Į mokyklą grįžęs garsus mokytojas Alius atvirai – apie atlyginimą, esminį pokytį ir labiausiai nuviliantį dalyką

Prieš vienerius metus Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas nusprendė užverti mokyklos duris visam laikui. Pasak jo, visų pirma, nežmoniškas nuovargis tada paskatino priimti tokį sprendimą. Tačiau prabėgo metai ir jis vėl toje pačioje mokykloje. Kita vertus, didelio proveržio švietimo sistemoje nemato. Jį vis dar glumina, kad „nebėra ambicijos (sėkmingai?) baigti mokyklą, nes tai tapo savaime suprantama praktika“.

„Interviu su mokytojais“ yra „Delfi“ pokalbių su skirtingais šalies pedagogais ciklas, kurio metu žurnalistai apie švietimo aktualijas kalbina profesionalus iš visos šalies. Ciklo tikslas yra pažvelgti į situaciją švietime, ugdymo realijas, darbo su vaikais ir jaunimu specifiką pedagogų akimis.

– Prieš metus skelbėte, kad išeinate iš mokyklos, bet dabar vėl sugrįžote į tą pačią mokyklą dirbti. Kas jus paskatino išeiti? Kokias didžiausias problemas tada įžvelgėte?

– Esi nematomas. Negirdimas. Nepaisomas.

Nežmoniškas nuovargis – tai ir lėmė sprendimą išeiti. Prasmės stygius, kada ugdomajai veiklai likdavo vis mažiau laiko. Atrodė, kad nebeturiu mokiniams ką duoti. Tapau šykštus – niekuo nebenorėjau dalintis. Ypač literatūra.

Apėmusi bejėgystė – visada esu vienas: kad ir kokių iššūkių kyla, mokytojas dažnai paliekamas pats spręsti problemas; jokio užnugario nėra, tad jautiesi išnaudojamas, supranti, kad visi gražūs žodžiai tėra manipuliacija kažkaip tave išlaikyti sistemoje.