Vienintelė mokykloje šimtuką iš anglų kalbos pernai gavusi Ieva iš karto dar nesijautė pasiruošusi studijoms, tačiau išbandė jėgas filmų vertimo ir titravimo srityje, o prieš kelis mėnesius net pradėjo šokti. Ir jei kitiems dvidešimtmečiams tai savaime suprantama, nuo gimimo nevaikštančiai ir patirtų operacijų skaičių pametusiai merginai – didelis pasiekimas.
DELFI Kėdainiuose ne tik kalbino Ievą, bet ir nufilmavo, kaip ji su Modestu repetuoja pačių pastatytą šokį.
-Kaip sekėsi per brandos egzaminus?
-Anglų kalbos valstybinio egzamino gavau šimtuką – vienintelė mokykloje tais metais. Lietuvių valstybinio egzamino gavau 89 balus, o istorijos 64.
-Norisi studijuoti?
-Savaime suprantama. Man vos ne įžeidimas buvo, kai daktarai dvyliktoje klasėje pasakė, jog galiu nelaikyti egzaminų. Ką, aš negaliu?
Žinoma, norėčiau studijuoti, bet aplinkos nepritaikymas kiša koją. Pas mus Lietuvoje draugiškiausias neįgaliesiems yra Vytauto Didžiojo universitetas. Ten ir taikau.
- Šiemet jau bandysi stoti?
-Norėčiau, bet pasakyti tiksliai negaliu. Reikia susitvarkyti su savimi, pagalvoti, ar sugebėsiu savarankiškai gyventi, nes šalia nebus tėvų. Tai truputį gąsdina. Dabar didžiausias klausimas, kokią studijų kryptį rinktis, nes tikro žinojimo, ko noriu, nėra.
Noriu, kad ir darbas nebūtų kankynė, ir kad galėčiau pragyvenimui užsidirbti, kad mokytis įdomu būtų.
Man sekasi kalbos. Lietuvių, anglų filologija, matyt, būtų realiausia. Metus po gimnazijos baigimo buvau namie, tad teko išbandyti filmų vertimą. Versdavau iš angų į lietuvi kalbą ir subtitravau. Galvojau, jei noriu rinktis filologijos studijas, reikia praktiškai pasitikrinti, ar man tai tinka.
Nebuvo, kad nesisektų, bet pagalvojau, kad nuolat dirbant tokį darbą trūktų bendravimo. Gal ne filologija mano vieta? O kur, jei ne ten? Galvoju, gal analizuojant konkrečias studijų programas ateitų aiškumas, ką rinktis?
- Nedaugelis labai gerai žino, ko nori.
-Labai pavydžiu žmonėms, kurie turi aišku tikslą, aistrą, žino, ko gyvenime nori, ir siekia. Aš nuo mažens į menus buvau linkusi. Dainavau, grojau akustine gitara, Kėdainių rajono Paraplegikų asociacijoje darome įvairius rankdarbius, su Raimondu net pastatėme šokį.
- Į Vytauto Didžiojo universitetą jau buvai nuvažiavusi apsižiūrėti?
-Taip, pernai. Labai patiko. Atrodo, kad dėl judėjimo didelių problemų neturėčiau. Tačiau pačiame mieste sudėtingiau. Kaip nusigauti nuo bendrabučio į fakultetą? Važinėja troleibusai, autobusai, yra Kauno socialinis taksi. Variantų kaip ir pakanka, tačiau žemagrindžių autobusų ne tiek daug. Jei į fakultetą reikia 13 valandą, o žemagrindis važiuoja tik 10 ir 15 val. - nepatogu. Reikia iš anksto susiplanuoti maršrutą, kad galėtum pats nuvažiuoti, daryti lanką, jei nėra nuvažiavimų ir pan.
- O žiema – iššūkis judant vežimėliu?
-Baisiausias dalykas. Per sniegą su ratukais nepavažiuosi, o šaligatvius dar rečiau valo, nei kelius.
- Tai gal reikia bandyti automobilio vairuotojo pažymėjimą gauti? Ar važinėti savu transportu kol kas per didelė prabanga?
-Labai apie tai galvoju, tačiau kol kas tokios galimybės neturiu. Vairuojant būtų daug paprasčiau. Prie įstaigų, parduotuvių neįgaliesiems skirtų vietų yra. Domėjausi galimybe mokytis vairuoti neįgaliųjų mokymo centre prie Vilniaus, tačiau kaip tyčia šiemet nesusidaro grupė.
Gyvenant Krakėse, 30 km. nuo Kėdainių - paprasčiau. Išvažiuoju vakare į lauką ir judu vežimėliu, kur man norisi. Smagu gatvėmis prasivažiuoti.
- Žmonės padeda?
-Visokių būna. Kiti pripuola ir nepaklausę tempia, nesupranta, kas kaip, bet nori padėti. Kiti kreivai žiūri ir akivaizdu, jog bijo, nežino, kaip elgtis - nueiti ar padėti. Kiti atsisukdami žiūri, kai važiuoju vežimėliu.
Kai buvau vaikas nesuprasdavau, kodėl taip stebinu žmones, kas su manimi negerai. O iš tiesų mes norim, kad į mus žiūrėtų, kaip į normalius, paprastus žmones. Norim mokytis, keliauti, turėti draugų. Labiausiai man nepatinka išgirsti; „Tu negali, kam tau bandyti“. Nereikia išankstinių nusistatymų, nes kol nepabandė, nė vienas žmogus nežino, ką jis gali, ko ne.
- Kokios sveikatos problemos pasodino į vežimėlį?
-Turiu įgimtą negalią – gimiau su stuburo išvarža. Žinoma, yra ir daugiau ligų, tačiau jos pagrindinės ligos pasekmė.
Nėra taip, kad visai nejausčiau kojų. Jeigu man virtuvėje reikia iš viršutinės spintelės kažką pasiimti, galiu atsirėmusi į stalą pasikelti, kažkiek atsistoti, tačiau vaikščiojimui to neužtenka. Yra žmonių, kurie nelaiko savo svorio, tačiau aš galiu pasikelti. Tai yra daug.
- Ar tavo situacijos žmogui yra vilties kada nors pradėti vaikščioti?
- Kiek operacijų teko ištverti?
-Aš jau skaičių pamečiau, bet apie 12-13 kojų, stuburo operacijų. Rimčiausia truko 10 valandų. Gimiau Kauno klinikose, pirmoji stuburo išvaržos operacija buvo atlikta ten, tad nuo 4 iki 18 metų mane prižiūrėjo ir operavo Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninės gydytojai ortopedai. Ir dabar mane stebi, po to kai stuburą sutvirtino metaliniais strypais. Kol kas viskas gerai ir tikiuosi, kad bus gerai.
- Kiek sveikatos būklė leido mokytis?
-Kaip visi, baigiau gimnaziją, laikiau egzaminus. 1-2 klasėje man buvo skirtas namų mokymas, tačiau aš mamai sakiau, kad noriu mokytis, kaip visi normalūs žmonės, nenoriu sėdėti namie. Taigi, nuo trečios klasės pradėjau integruotis – kada galėdavau ateidavau į mokyklą, o jei ne, pas mane ateidavo mokytoja. Nuo ketvirtos klasės buvau visavertė mokyklos mokinė, nors vežimėlyje - vienintelė mokykloje.
-Tekdavo patirti patyčių?
-Taip. Niekas nėra kaltas, kad serga, tačiau vaikams smagu pasišaipyti iš kitokių ar nustumti. Aš su tokiais tiesiog nebendraudavau.
Atsimenu, dailės, muzikos ar technologijų pamokos mums vykdavo 3-4 aukšte. Liftų, užvažiavimų nebūdavo, tad bendraklasiai mane nešdavo laiptais. Tačiau man iš mokyklinių metų labiau įstrigę mokytojai, su kuriais gal net daugiau, nei su bendraamžiais, pasišnekėdavau.
Kad man padėtų, mokykloje mokytojo padėjėja įsidarbino mano mama. Šiuo metu ji toje pačioje mokykloje padeda vaikui su tokia pat problema, kaip mano.
- Kiek tu gali savarankiškai judėti, kiek reikia pagalbos?
-Kur nėra laiptų, galiu judėti pati. Bet nuvažiuoti nuo aukštesnių bortelių savarankiškai neišeina.
- Kokia tavo didžiausia svajonė?
-Daug svajonių turiu, bet dabar didžiausia – mokytis. Tik klausimas, ar nepabijosiu, kai reikės paraiškas tekti. Jau šiuos metu leidžiu be mokslų. Po egzaminų streso sveikata buvo ne superinė ir buitines problemas reikėjo išsispręsti.
Tačiau man visiškai aišku, jog be mokslų fiziškai neįgalus žmogus, galima sakyti, pražuvęs. Protas man – pagrindinis įrankis kažko pasiekti, gi neišvažiuosiu į užsienį fizinio darbo dirbt.
Mano svajonės – iki dangaus. Norėčiau turėti draugų. Negaliu sakyti, kad visai jų neturiu, tačiau tokių, kuriems galėčiau viduryje nakties parašyti, dar ne. Svajočiau pakeliauti, nes dar niekur nebuvau išvykusi už Lietuvos ribų. Bent jau į kaimyninę Lenkiją, Latviją. Jei dar sparnuočiau – svajočiau pamatyti Ameriką. Mažame miestelyje gyvenu, bet visada žavėjo dangoraižiai, mašinos, judėjimas, inovacijos, technologijos. Smagu būtų susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis.
Prie svajonių dar pridedu norą įkurt nuosavą verslą, norėčiau paskraidyti oro balionu, bet su vežimėliu tai sudėtingas variantas. Taip pat labai norėčiau sukurti šeimą. Sveikieji dažnai galvoja, kad tai neįmanoma, tačiau reikia laužyti šį stereotipą.
Laura: Jungtinėje Karalystėje tikrai daugiau galimybių
Kaip DELFI sakė septynerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti, vežimėlio pagalba judanti Laura, šioje šalyje tikrai daugiau galimybių neįgaliems nei Lietuvoje.
„Universitete, kiek pamenu, nebuvo sunkumų į paskaitas važinėti. Buvo liftas, gana platūs koridoriai, rampos. Patalpos, kur vyko paskaitos ir seminarai, taip pat gana gerai pritaikytos. Gal todėl, kad mano universitetas buvo naujos statybos pastate? O dėl transporto tai sunku ir čia“, – pripažino lietuvė.
Pasak Lauros, kaip ir Lietuvoje, autobusuose yra įrengtos rampos, bet dažnai jos neveikia, o jei veikia, sunku įvažiuoti, nes nuleidžiamos per daug stačiu kampu.
„Autobusuose mažai vietos vežimėliui. Teigiama, kad neįgaliesiems pirmenybė, bet jei yra 2 vaikiški vežimai ar pilnas autobusas, neįvažiuosi. Traukiniuose turi prašyti stoties ar traukinio darbuotojų, kad tau pastatytų rampą, o metro išvis siaubas, net ne visose stotyse yra liftai, labai daug žmonių Kai kur šaligatviai „per siauri“, nes įgalūs žmonės važiuojančius vežimėliuose ignoruoja“, – pastebėjimais dalijosi Londone gyvenanti Laura.