Tapytojas Algimantas Černiauskas savo feisbuko paskyroje atvirai išsakė, kokie dalykai dėjosi akademijoje, ko išmoko iš J. Gasiūno ir kodėl dar iki šiol eidamas pro VDA jis jaučiasi nesaugus. Jis sutiko įrašu pasidalinti ir su DELFI.
Tikina, kad sugniuždė ne vieną ar kitą merginą, o visas studentų kartas
„Kai #metoo kirvis pakilo virš režisieriaus Šarūno Barto galvos, man buvo kaip ir vienodai. Jo filmų nemačiau (nesigiriu), o įvairūs skandalai vyksta visą laiką, tad – koks skirtumas. Blogas požiūris. Juk abejingumas ir yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų, ar ne?
Kai visi didesni žiniasklaidos portalai Lietuvoje per valandą prisipildė straipsniais apie J. Gasiūno akademinius nuotykius, negalėjau patikėti. Pamaniau: panašu, kad pasaulis netrukus taps gražesne vieta gyventi – Vietnamo karas pagaliau baigėsi ir Tapybos katedroje“, – požiūriu dalijosi A. Černiauskas.
Anot jo, nuo J. Gasiūno nukentėjo ne tik viena ar kita mergina. Jis esą lengvai sugniuždydavo visas studentų kartas.
„Kaip? Na, panašu, kad jis tam talentingas. Matyt, skaitėte jo siurrealius pasisakymus, kuriais jis siekė „apginti savo reputaciją“. Apgynė. Tą savo niekingą, šlykščią kenkėjo reputaciją, kurią akademinė bendruomenė ignoravo ištisus dešimtmečius“, – paniekos neslėpė tapytojas.
Prisimena kaip neblogą psichologą ir spekuliantą
A. Černiausko teigimu, pirmakursis dar yra vaikas, tad nenuostabu, kad kai kurie jų kurį laiką nesuvokia, į kokią problemą įsivėlė pasirinkdami studijas J. Gasiūno globoje.
„J. Gasiūnas – neblogas psichologas. Ir spekuliantas. Nebuvo kurso, kuriame jis ko nors nebūtų išpi*ęs. Tai būdavo daugiau negu akivaizdu. Nemačiau tiek išsigandusių akių ir moteriškų ašarų, kiek ten – senųjų akademijos rūmų trečiame aukšte.
„Atidirbęs“ įvairius manipuliacijos jaunais žmonėmis triukus, jis rūpinosi savo kaip „blogiuko“ įvaizdžiu. Užsidėdavo charizmatiško išminčiaus kaukę ir metodiškai varė savo temą: „išpi*t ir supi*t“. Čia kaip „skaldyk ir valdyk“. Meną ir tapybą idealizuojančius paauglius“, – dėstė tapytojas.
Papasakojo, kas dėjosi akademijoje
Jis siūlė įsivaizduoti mergaitę iš provincijos, pavyzdžiui, dar ir augusią be tėvo, „tas senas egoistas tuoj pat prisistatydavo užimti tėtušio poziciją“.
„Pamenu, dar tik ruošiausi stoti į akademiją, lankiau parengiamuosius kursus. Kažkas atsargiai, nedrąsiai sušnibždėjo į ausį: „Girdėjau kad Gasia pi*asi su studentėmis“. Pamaniau, gal ir įdomu. Gal čia taip turi būti. Iš kur man žinoti, kaip turi būti. Čia man viskas nauja. Nauja tikrovė, naujos perspektyvos, o J. Gasiūnas – nuostabus ir charizmatiškas žmogus. Tapysim paveikslus, bus labai gražu ir linksma.
Buvo, pavyzdžiui, toks atvejis prieš kokius 8 metus. Su vienu kursioku geriame studijoje alų, nes galima, tai kodėl gi ne. Buvo kokia aštunta valanda vakaro. Akademijoje – jau beveik tuščia. Per vienos studijos langą matosi kitos studijos langas. Matome, kaip J. Gasiūnas su viena antrakurse eina per dirbtuves gilyn. Iškart supratome, kur jie eina. Galvojame, gal nelabai gerai. Valandėlę padvejoję nutarėme sutrukdyti tą aktą. Nubėgome prie durų ir pradėjome belstis, šaukti. Nejaukus bruzdesys viduje... Po poros minučių mergaitė atidaro duris visa raudona, uždususi ir išsigandusi. Klausiam: „O kur J. Gasiūnas?“ Ji sako: „Nusigėrė“. Neapsakomai juokinga. Įžengiam į studiją, o katedros vedėjas vaidina save komoje! Guli kampe ir apsimeta mirtinai trūkęs! Štai – oraus žmogaus paveikslas. Štai – moralinė imperija. Štai – nacionalinės premijos laureatas. Pasijuokėm ir išėjom toliau gerti“, – kas dėjosi akademijoje, pasakojo A. Černiauskas.
Tapytojas: jis piktnaudžiavo galia ir alkoholiu
Anot jo, vienas iš daugybės J. Gasiūno posakių buvo „Negali b*bys būti kietesnis už protą“.
„Jis teisus. Jis dažnai teisus. Ne visada jam pačiam sekėsi susitvarkyti. Pi*davosi jis ir senuosiuose akademijos rūmuose, ir Jasinskio gatvėje įkurtose magistrantūros studentų studijose. Juokinga ir tai, kad su vienu mano bičiuliu ir kita metais jaunesne studente jie net buvo susikūrę meilės trikampį. Šyza. Traumatologinis“, – konstatavo A. Černiauskas.
Pasak tapytojo, iš pradžių toks kontekstas visai patiko – palaidas studijų ir gyvenimo būdas, visi geria, o katedros vedėjas dar ir alkoholiu aprūpina.
„J. Gasiūnas visada kalbėdavo be galo vaizdingai. Jo filosofinis bagažas, išties, be galo platus ir žodžių jam niekada nestigdavo. Visada pasakys kažką, kas tave išvers iš koto. Be kompleksų. Prisiklausėm gašlybių, kaip turi būti. Nesu sutikęs taip šlykščiai šnekančio žmogaus. Bet tuo metu visa tai atrodė norma. O kodėl turėtų būti kitaip. Čia mus taip muštruoja. Pasaulyje nieko įdomaus nevyksta. Čia mes – meno kariai. Geriam, pi*amės, žeminam vieni kitus ir tapom šūdinus paveikslus. Nes kam tapyt gerus paveikslus, jeigu tinka ir šūdini. Niekas čia nebuvo matęs, kaip paveikslai atrodo“, – dėstė jis.
Išmoko ne tapyti, o būti konfliktiškas
A. Černiausko teigimu, katedroje egzistavo dviejų rūšių tapyba – „gasiūniukai“ ir kiti, o santykis buvo maždaug 10 prieš 1.
„Baisu. Juk tapyba – tokia plati... Tačiau mūsų tapyti ten niekas nemokė. Mes mokėmės J. Gasiūno pasaulio. Visi klaidžiojome jo beprotystės koridoriais ir tikrai ne visi supratome, kas čia vyksta. Ištisos govedos vienodai tapančių studentų. Nes J. Gasiūnas nieko nemokė. Tai tebuvo gerokai užsitęsusi ekskursija po jo paties gyvenimo paveikslus. Ekskursija, po kurios visi išeina apakę ir praradę bet kokį pasitikėjimą savimi. Bando tapyti kaip tas, kuris neva žino geriausiai. Neįtikėtina, kokią traumų mašiną tas žmogus buvo užvedęs. Studentų galvose jis prisikasdavo iki jautriausių jų sąmonės vietų ir padarydavo juos pažeidžiamais.
Dar šiandien eidamas pro akademiją jaučiuosi nesaugus. Tiek šlykščių intrigų, melo ir įžeidinėjimo... Iš J. Gasiūno išmokau būti konfliktiškas. Mano moralinių vertybių skalė išsikreipė. Baigęs akademiją turėjau ilgai su savimi dirbti, kad išsivalyčiau nuo tų tamsybių. Ne vienas baigęs studijas ir bandydamas kabintis į gyvenimą paklausia savęs „kas per š čia ką tik buvo?“. Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Bet tam kartui užteks. Liūdnas J. Gasiūnas. Gaila jo. Jis nepaprastai nelaimingas žmogus. Vadindavom jį „šmėkla“. Kartais būdavo smagu kartu paklausyti rokenrolo ar paidealizuoti Vietnamo karą, bet kiek tai turi tęstis? Užpūskime tą žvakelę. Vilniuje gyventi jau šviesiau“, – pripažino tapytojas.
Iš pareigų pasitraukė
DELFI primena, kad ketvirtadienį J. Gasiūnas pranešė pasitraukiantis iš užimamų pareigų, jis neatmeta galimybės kreiptis į teismą dėl šmeižto.
„Ketvirtadienį po antro pokalbio su Akademijos rektoriumi prof. J. Gasiūnas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, motyvuodamas tuo, kad susidariusi situacija kenkia tiek asmeniškai jo, tiek visos akademijos prestižui.
Nepriklausomai nuo šios aplinkybės, penktadienį vyks Senato etikos komisijos posėdis, kuriam šiuo metu renkama informacija. Šiame arba kitame posėdyje komisija apibendrins situaciją ir priims sprendimą, kurį teiks patvirtinti Vilniaus dailės akademijos Senato posėdžiui vasario 14 d. Vilniaus dailės akademija yra dėkinga siekiantiems padėti išspręsti kylančias problemas, ir ypač tiems, kas tai daro ne anonimiškai – tiesiogiai Akademijos vadovybei ar žiniasklaidai“, – DELFI nurodė VDA Komunikacijos skyriaus vedėjas Marius Dirgėla.
Profesorius ginasi tapęs auka
Tiesa, J. Gasiūnas „radikaliai atmeta“ jam metamus kaltinimus ir sako, kad tai yra vieno didelio destruktyvaus projekto dalis. Jis neigė turėjęs santykių su studentėmis.
J. Gasiūno teigimu, nemalonumai prasidėjo katedros vedėju tapus Jonui Vaitekūnui, kuris čia esą įdarbino savo gimines, ėmė naikinti tai, kas buvo metų metais kurta. Apie tai jis sakė trečiadienį informavęs VDA rektorių Audrių Klimą, taip pat medžiagą pateiksiantis Senato Etikos komisijai.
„Čia kliedesiai. Aš radikaliai žiūrėdavau į problemas, sakydavau, kas yra kas, atsisijodavo tie, kurie nueina ir tampa progresyviais menininkais, dalyvauja parodose, laimi prizus, ir yra tie, kurie jaučiasi nepelnytai nuskriausti. Toks gyvenimas, taip yra, aš irgi jaučiuosi nepelnytai nuskriaustas vedėjo, bet tą darau konstruktyviai, kreipdamasis į Senato etikos komisiją“, – į klausimą apie kaltinimą seksualiniu priekabiavimu reagavo J. Gasiūnas.
Savo ruožtu Tapybos katedros vedėjas J. Vaitekūnas trečiadienio rytą DELFI pripažino, kad gandų apie J. Gasūno elgesį su merginomis girdėjo.
„Mačiau, tai sena problema, dabar galvoju, kaip reaguoti, eisiu pas savo valdžią. Visi šneka, tačiau niekas nenorėjo rašyti tokių dalykų – yra buvę nuojautų gandų lygmenyje“, – sakė J. Vaitekūnas.
J. Gasiūnas 1954 m. gimė Tiumenceve, Rusijoje. 1984 jis m. baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1992 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, yra profesorius. Nuo 1986 m. J. Gasiūnas dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje. 1992 m. įkūrė dailininkų grupę „Angis“, 2009 m. apdovanotas „Swedbank“ meno apdovanojimu, taip pat 2010-aisiais gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.