Homofobija mokyklose: homoseksualumo temos dažniausiai nenutyli tik tikybos mokytojai

„Tu pyderas!“. Panaši retorika mokyklose dažnai naudojama siekiant įžeisti ir pažeminti vaikiną. Taip mokyklose auginama homofobų karta, homoseksualumą laikanti iškrypimu ir smerkianti kitokius. Mokykla šnekėti apie homoseksualumą bijo ir savęs ieškantiems jauniems žmonėms padėti negali. Dėl to trauką tai pačiai lyčiai patiriantiems moksleiviams lieka psichologinė pagalbos tarnyba telefonu.

„Mane labiau stebina mokytojų pozicija. Kai mato, kad iš kažko tyčiojamasi, vartojami homofobiniai žodžiai, to rimtai nevertina – mano, kad vaikai turi išsiaiškinti tarpusavyje“, – sako Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis.

A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad apskritai Lietuvoje patyčių retorika gana homofobiška. „Kai ant kažko supyksta, pirmi žodžiai vaikinui būna „tu pyderas“. Kai nori pažeminti merginas, jų lesbietėmis nevadina – vadina k... arba prostitutėmis“, – pastebi A. Rudomanskis.

Jo teigimu, mokytojai dažnai bijo vaikams kalbėti apie homoseksualumą. „Mokykla nuo homoseksualios tematikos užsidariusi didžiausia siena. Pati didžiausia problema – net pedagogų nenoras pažinti šios temos, jie vadovaujasi tik tuo, ką parašo ar parodo žiniasklaida“, – sako pašnekovas.

Pasak A. Rudomanskio, homoseksualumo temos dažniausiai nenutyli tik tikybos mokytojai. Dalis pedagogų kažkiek tai pamini asmenine iniciatyva. Pašnekovo teigimu, apie tai mokykloje turi būti diskutuojama moksliškai, reikia pateikti įvairias nuomones. „Galbūt tai kai kuriose situacijoje suteiktų įrankį tiems jauniems žmonėms, kurie dėl to sielojasi – mano, kad tai nenormalu, nesveika, dėl ko jie linksta į savižudybę, save psichologiškai traumuoja“, – teigia A. Rudomanskis.

Ragina pamiršti „paranojišką homoseksualumo propagandos idėją“

Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko įsitikinęs, kad patyčios mokyklose kyla dėl švietimo trūkumo. Jų mastais Lietuva pirmauja Europoje. „Kartais mūsų politikai ir valdininkai linkę nuslėpti tam tikras patyčių priežastis. Labai įdomu – ar išdrįsime pripažinti, kad viena didžiausių patyčių priežasčių mokykloje yra ir LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai) žmonėms skirtas nepakantumas?“, – klausia V. Simonko.

Jis atkreipia dėmesį, kad įsigaliojus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimams, kalbėjimas apie LGBT žmones priskiriamas neigiamai informacijai.

„Susidaro uždaras ratas. Jeigu mes žmogui, iki kol jam sukaks 18 metų, visai nekalbėsime mokykloje, nekelsime šio klausimo, ir paleisime jį į gyvenimą su baltu lapu šiuo klausimu – ko galima tikėtis iš to žmogaus? Ar galima tikėtis suvokimo, supratimo kitokiems, mūsų bendruomenei?“, – kalbėjo V. Simonko. Jo manymu, reikėtų išdrįsti pamiršti „paranojišką homoseksualumo propagandos idėją“ ir šiuo klausimu pradėti dirbti su mokyklos bendruomene.

P.Skruibis: ką daryti jaunam žmogui, jei jį traukia ta pati lytis?

Nesulaukę supratimo mokykloje, patyčias kenčiantys ar savo seksualinės orientacijos ieškantys žmonės kreipiasi į psichologinę pagalbą telefonu teikiančią „Jaunimo liniją“. „Tokių skambučių tikrai sulaukiame iš paauglių ir vyresnio amžiaus jaunų žmonių. Jie pradeda jausti, kad juos traukia tos pačios lyties žmonės. Vieni greičiau tai priima, kitiems šis procesas ilgesnis. Bėda ta, kad jie dažnai viešumoje ir savo aplinkoje girdi labai negatyvias reakcijas į homoseksalius žmones. Didžiulė problema rasti, su kuo pasikalbėti apie tai, kas su tavimi darosi, susivokti savo jausmuose – ar traukia vyrai, ar moterys“, – DELFI sakė „Jaunimo linijos“ vadovas, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas, psichologas Paulius Skruibis.

Pasak P. Skruibio, iš pradžių jaunimas su nepasitikėjimu žiūri į „Jaunimo linijos“ konsultantus – baiminasi, ar jie nepasmerks, nenukreips gydytis. Dėl to kartą savo interneto svetainėje ir „Facebook“ profilyje „Jaunimo linija“ išplatino kreipimąsi, skelbiantį, kad čia homoseksualūs žmonės priimami, nesmerkiami ir čia galima apie tai pasikalbėti.

„Suprantu tai, kad vieni žmonės homoseksualius asmenis priima, kiti nusiteikę priešiškai, tai laiko iškrypimu ir mano, kad reikia gydyti. Tačiau man kartais kyla klausimas – ką jie pasakytų konkrečiam jaunam žmogui, kuris pradeda jausti, kad traukia tos pačios lytis žmonės. Ką praktiškai jiems pasiūlytų daryti? Gydytis? Kur ir kaip?“, – retoriškai klausia P. Skruibis.

Psichologijos mokslų daktaras priminė, kad nei psichiatrijoje, nei psichologijoje homoseksualumas nelaikomas sutrikimu. P. Skruibiui susidaro įspūdis, Lietuvoje tyčiotis iš homoseksualaus žmogaus yra norma – tuo užsiima tiek politikai, tiek viešai žinomi žmonės. Jeigu tai yra norma viešojoje erdvėje, tai yra norma tarp suaugusiųjų, tai tampa norma ir tarp mokinių. Taip jaunas homoseksualus žmogus girdi žinią, kad yra nenormalus, tačiau ką daryti su „nenormalumu“, lieka neaišku.

P.Skruibį taip pat stebina baimės, kad kalbant apie homoseksualumą bus paveikti nepilnamečiai ir jų tapatumo formavimasis.

Mokyklose kalbėti turėtų, bet bijo

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) aiškina, kad mokyklose apie homoseksualumą kalbama. Pasak ŠMM Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyriausiosios specialistės Emilijos Bugailiškienės, mokyklos įgyvendina Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa bei bendrosios programos, kurioje ypač didelis dėmesys skiriamas žmonių tarpusavio bendravimo, pagarbos ir supratimo santykiams kurti. Apie tai daugiausia kalbama per dorinį ugdymą ir biologiją.

„Mokytojams parengta mokomoji metodinė priemonė mokytojo knyga „Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas“. Metodinėje medžiagoje yra analizuojamas lytinių mažumų klausimas ir nagrinėjamos psichologinės, biologinės ir socialinės orientacijos priežastys“, – sako E. Bugailiškienė.

Tuo metu mokiniai aiškina ką kita. „Mokykloje apie homoseksualumą, seksualinę orientaciją apskritai nėra šnekama. Apie tai bijoma kalbėti. Be abejo, mokytojams dažnai trūksta kompetencijų“, – sako Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Vygintas Eidėnas. Pasak V. Eidėno, panaši situacija su lytiniu švietimu – dalis temų įtraukta į mokymo programas, bet realybėje lytinis švietimas nevyksta.