Po Lietuvą sukrėtusios trylikametės alytiškės žmogžudystės ėmė sklisti kalbos, kad dėl tragedijos kaltas ne tik įtariamasis nepilnametis jos žudikas, bet ir nusikaltėlį su auka suvedęs bene populiariausias socialinis tinklalapis.
Pasaulio žiniasklaida kartkartėmis paskelbia neką mažiau žiaurių su virtualia erdve siejamų istorijų. Pavyzdžiui, apie internete planuojamus ir masinėmis skerdynėmis virtusius paauglių išpuolius prieš klasės draugus ir mokytojus ar apie vaikus, kompiuterinių žaidimų taisykles pritaikiusius realiame gyvenime – tiesiog ėmusius šaudyti gatvėje ar namuose.
Lietuvoje virtualios erdvės pramogos kol kas griežčiau nekontroliuojamos. Juo labiau niekas per daug galvos nesuka dėl įsigalėjusių, tūkstančius vaikų įtraukusių socialinių tinklalapių.
Kyla konfliktų
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktorius Remigijus Glinskis įsitikinęs, kad labiausiai savo atžalų saugumu turi pasirūpinti ne kas kitas, o tėvai. Kompiuteriniu raštingumu vaikams nusileidžiantiems suaugusiesiems patariama su internetu kuo skubiau „susidraugauti“ ir pasirūpinti, kad nepilnamečiai iš jo turėtų tik naudą.
R.Glinskio tvirtinimu, vaikams mokykloje nėra laiko naršyti po įvairius interneto portalus. Juo labiau kad mokslo įstaigoje yra griežtesnė tam tikrų tinklalapių, pavyzdžiui, pornografinių, kontrolė – juos riboja mokyklos serveryje įdiegta programa.
„Kiek galime, stengiamės naršymą po internetą kontroliuoti. Tačiau, be įvairių vaikams netinkamų portalų, yra kita blogybė – socialiniai tinklalapiai ir masiškai paplitęs virtualus bendravimas juose. Jo formos būna įvairiausios – pradedant nuo elektroninio laiško iki tiesioginio bendravimo „onlaine“. Ir nuo jo turime šiokią tokią techninę apsaugą. Tačiau visko uždrausti ar apriboti nepajėgiame.
Be to, yra ir kita medalio pusė. Juk vaikas mokykloje būna daugiausia aštuonias valandas. Likusį paros laiką mokinys praleidžia aplinkoje, kurioje priežiūra yra daug mažesnė. Jei vaikas mato, kad mokykloje yra stipri kontrolė, jis visuomet ieško kitų galimybių ir interneto šaltinių“, – kalbėjo pašnekovas.
Direktorius patikino, kad pedagogus dažnai pasiekia informacija apie socialiniuose tinklalapiuose prasidedančius vaikų konfliktus. Mokykloje vienas kitam nepilnamečiai pasiskundžia, kad kas nors portale paliko netinkamą komentarą, įdėjo iš kažkur atrastą negražią nuotrauką ar pažemino pasisakydamas forume. Esą net ir tokie menkniekiai vaikams būna svarbūs, tad prasideda pykčiai.
Nuotraukos – erotinės
Įstaigos vadovas pabrėžė, kad dažnai konfliktuoja mergaitės. Nes aktualia problema tampa aukštesniųjų klasių mokinių noras virtualioje erdvėje pademonstruoti seksualumą.
„Veikiausiai iš didelio nesupratingumo vyresnės mergaitės skuba informaciją apie save ir savo nuotraukas skelbti internete. Merginos siekia atrodyti labai gundančios ir patrauklios, įvairiuose socialiniuose tinklalapiuose savo noru ima dėti erotiškas nuotraukas. Tai tikrai yra daroma ne iš mokyklos kompiuterių, o iš privačių. O mokykloje prasideda įvairūs komentarai ir pykčiai, jei tokiomis nuotraukomis kas nors ima piktnaudžiauti. Kaip tokią problemą spręsti, nežinia – kiekvieną konkretų atvejį reikia analizuoti“, – sakė R.Glinskis.
Mokyklos direktorius patikino, kad pedagogui apie visus mokinio mėgstamus interneto tinklalapius sužinoti nėra galimybių. Esą net ir daugiau laiko su savo atžalomis praleidžiantys tėvai tokių dalykų nesugeba išsiaiškinti.
„Jeigu paklausite tėvų, kokiuose socialiniuose tinklalapiuose jų vaikai yra prisiregistravę, kokius kompiuterinius žaidimus mėgsta labiausiai, manau, didžioji dalis į tokį elementarų klausimą nesugebės atsakyti. Suaugusieji to tiesiog nežino: ne todėl, kad nenori – tiesiog negali to techniškai patikrinti ir negali būti tikri, kad vaikas sako tiesą. O mokytojas tuo labiau šiaip sau mokinio negali klausti, su kuo jis bendrauja internete. Tai yra privatus tiek nepilnamečio, tiek suaugusio žmogaus reikalas“, – kalbėjo pašnekovas.
Prieš priklausomybę
R.Glinskis internetą palygino su virtuviniu įrankiu: „Garsusis „Feisbukas“ yra tiesiog įrankis bendrauti – lyg virtuvinis peilis. Juk negalime įrankio apkaltinti, kad jis nupjovė pirštą. Peilis nesužalos piršto, jei to nenorės jį turintis žmogus. Jei kažkas kažką įžeidė elektroniniu paštu, negalime to pašto uždrausti. Žinoma, galima visus „įrankius“ sunaikint. Tik ar bus iš to naudos?“
Įstaigos vadovo nuomone, virtualus pasaulis neretai vaikui tampa lyg pasaka, kurioje jis save įsivaizduoja kaip teigiamą arba neigiamą herojų.
„Internetas yra nuostabus gerų ir blogų dalykų šiukšlynas. Juo galima naudotis ieškant tam tikros informacijos. Tačiau ir ji turi būti perleista per patį žmogų. Į bet kokią informaciją vaikas turi išmokti žiūrėti kritiškai“, – „Sekundei“ teigė vadovas.
Pasak R.Glinskio, kompiuteris gali būti kaip paskatinimas – pyragėlis, kurį vaikas užsitarnauja tam tikru darbu: „Jei tėvai sako, kad vaikams negalima žaisti kompiuterinių žaidimų, aš būnu kategoriškai prieš. Žaisti tikrai galima, net ir naudinga – vaikas atsikrato tam tikros įtampos, išsikrauna. Bet jei atžala pradeda žaisti šešerių ir sulaukęs dvidešimt penkerių tik težaidžia – tai jau problema. Neturi atsirasti priklausomybė. Todėl tėvams reikia išmokti kompiuterį išnaudoti teigiamiems tikslams. Pavyzdžiui, kaip paskatinimą. Arba tiesiog susėsti visai šeimai drauge pažaisti. Tada suaugusieji žinos, kokius žaidimus nepilnamečiai mėgsta, kontroliuos, kad nežaistų itin žiaurių.“
Tėvai turi mokytis
Direktorius teigė, kad ir jaunesni, ir vyresni mokiniai internetą mėgsta. Tik skiriasi jų virtualioje erdvėje ieškoma informacija: pirmokai – ketvirtokai labiau domisi žaidimais, o penktokai ir vyresni registruojasi socialiniuose tinklalapiuose, pradeda domėtis kita lytimi.
„Svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog visi žaidimai prasideda ir baigiasi kompiuteryje. Tie, kurie to nesupranta, eina šaudyti į gatves. O vaikai dažnai viską priima labai tiesiogiai. Tik nereikia vien interneto kaltinti smurto skatinimu. Jei norime, galime apkaltinti ir filmuką „Tomas ir Džeris“ – ten katinas su peliuku nuolat mušasi. Tik suaugusysis supranta, kad taip yra krečiamos šunybės, o vaikas gali iš tiesų pagriebti keptuvę ir vožti kam nors per galvą“, – kalbėjo R.Glinskis.
Pašnekovo nuomone, vaikų virtualų gyvenimą pasiryžusiems kontroliuoti tėvams programišiais tapti nereikia. Tačiau išmokti naudotis kompiuteriu ir internetu privalu.
„Vadinamieji hakeriai turi piktų tikslų, tėvai – tik gerų. Todėl jie turi savo vaikui prilygti kompiuteriniu raštingumu, išmanumu. Tie, kurie sako, kad nepajėgia, meluoja. Kai būna didžiulis noras ir pareiga, net seni žmonės sugeba viską perprasti. Tereikia anūkams į užsienį gyventi išvažiuoti – seneliai ir skaipą įsijungia, ir socialiniuose tinklalapiuose prisiregistruoja. Tada jaunimas bendravimo kultūros gali iš tėvų ir senelių pasimokyti“, – tikino R.Glinskis.
Problemos – iš šeimos
Rasa Praninskienė, Panevėžio pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė
Patys vaikai dėl interneto kylančių problemų neįžvelgia ir juo labiau pas psichologus neateina. Visuomet tuo susirūpina tėvai.
Tėveliai dažniau nerimauja, kad vaikai yra priklausomi nuo kompiuterio, per daug prie jo laiko praleidžia. Dažnai išgyvena, kad mažamečiai virtualioje erdvėje neaptiktų erotinio ar pornografinio pobūdžio informacijos, nes ji yra labai lengvai prieinama.
Internetą dėl kažkokių problemų, nelaimių ar tragedijų kaltinantys suaugusieji smarkiai klysta. Esą vaikai dažniausiai iš kelio išklysta dėl šeimose kylančių problemų.
Dėl visą Lietuvą sukrėtusios alytiškės žmogžudystės tikrai ne internetas kaltas. Tas pats galėjo atsitikti, jei vaikai būtų susipažinę gatvėje. Problemos kyla dėl vaikų auklėjimo. Reikia gilintis į tai, kiek ir kaip tėvai su atžalomis bendrauja, ką sako, kiek ir kada vaikai jaučiasi laimingi. Jei jie laimę randa šeimoje, jos internete nebeieško.
Tėvai kiek įmanoma daugiau turi stebėti savo atžalas, žinoti, ką jie veikia. Tačiau draudimai, perdėta kontrolė ir nuolatiniai moralai gali duoti nepageidaujamą rezultatą.
Interneto neįmanoma ir nereikia uždrausti. Tėvai uždraus – vaikas pasislėpęs ims po internetą naršyti. Kontrolė turi būti protinga. Tik nereikia toleruoti priklausomybės nuo interneto. Internetas turi kitą problemą – jis yra pilnas nekvalifikuotos, netinkamos informacijos, o vaikai nesugeba atsirinkti. Virtualioje erdvėje šiukšlių daugiau nei gėrio. Tėveliai turi padėti tuos interneto brangakmenius atsisijoti.
Faktai
2003 m. JAV du 14 ir 16 metų paaugliai, pažaidę žaidimą „Grand Theft Auto“ (GTA), čiupo šautuvą, išbėgo į gatvę ir kompiuterinio žaidimo taisykles pritaikė realiame gyvenime – nušovė 45 m. vyriškį ir sužeidė dar kelis žmones. Paaugliai pasiaiškino, kad jiems buvo nuobodu.
· Tailande GTA IV buvo uždraustas, kai jo paveiktas 18 m. studentas žiauriai nužudė taksistą, o paauglių grupė Molotovo kokteiliais padeginėjo automobilius.
·
· 2005 m. žaidimą „Legend of Mir 3“ žaidęs 41 m. kinas peilių nudūrė draugą ir buvo nuteistas mirties bausme. Žmogžudystės priežastis – žaidime abiejų laimėtas virtualus kardas, kurį buvo galima parduoti realybėje. Draugas neapykantą užsitraukė tada, kai nepasidalijo už virtualų kardą gautais 900 dolerių.
·
· 2008-aisiais 21 m. studentas vokietis atvyko į Angliją ir subadė jaunuolį, su kuriuo susiginčijo forume, skirtame diskusijoms apie netikrų žmogeliukų kovų strategijas.
· Rusijos mieste Novosibirske nusikaltimą sukėlė žaidimas „Counter Strike“, kuriame teroristų grupuotė šaudosi su specialiojo dalinio kariais. 14 m. paauglys itin žiauriai mirtinai sumušė 17-metį „priešininką“, kuris jį kelis kartus „nušovė“ virtualioje erdvėje.
· 22 m. studentas iš Ufos mirtinai sumušė 33-ejų taksistą: „Lineage II“ žaidėjas supyko, kad vyriškis priklausė kitam žaidimo klanui.
· 2002 m. žaidime „Everquest“ praradęs artefaktus 21 m. amerikietis sau į galvą paleido kulką.
· 2007 m. Brazilijoje dėl žaidimo „Gunbound“ buvo pagrobtas žaidėjas ir priverstas pasakyti prisiregistravimo informaciją. Duomenis bandyta parduoti už 8000 dolerių.