„Lietuvos švietimo politikos esminiai siekiai yra kokybė, tinkamumas, lygios galimybės, prieinamumas ir tarptautinis reikšmingumas“, – nurodoma minėtame projekte.
Visaverčio ugdymo pagrindu, aiškinama, turi tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo ugdymo, teikiančio žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.
Tuo metu Vilniaus universiteto (VU) Edukologijos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Tatjana Bulajeva pastebi, kad nors programoje daug kalbama apie darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimą, krikščionybę, tautiškumą ir kokybę, panašu, pamirštama, kokiame laikmetyje gyvename.
„Man atrodo, kad šiuolaikiniame kontekste, kuomet didėja mobilumas, susiduriama su globalizacijos iššūkiais, reikėtų daugiau kalbėti apie tarptautiškumą, modernizaciją, naująsias technologijas, o ne vien apie lietuvybės puoselėjimą, kas savaime suprantama“, – kritikos programai negailėjo ji.
Anot ekspertės, žadami pokyčiai švietime konceptualiai labai išsiskiria ir iš pagrindinių idėjų, apie kurias kalbama programos pradžioje. Be to, dalis įsipareigojimų esą mažai apsvarstyti ir labai nekonkretūs.
Pradėti ugdyti nori kuo anksčiau
Pavyzdžiui, valdantieji neatsisako planų ankstinti priešmokyklinį ir pradinį ugdymą. Jų teigimu, privalomą priešmokyklinį ugdymą reikia pradėti vaikui sulaukus 5-6 metų, o pradinį ugdymą – 6-7 metų amžiaus.
„Patirtis ir tyrimai rodo, kad vaikų, ilgiau dalyvaujančių ankstyvajame ugdyme, pasiekimai yra aukštesni“, – aiškinama programoje.
Anot T. Bulajevos, su šiuo siūlymu ji sutiktų, nes tai bendra pasaulinė tendencija, tačiau klausimas, aiškina ji, ar pradėję anksčiau eiti į mokyklą, vaikai ją anksčiau ir baigs, ar norima, kad jie daugiau laiko praleistų formalioje švietimo sistemoje.
Be to, pastebi ekspertė, šiam siūlymui galbūt ir mūsų infrastruktūra nėra pakankamai paruošta, nes nuolat girdima, su kokiais sunkumais susiduria tėvai. Tarkime, kad trūksta vaikų darželių.
Gelbėdami vienus nuskurdins kitus?
Programos projekte sukonkretinama ir kas pakeis „mokinio krepšelio“ principą mokyklose, kurio norima atsisakyti. Bus siekiama diegti „klasių komplektų“ modelį. Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša yra aiškinęs, kad tokiu būdu atsirastų galimybės išsaugoti mokyklas kaimuose.
T. Bulajeva pastebi, kad šis E. Jovaišos argumentas gal ir yra teisingas, bet vertėtų prisiminti, kokios buvo priežastys pereiti prie „mokinio krepšelio“ sistemos.
„Buvo paskaičiuota, kiek kainuoja vieno vaiko išsilavinimas kaimo mokykloje, kur vaikų nedaug, klasės – mažakomplektės, kur mokytojų kartais būdavo daugiau nei mokinių. Žinoma, kad tie skirtumai buvo labai dideli. Ekonomistai paskaičiavo, kad daug pigiau yra uždaryti tas mokyklas, įsigyti autobusus ir vežioti vaikus į didesnes mokyklas – tai atpigina mokymosi sąnaudas.
Dabar matome, kad toks sprendimas irgi nebuvo pats geriausias. Siekiant optimizuoti mokyklų tinklą, kaimo vietovėse situacija labai pablogėjo. Galima sutikti su E. Jovaišos argumentu, tačiau dar reikėtų gerai paskaičiuoti, nes kažkuria prasme nukentės didmiesčių mokyklos. Viskas priklausys nuo to, apie kokį klasių komplektą kalbame. Tarkime, miesto mokyklose, jei nėra 25 mokinių, neturi teisės atidaryti naują klasės komplektą“, – įspėjo ekspertė.
Jos teigimu, rizikinga kalbėti apie valstybės užsakymus, krepšelių sistemos tolesnį likimą studijų srityje. Tikslinis studijų finansavimas, aiškino pašnekovė, planinės ekonomikos sąlygomis gal ir įmanomas, bet gyvenimas keičiasi taip greitai, kad sunku prognozuoti, ar bus galimybės jauniems žmonėms garantuoti darbą.
„Krepšelių aukštajame moksle situacija yra kiek kitokia nei mokyklose. Ankstesnė Vyriausybė, sakyčiau, vykdė tam tikrus žaidimus su jais. Nes, tarkime, socialiniuose moksluose, į tas studijas, kur visi veržiasi, kaina nebuvo aukšta“, – pastebėjo T. Bulajeva.
Keis mokymosi pasiekimų vertinimą, stojimo į aukštąsias sistemą
Svarbios naujienos lauks ir paskutinių klasių moksleivių – planuojama keisti jų vertinimo ir stojimo į aukštąsias sistemas.
„Siekdami užtikrinti visų amžiaus ir visuomenės grupių atstovams lygias galimybes dalyvauti aukštojo mokslo studijose, pertvarkysime priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą atsisakydami išimtinai akademinių kriterijų ir sudarydami sąlygas ir sudarydami sąlygas atsižvelgti į individualius stojančiojo polinkius mokymosi institucijos / mokymosi formos pasirinkimui“, – rašoma programos projekte.
Jame nurodoma, kad mokymosi pasiekimų vertinimas bus papildytas baigiamojo brandos darbo, socialinio darbo, sporto ir meno saviraiškos elementais.
„Siekdami adekvačiai įvertinti mokinių pažangą ir įgytas kompetencijas, valstybinių brandos egzaminų sistemą pertvarkysime, daugiau dėmesio skirdami kaupiamajam įvertinimui bei nacionalinio (Nacionalinio egzaminų centro, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos Bendrajam priėmimui organizuoti) ir mokyklos indėlio į pasiekimų vertinimą racionaliai pusiausvyrai“, – teigiama projekte.
Kalba apie problemų sprendimą, tačiau nėra nė tikslo
Anot T. Bulajevos, gana sunku atsakyti į klausimą, ar šios iniciatyvos bus naudingos, nes dar nėra apibrėžta, koks yra vidurinio ugdymo tikslas. Paprastai deklaruojama, kad branda, nes pabaigęs šią ugdymo pakopą asmuo gauna brandos atestatą, tačiau kas yra branda?
„Katedroje atlikome tyrimus, aiškinomės, kiek mokytojų naudojasi bendrosiomis programomis. Rezultatai parodė, kad vidurinės ugdymo pakopos mokytojai daugiau vadovaujasi ne ja, o egzaminų reikalavimais. Reikėtų labai pamąstyti apie tai, ar mes norime, kad pakopos pabaigos rezultatai, jei kalbame apie įrodymais grįstą vertinimą, pasimatytų darbuose, kurie ir demonstruoja žmogaus brandą“, – svarstė ekspertė.
Jos teigimu, žmogaus branda atsispindi įvairiose srityse, tad, jei deklaruojama, kad svarbu ugdyti kūrybiškumą, idėja dėl brandos darbų ir kitų saviraiškos elementų vertinimų, gali būti visai vykusi.
Tačiau, pripažino ji, kyla klausimų dėl regionų ir didmiesčių moksleivių. Aptartos idėjos skeptikai pabrėžia, kad gyvenantys mažesniuose miestuose turi mažiau galimybių užsiimti neformaliu ugdymu, itin nevienodas ir Lietuvos mokyklų lygis, tad dvejojama, ar brandos darbus pavyks įvertinti objektyviai.
„Viskas remiasi į finansavimą. Jei mes norime, kad brandos darbas papildytų kitą vertinimą, suteiktų kažkiek balų, žinoma, svarbu, kad vaikams atsirastų galimybės ir visa infrastruktūra. Jei jos nebus, bus labai sudėtinga lygias galimybes, kurios labai akcentuojamos programoje, užtikrinti“, – pastebėjo pašnekovė.
Išvykstantiems studijuoti į užsienį – parama, bet su svarbia sąlyga
Savo ruožtu gabiausi išvykstantys į užsienį studentai iš valdančiųjų gali tikėtis valstybės paramos, jei po studijų įsipareigos grįžti – tokia nuostata įtvirtinta programoje.
„Atsižvelgdami į emigracijos mastą, ypatingai tarp gabiausių Lietuvos studentų („protų nutekėjimą“), sieksime sukurti finansavimo modelį, skirtą į geriausius užsienio universitetus įstojusių studentų studijavimo kaštams padengti, su įsipareigojimu apibrėžtą laiko tarpą grįžti į Lietuvą ir pritaikyti užsienyje įgytas kompetencijas“, – siūlo valdantieji.
Tačiau T. Bulajeva pastebi, kad gabiausi lietuviai užsienyje dažniausiai studijuoja nemokamai, tad vargu, ar ryšis įsipareigoti Lietuvai, kai nėra užtikrinti dėl galimybės čia gauti kompetencijas atitinkantį ir pakankamai apmokamą darbą.
„Pažįstu daugybę žmonių, kurie išvyksta į užsienį, studijuoja ir ten lieka. Dažniausiai jie studijuoja nemokamai, gal tik kai kurios šalys, kurios iš aukštojo mokslo studijų, galima sakyti, daro verslą, tokią sistemą taiko. Sunku pasakyti, ar toks siūlymas sugrąžins mūsų žmones atgal į Lietuvą. Jei norinčių atsiras, ar jie gaus darbą, gerą atlyginimą, kurio gali tikėtis likę užsienyje?“, – klausė ji.
Prabilo apie studijų programų stambinimą, sutartis su aukštosiomis
Bene pirmą kartą valdantieji griežčiau užsimena apie pertvarkas Lietuvos aukštojo mokslo srityje. Minimi planai stambinti smulkias studijų programas, keisti aukštųjų mokyklų finansavimo modelį.
„Aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo modelį susiesime su mokslo ir studijų rezultatais, sudarysime sutartis dėl parengtų specialistų profesijų ir skaičiaus su aukštosiomis mokyklomis, grįstas kokybės ir tinkamumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų potencialą ir veiklos strategiją.
Sieksime, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai gautų adekvatų darbo užmokestį; studentams, visose studijų pakopose priimtiems į studijas valstybei svarbiose srityse, kur galimas specialistų poreikio planavimas, garantuosime valstybės finansuojamą nemokamą studijų vietą, kuri bus susieta su studento įsipareigojimu pasiekti apibrėžtus studijų rezultatus. Siekiant užtikrinti studijų prieinamumą bus tobulinama socialinės paramos, stipendijų ir Valstybės studijų fondo studijų paskolų sistema“, – žada valdantieji.
Tuo metu T. Bulajeva aiškina, kad šiek tiek keičiasi švietimo ideologija, jau prasidėjo ir kažkas panašaus į aukštųjų mokyklų jungimąsi.
„Jei iki šiol vyravo panaši į laisvosios rinkos, kai aukštosios mokyklos turi konkuruoti tarpusavyje, tokią situaciją šiandien ir turime – kai kurios visai nesurenka studentų, užsidaro programos, apskritai mažėja studentų“, – problemą įžvelgė ji.
Mokytojams – pažadai
Daug dėmesio skiriama ir mokytojų kompetencijos, algų kėlimo klausimams. Programos projekte teigiama, kad mokytojo profesionalumas – svarbiausias mokyklos pažangos veiksnys, akcentuojama šio darbo prestižo kėlimo svarba.
„Mokytojų, kito pedagoginio personalo atlyginimams užtikrinti parengsime ir įdiegsime etatinio apmokėjimo tvarką. Darbo užmokestį diferencijuosime, atsižvelgdami į darbuotojų atitiktį kvalifikaciniams reikalavimams ir skirtingas darbo sąlygas. Siekdami užtikrinti tinkamas socialines garantijas, parengsime pedagogų pensijų skyrimo tvarką ir išankstinės pensijos sąlygas“, – nurodoma programos projekte.
Jame taip pat aiškinama, kad mokytojų pareigybių ypatumai bus derinami su Lietuvos kvalifikacijų sandaros VI–VIII lygių reikalavimais.
Įžvelgia programoje paslėptus fokusus
Anot T. Bulajevos, mokytojų atlyginimai ir šiuo metu priklauso nuo tokių pačių aspektų, kurie įvardijami, tad, įžvelgia ji, naujovių čia nėra.
„Kažkokių esminių pokyčių aš, kalbant apie mokytojų atlygius, nelabai įžvelgiu. Švietime viskas priklauso nuo ugdytojo. Jei norime kažką keisti, pirma turime keisti mokytojus ar dėstytojus“, – įžvalgomis pasidalijo ji.
Tiesa, pavyzdžiui, kai kuriems mokytojams sudėtinga kelti kvalifikaciją, nes, tarkime, mažesnės mokyklos, surenkančios daugiau moksleivių krepšelių, negali sau leisti turėti daugiau profesionalesnių mokytojų, aiškino ekspertė.
Kitas fokusų programoje, pastebėjo T. Bulajeva, ir „kokybė“. Šis žodis nuolat minimas dokumente nors nėra patikslinta, apie kokią kokybę kalbama, neįvardijami tikslūs kokybiniai siekiai.
