Gyveno ten, kur bet kada gali apiplėšti, pagrobti ar išprievartauti

23-ejų Adomas Baltagalvis jau spėjo pamatyti tai, ko dažnas nepamato per visą gyvenimą. Jo biografijoje – studijos Jungtinėje Karalystėje, stažuotės Venesueloje, Šanchajuje, metai darbo Indijoje, kelionės į Malaiziją ir Tailandą.

Savo įspūdžius ir patirtis A. Baltagalvis išdėstė interviu DELFI.

Alytuje baigęs vidurinę mokyklą, Adomas išvyko studijuoti į Jungtinę Karalystę. Notingamo universitete jis pasirinko matematikos ir ekonomikos studijas. Adomas pasekė tame pačiame universitete studijavusio brolio pėdomis.

Vaikinas studijoms paėmė valstybės paskolą, kurią reikia pradėti atiduoti tik tada, kai atlyginimas pasiekia tam tikrą lygį. Adomas pasakoja esantis patenkintas studijų kokybe: paskaitos įdomios, dėstytojai skiria daug asmeninio dėmesio, mielai bendrauja ir atsako į klausimus tiek gyvai, tiek elektroniniu paštu.

Notingamo universiteto absolventas taip pat akcentuoja studijuojant su žmonėmis iš viso pasaulio įgytų pažinčių svarbą. Keletą kartų per savaitę į universitetą atvažiuoja ir prisistato įvairios įmonės, galima pakalbėti su įmonių darbuotojais. Universitetas daug dėmesio skiria studentų karjeros planavimui.

Notingamo universitete stipri buvo užklasinė veikla. Universitete veikė apie 250 bendruomenių – nuo teisininkų, barmenų iki Hario Poterio išgarsinto kvidičo žaidėjų. Adomas priklausė ekonomistų, organizacijos AIESEC, investuotojų bendruomenėms.

Plėšikauja ir net grobia žmones

Po pirmų metų universitete, Adomas pagal specialią AIESEC programą išvyko į Venesuelą. 18 atrinktų asmenų 2 mėnesius Marakaibo mieste vedė mokymus marketingo ir lyderystės temomis, padėjo reorganizuoti vietinio AIESEC komiteto veiklą.

Prieš važiuodamas į Venesuelą, lietuvis paskambino vietiniams studentams. Iš jų sužinojo, kad šalyje nesaugu. „Tačiau tik nuvažiavęs į Venesuelą sužinojau, kaip ten iš tikro baisu ir koks nesaugumo lygis. Ten vietiniai žmonės papasakojo, kiek kartų eidami į universitetą ar kur nors kitur gatvėje buvo apiplėšti. Anksčiau pačiame universiteto miestelyje pasitaikydavo atvejų, kai atvažiuodavo žmonės su ginklais ir įvykdavo susišaudymas. Arba sustoja automobilis, už vairo mergina, prišoka vyras, pro atidarytą langą įremia ginklą jai į galvą ir pradeda reikalauti išlipti ir atiduoti automobilį“, – situaciją Venesueloje apibūdina Adomas.

Jo draugai Venesueloje papasakojo, kad buvo pagrobti jų tėvai, giminaičiai. Už pagrobtuosius prašoma išpirkos. Kitos draugės pusbrolis buvo nušautas tuomet, kai ėjo gatve. Adomo viešnagės metu vieną bėgiojančią draugę bandė įsitempti į automobilį. Laimė, jai pavyko išsilaisvinti ir pasprukti. „Nesaugumas, kai žinai, kad bet kada tau gali kažkas atitikti, kai dėl 20-30 dolerių gali nušauti, nuteikia labai nemaloniai. Laimė, man buvo viskas gerai“, – kalbėjo Adomas.

Tačiau Venesueloje jį maloniai nustebino gamta: įspūdingo grožio Karibų jūra, Amazonės miškai, Andų kalnai.

Kinijoje tenka susimokėti net už naudojimąsi „Facebook“

Grįžęs į Notingamą, Adomas tęsė mokslus ir ieškojo galimybių praktikai. Deja, Anglijoje konkurencija didžiulė ir jis vietos praktikai atlikti negavo. Taip jis baigęs du kursus per AIESEC išvyko į Kiniją. Du mėnesius didžiausiame Kinijos mieste Šanchajuje jis praleido vasaros stovykloje vaikus mokydamas anglų kalbos.

„Važiuodamas į Kiniją, tikėjausi pamatyti stiprią kinų kultūrą. Šanchajus nustebino išsivystymu: jei ne ženklai kinų kalba ir ne žmonės gatvėse, nepagalvotum, kad esi Kinijoje. Jautiesi kaip Londone ar kitame Europos mieste“, – sako Adomas.

Daugiausia kinų kultūros lietuvis pamatė Pekine: Uždraustasis miestas, Vasaros rūmai, Didžioji kinų siena. Adomas išvydo milžinišką Tianamenio aikštę, kuri regėjo 1989 m. protestus už demokratiją, pasibaigusią 1989 m. birželio 4 d. vyriausybės mieste įvesta karine padėtimi ir kelių šimtų civilių žūtimis. Apie šį įvykį kinams sužinoti sunku – informacija apie tai blokuojama.

Kinijoje ribojama paieškos sistema „Google“. Tekdavo papildomai susimokėti, kad prisijungtum prie „Facebook“ ar „WordPress“ blogų sistemos.

Tačiau, pasak Adomo, būdamas Šanchajuje nepagalvotum, kad esi komunistinėje šalyje. Nors šalis skelbia esanti socialistinė, visas pakilimas grindžiamas kapitalizmu ir mažomis, vidutinėmis įmonėmis bei bendrijomis. Po dviejų Šanchajuje praleistų mėnesių Adomas grįžo tęsti mokslų į universitetą.

Indijoje išprievartauti gali ir taksi

Vėliau laukė Adomo stažuotė Indijoje. Čia jis įsidarbino kelionių agentūroje „Vintage Rides“ Naujajame Delyje.

„Man atrodo, dėl išprievartavimų Naujasis Delis yra vienas pavojingiausių miestų moterims. Aš nežinau priežasties, kodėl tiek daug išprievartavimų. Vieni aiškina, kad iš kaimiškų regionų atvažiuoja daug asmenų, kurie pirmą kartą pamato užsienietę moterį, pajaučia galią ir dėl to išprievartavimai vyksta. Tačiau daug išprievartaujama ir indžių moterų“, – apie Indijoje paplitusią problemą pasakoja Adomas.

Jo nuomone, Vyriausybė bando spręsti problemą, tačiau nežvelgia į tikrąsias problemos priežastis. Pavyzdžiui, visi naktiniai klubai užsidaro pirmą arba pusę dviejų nakties. Valdžia argumentuoja, kad taip siekiama apsaugoti moteris: kad jos iš klubo neitų vienos. „Man atrodo, tai tik žaidimas siekiant, kad problema būtų atitolinta, bet ne jos sprendimas“, – sakė Adomas. Indijoje moterys išprievartaujamos ir važiuojančiuose autobusuose, ir taksi – „tuktukuose“.

Indijoje yra ir kitų problemų. Pavyzdžiui, jei dukra nepaklūsta ir išteka už kito vyro, jos atsižadama ir jos veidas apipilamas sieros rūgštimi.

Adomo nuomone, Indijoje viskas ekstremalu: stiprūs kvapai, karščiai, purvas, dulkės, atskirtis tarp skurdžių ir turčių, chaotiškas eismas, kai reikia džiaugtis, kad į tave neatsitrenkė. „Matai žmones, kurie, pasistatę paprastą tentą, gyvena po tiltais. Delyje nebuvo taip blogai, skurdžių žmonių matydavau tik kai kur po tiltais, nuvažiavęs į Mumbajų pamačiau, kad situacija žymiai blogesnė. Kiek man pasakojo, lūšnynuose gyvena apie 2 mln. žmonių, jie apsistoja baisiomis sąlygomis, neturi paprastų sanitarinių sąlygų, pavyzdžiui, išmatos keliauja į prie namų esantį kanalą“, – kalbėjo lietuvis.

Jis įsitikino, kad karvės indams šventos. Indijoje negalima valgyti jautienos.

„Man pasakojo, kad iki tam tikro amžiaus karves galima laikyti namuose, bet po kurio laiko jas būtina paleisti į laisvę. Žmonės prie namų palieka dėžę su maistu, įpila vandens, kad karvė grįžtų ir turėtų galimybę paėsti“, – pasakojo Adomas. Jam gatvėse tekdavo matyti ir karvių gaišenų.

Beje, į 2010 m. Delyje vykusias Sandraugos žaidynes suvažiavo daug užsieniečių. „Man pasakojo, kad buvo surinktos visos karvės, išvežtos ir paleistos už miesto ribos. Jos po keleto metų pradėjo migruoti atgal ir dabar jų atsirado vis daugiau“, – kalbėjo Adomas.

Vienus kremuoja, kitus paleidžia upe

Indijoje Adomas praleido metus. Per tą laiką apvažiavo pagrindines lankytinas vietas, buvo Himalajų papėdėse, lankėsi Varanasio miestelyje. Šis miestas laikomas vienu švenčiausių Indijos miestų, jame kasmet įvyksta daug kremavimų.

„Tikima, kad jei žmogus miršta šiame mieste, jo siela išsilaisvina. Dėl to žmonės čia važiuoja mirti. Yra pastatai, kuriuose žmonės gyvena savaites, mėnesius ar metus ir laukia mirties, kad po jos galėtų būti sudeginti“, – aiškino Adomas.

Varanasyje jis stebėjo kremavimo ceremonijas. Pirmiausia sukraunamas didelis laužas, nuo laiptų atnešamas kūnas, kraunama malkų. Vyriausias sūnus, kuris turi būti nusiskutęs ir dėvėti tik apatinius drabužius, nusileidžia su šventa ugnimi, apeina 5 kartus apie kūną ir jį padega.

Problema ta, kad dalis žmonių nedeginami: jų mirtis laikoma šventa. Tai vaikai, nėščios moterys, mirusieji nuo gyvatės įkandimo. Šie žmonės suvyniojami į baltą drobę ir paleidžiami Gango upe. Dėl to maudytis Gange nesaugu, nors žmonės to nepaiso. Tikima, kad nusiprausęs Gange, nuplausi savo nuodėmes, tad nemažai tikinčiųjų tuo užsiima.

Palikęs Indiją, kelis mėnesius Adomas praleido Malaizijoje, taip pat aplankė Tailandą.

Ragina važiuoti ten, kur baisiausia

Dabar Adomas gyvena Lietuvoje ir užsiima internetine reklama – „Facebook“ reklamos administravimu. Dauguma jo klientų – užsieniečiai. Šiuo metu jis galvoja apie magistro studijas bei toliau nori keliauti – jo darbui reikia tik interneto.

„Šiuo metu mano tikslas – praleisti kuo daugiau laiko gyvenant ir dirbant skirtingose užsienio šalyse. Per ateinančius 3-4 metus noriu tai padaryti, aplankyti dar daugiau šalių. Man atrodo, gyvenimas kitoje šalyje tave šiek tiek perlaužia ir leidžia patobulėti. Tą stipriai pajaučiau nuvažiavęs į Angliją, kai teko atsidurti milžiniškoje kultūrų mišrainėje“, – sako Adomas.

Bendravimas su naujais žmonėmis privertė Adomą atsiverti ir tapti atviresniu, tolerantiškesniu. Aplankius tiek užsienio šalių, Lietuva atrodo puikiai išsivysčiusi ir turtinga. Tai suvoki nuvykęs į Indiją ir pamatęs, kaip gali būti blogai: skurdas, purvynai, lūšnynai, dulkės, karščiai, liūtys. „Visiems sakau: tai geras atskirties taškas, nuo kurio žymiai geriau gali įvertinti kitas šalis“, – teigė pašnekovas.

Jis jaučiasi priklausąs globaliai Lietuvai. „Yra labai netinkamas stereotipas, kad visi, išvažiavę už Lietuvos ribų, nuo jos atsiriboję ir nebenori būti jos dalimi. Tačiau Notingame buvo labai stipri lietuvių bendruomenė, mes visą laiką švęsdavome Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, organizuodavome viktorinas, cepelinų balius“, – gyvendamas Notingame lietuvybės palaikymo nepamiršo Adomas.

Po visą pasaulį keliaujantis lietuvis taip pat turi patarimą tautiečiams: „Visiems patarčiau bent kuriam laikui išvažiuoti, pagyventi bent pusę metų ar metus kokioje nors užsienio šalyje. Sakyčiau, reikia važiuoti ten, kur baisiausia. Kalbu su draugais ir kartais nuskamba frazės „aš nesu rasistas, bet su tais žmonėmis negalėčiau bendrauti“. Jeigu kyla klausimas, kad negalėtum bendrauti, ten ir reikia išvažiuoti: kad priverstų tave pakeisti požiūrį į tą bendruomenę, sužinotum apie jų kultūrą ir veiklą“.