie ateina, papasakoja ir viskas. Naujos, pereinamos kartos, 40-50 metų amžiaus dėstytojai dar sugeba sudominti paskaita, prikaustyti dėmesį“, - sako Vilniaus universitete politikos mokslus baigusi, dabar Mykolo Romerio universitete teisės magistrantūroje studijuojanti Sofija Pavinskaitė.
Pasak S. Pavinskaitės, maždaug pusė dėstytojų skatina studentų diskusiją, klausimų kėlimą. Tačiau yra ir tokių, kurie ateina, nuskaito skaidres ar net per paskaitą skaito iš savo parašytų knygų.
„Labai svarbu, kad dėstytojas ne mechaniškai stovėtų ir skaitytų atsineštą medžiagą, o pasakotų. Nereikia, kad jis medžiagą dėstytų ganėtinai smulkiai nuo A iki Z. Šauniai prisimenu tas paskaitas, kai dėstytojas pasakydavo esmę, akcentuodavo problemas, o paskui pateikdavo probleminių situacijų pavyzdžius. Tada studentai gali paklausti to, kas neaišku“, - kalbėjo magistrantė.
Docentė: studentas turi ne studentauti, o studijuoti
„Šiandien profesorius, docentas, dėstytojas studentams turi perteikti idėjų kompendiumą, jas sintetinti, analizuoti, rodyti kryptį, kas pažangu, progresyvu, kur mokslo neatsakyta, teikti nuorodas, kur galima susipažinti giliau, jei studentas kuriuo aspektu plačiau susidomės“, - kalbėjo Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja R. Dukynaitė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į studentų požiūrį. „Studentas turi ne studentauti, o studijuoti tikrąja to žodžio prasme. Geriausiuose pasaulio universitetuose studentai kiekvienai paskaitai rengiasi labai rimtai. Ir kai šnekame su garsiausių universitetų studentais, jie sako, kad studijų metai buvo didelio mokymosi, didelio darbo metai. Mūsų studentas ateina atsipalaidavęs, nepasirengęs ir maždaug žiūri taip: aš esu vartotojas, tu, dėstytojau, dirbk“, - sakė R. Dukynaitė.
Kartu ji atkreipia dėmesį, kad vyresnio amžiaus dėstytojai kažkada buvo mokomi aukštųjų mokyklų didaktikos - jie dažniausiai būna geri savo srities mokslininkai, tačiau nebūtinai geri andragogai.
Pasak R. Dukynaitės, dažniausiai dėstytojai labai rengiasi paskaitos turiniui, tačiau daug dėmesio neskiria medžiagos perteikimui, darbo organizavimui. Sovietmečio paveldu pašnekovė vadina ir tai, kad, skirtingai nei Vakaruose, mūsų šalyje profesorius neturi laborantų, asistentų, pats taiso darbus ir budi per egzaminą.
Tikimybių galima mokytis per „Eurovizijos“ prizmę
„Po monologu grįstos paskaitos išlieka maždaug 5 proc. informacijos, jei dar duodame kažką paskaityti, išlieka 10 proc., vaizdinės ir garsinės medžiagos panaudojimas, kai, pavyzdžiui, rodomos skaidrės ir kartu komentuojama - 20 proc. Jeigu dar kažkas demonstruojama, pateikiama pavyzdžių, vykdomas eksperimentas – tai duoda 30 proc. visos informacijos įsisavinimą“, - aiškino bendravimo psichologiją ir personalo valdymą dėstanti B. Ruplytė.
Pasak B. Ruplytės, diskusijos metu įsisavinama 50 proc. medžiagos, pratybų metu – 75 proc. 95 proc. įsisavinama medžiaga, kai mokomi kiti. „Geriausia, kada mes praktiškai pabandome padaryti, pritaikyti, sužaisti kažkokią situaciją. Štai paskaita apie personalo atranką – galima apie ją daug kalbėti, tačiau galima ir sužaisti situaciją: atsiranda darbdavys ir tas, kuris į darbą pretenduoja“, - kalbėjo B. Ruplytė.
Dėstytojos teigimu, daug priklauso nuo asmeninio dėstytojo pasirinkimo. Dalis vyresnių dėstytojų turi per 20-30 metų susiformavusius įpročius ir nenori keistis. „Tačiau yra vyresniųjų, kurie puikiai keičiasi ir prisitaiko. Štai mano kolega matematikos dėstytojas – jis visą laiką galvoja, kaip pateikti tas pačias matematines užduotis įdomiau, kad nereikėtų visą laiką skaičiuoti obuolių ar kriaušių dėžių. Štai jis siūlo paskaičiuoti, kokia tikimybė, kad lietuviai laimės „Eurovizijoje“ atitinkamą vietą“, - sakė ISM dėstytoja.