Nors ši idėja skamba pakankamai demokratiškai ir liberaliai, jos realumu abejojama. Filosofė, buvusi LR švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, paprašyta įvertinti valdančiųjų raginimus universitetams jungtis, teikti projektus, tai apibūdino dviem žodžiais – laiko gaišimas.
Nuo 2009 m. iki kadencijos pabaigos tuometinis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius vis kartojo besitikintis universitetų jungimosi. Tuomet startavo mokslo ir studijų reforma, kurioje buvo numatyta skirti lėšų ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui. Deja, net ir praėjus 8 metams nuo šios idėjos pradžios aiškaus rezultato nėra.
Pavojaus varpais skambinti verčia ir demografinė situacija šalyje. Jei šiais mokslo metais studijų sutartis su aukštosiomis mokyklomis pasirašė 23 468 stojantieji, vos po 4-erių metų potencialių studentų bus tik 6 tūkst. Tokį skaičių įvardijo pats premjeras.
14 valstybinių universitetų, bet studentų greitai bus vos 6 tūkst.
„Pagal dabartines demografines tendencijas, prognozuojamas mokyklų absolventų skaičius 2021 m. – apie 15 tūkstančių. Jei kalbame apie aukštojo mokslo kokybę ir kartelės įvedimą, penkiabalėje sistemoje – stipraus trejetukininko galimybes, tai iš tų 15 tūkst. mes turėsime apie 6 tūkst. potencialių studentų“, – LRT laidoje „Dėmesio centre“ šių metų pradžioje sakė Saulius Skvernelis.
Jis pripažino, kad tai liūdina, turint omenyje, kad Lietuvoje yra 14 valstybinių universitetų, didelis kolegijų ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų tinklas.
„Kitas labai svarbus parametras pagal turimų studentų skaičių – tai, kad vienas iš regioninių universitetų neturi nė 3 tūkstančių studentų. Taip pat svarbus ir finansų panaudojimas, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto biudžete apie 13 proc. sudaro administravimo išlaidos, turime universitetus, kur šios išlaidos siekia apie 32 proc. biudžeto. Tai reiškia, kad administracija dirba pati sau“, – įžvelgė jis.
ŠU studentų mažiau nei VU pirmakursių
Universitetų nelygybė iš tiesų stebina. Jei su Vilniaus universitetu sutartis šiais mokslo metais pasirašė 3 373 pirmakursiai, tai Šiaulių universitete (ŠU) iš viso yra tik vos 2,7 tūkst. studentų (LAMA BPO duomenimis, iš jų – 217 pirmakursiai).
Tačiau skaičiai atrodytų dar baisiau, jei padidintume minimalų konkursinį balą iki 4. Tuomet į ŠU 2021 m. įstotų 69 proc. mažiau abiturientų nei 2015 m. Taigi pirmakursių čia būtų tik 55. Jei būtų įvestas 2 konkursinis balas, pirmakursių tuomet būtų tik 127.
Mokslo ir studijų stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, nuolatinių gyventojų skaičius Šiaulių apskrityje per 15 metų sumažėjo 25 proc., kai Vilniuje – 5 proc., Klaipėdoje – 16 proc., Panevėžyje – 23 proc., o visoje Lietuvoje – 17 proc. Be to, ir tarp likusių Šiauliuose yra daugiau žemo ir vidutinio išsilavinimo turinčių gyventojų nei bendrai Lietuvoje, o tarp bedarbių neturintys kvalifikacijos sudaro keliskart didesnę dalį.
Kita pastebima tendencija – Šiaulių apskrityje daugiausiai mokinių priima profesinės mokyklos. Kolegijų ir universiteto pirmakursių dalis mažėja. O stojantieji iš Šiaulių vis dažniau renkasi kitų miestų universitetus.
Orientuojasi į studijas, tačiau paslaugų kokybė – diskutuotina
Gąsdina ir tendencijos Klaipėdos universitete (KU). LAMA BPO duomenimis, KU šiais mokslo metais prarado 13 proc. pirmakursių. Studijas čia pradėjo vos 566 asmenys. Tiesa, universiteto atstovai aiškina, kad bendras praradimas kiek mažesnis – 9 proc. Esą padidėjo susidomėjimas magistro studijomis.
Tačiau MOSTA nurodo, kad per 5 metus KU studentų sumažėjo 37 proc., o priimtųjų į I pakopą – 44 proc. Keistokai šiame kontekste atrodo tai, kad KU pritraukia itin daug tų, kurie studijuoja savo lėšomis. Pasirodo, už studijas KU moka didesnė dalis (62 proc.) studentų. Tai daugiau nei vidutiniškai valstybiniuose universitetuose.
Nors matyti, kad KU – labiau į studijas nei į mokslą orientuotas universitetas (išlaidų dalis moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai nuo 2011 m. tik mažėja), MOSTA duomenimis, mažiau nei pusė KU vykdomų studijų programų yra akredituota 6 metams, o tai – itin prastas rodiklis.
Be to, didžioji dalis (53 proc., kai šalies vidurkis – 40 proc.) dėstytojų čia yra 50 metų ir vyresni. Vidutiniškas ir rezultatas dėl jų turimo išsilavinimo – tik 64 proc. KU dėstytojų turi mokslinį laipsnį. O štai, tarkime, pagal administracijos-dėstytojų santykį KU administracinis „aparatas“ yra didžiausias iš visų valstybinių universitetų.
Tikslas – kokybė, bet universitetinio mokslo išsaugojimas regionuose – prioritetas
Tačiau nepaisant visos šios informacijos, S. Skvernelis tikina, kad universitetinio mokslo išsaugojimas šalies regionuose yra vienas prioritetų.
„Mes nesakome, kad bus išsaugoti Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, mes kalbame, kad turime ne emociniu pagrindu, bet labai aiškiais kriterijais remdamiesi (...) išsaugoti universitetinį mokslą. Forma galima įvairi“, – aiškino premjeras.
Jis kartu su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene sutartinai tvirtino, kad šios pertvarkos tikslas – kelti mokslo kokybę, labiau atspindėti darbo rinkos poreikius, mažinti emigraciją.
„Nematome tikslo mechaniškai apsibrėžti (universitetų skaičiaus) be jokio pagrindimo, matote, yra (laukiama) pasiūlymų dėl jungimosi alternatyvų iš pačių bendruomenių, ir tada paaiškės, kokiais argumentais ir kokiais modeliai jie patys siūlo (pertvarkyti tinklą)“, – savo požiūriu į pertvarką dalijosi S. Skvernelis.
Prisiminė, kas tą patį pasiūlius vyko anksčiau
Savo ruožtu N. Putinaitė tikina, kad laiko gaišimu šiuos planus galima vadinti dėl kelių aspektų.
„Viena, dar 2010 ar 2011 metais buvo raginami universitetai jungtis, konsoliduotis. Tam buvo numatyta ir nemažai lėšų, kiek pamenu, apie 30 milijonų eurų. Tuomet sulaukta fiktyvių iniciatyvų, tarkime, pateikia ketinimus, bet matyti, kad jungtis iš tiesų nesiruošiama, realios iniciatyvos buvo tik dvi – viena įstaiga tapo Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija, susijungė Muzikos ir teatro akademijos filialas Kaune su Vytauto Didžiojo universitetu“, – prisiminė ji.
Pasak N. Putinaitės, rimti svarstymai tuomet vyko ir tarp Mykolo Romerio ir Lietuvos edukologijos universitetų, buvo sudaryta šį klausimą nagrinėjusi darbo grupė, tačiau vėliau galimo jungimosi planai atšaukti.
„Tačiau po to jokių iniciatyvų nebuvo. Dažniausiai tai – natūralūs dėsniai. Kai kitose šalyse vyksta jungimaisi, net jei „iš apačios“, tai jie vis tiek būna labai stipriai vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis skatinami „iš viršaus“. Aš matau, kad mūsų šalyje nėra to noro. Kokia yra didžiausia problema su Lietuvos universitetais? Lyderystės stoka. Administracijos labiau žiūri trumpo periodo tikslų, tačiau nemato tų, kur būtų galima kalbėti apie tolesnę universiteto ateitį“, – įžvelgė pašnekovė.
Prašo iniciatyvos, bet nesuformavo kriterijų
Jos teigimu, jei būtų galima pagirti, pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetą už pradedamas diskusijas, tai silpnieji universitetai nerodo nei noro, nei iniciatyvų permainų imtis.
„Kitas trūkumas, kurį matau, jei kalbame apie universitetų optimizavimą, nesakome, kad tai savaime yra gėris. Kalbame, kad tai skirta tam tikriems tikslams, kurie valstybei svarbūs, pasiekti. Vienas jų – kad Lietuvoje būtų 1-2 tarptautinio lygio universitetai. Tačiau tam dabar paprasčiausiai neužtenka išteklių – lėšų, mokslininkų. Optimizavimas tam ir reikalingas – kad būtų sutelkti ištekliai.
Kitas tikslas – kad universitetai neteiktų diplomų, kurie neatitinka diplomų lygio. Tai – ir nacionalinio prestižo, ir studijų kokybės klausimas. Kartais, manau, per daug spekuliuojama, kad pas mus nėra aukštos kokybės studijų, tačiau mūsų šalyje, iš tiesų, yra per daug žemos kokybės studijų.
Valstybė gali ir turi nurodyti kryptis, kokių tikslų siekiama. Man atrodo, kol kas tai nėra labai akcentuojama“, – sakė N. Putinaitė.
Vizija Šiauliams: galima imtis 2 studijų programų ir jas vystyti
Jei KU siekiama kreipti į jūrinius mokslus, tikima, kad universitetas atgytų, jei daugiau dėmesio skirtų šiais sričiai, anot pašnekovės, pažiūrėjus, tarkime, į Šiaulių universitetą, keliant klausimą, kur yra žemutinė riba, akivaizdu, kad jame galėtų išlikti tik galbūt 2 studijų programos.
„Tačiau vadovybė neturi ryžto ir suvokimo, kad „Gerai, mes uždarome visas kitas programas, bet norime, kad tos, kurios stiprios, kur yra įdirbis, liktų, metame visus išteklius ten“. To niekada iki šiol nebuvo pasakyta, tik spekuliuota, kad miestas turi turėti universitetą. Tačiau tai – nesusipratimas. Jei nėra lygio, kam tada tam miestui tas universitetas?“, – klausė N. Putinaitė.
Pirma, jos teigimu, reikia kalbėti apie kokybę, o tik paskui klausti, ar Šiauliai turi bazę, kuri gali teikti kokybiškas universitetines studijas. Tačiau didžiausia problema, tikino ji, kad apie kokybę pastaruoju metu beveik nekalbama, labiau akcentuojamas regioninis prieinamumas, universitetų kaip socialinių įstaigų misija.
„Šiaulių – tradiciškai, istoriškai – specializacijos labai svarbios, pavyzdžiui, surdopedagogika – kurtiems vaikams. Jie turi stiprias mokyklas, jos skiriasi nuo Lietuvos edukologijos universiteto, bet yra labai nedidelės“, – į kokią sritį galėtų koncentruotis Šiaulių universitetas, apžvelgė pašnekovė.
Be to, pastebėjo N. Putinaitė, ir patys Šiaulių miesto atstovai mini, kad šiauliečiai į vietinį universitetą nestoja – dažniau išvyksta kitur. Tai, jos teigimu, aiškus indikatorius, kad jaunam žmogui nėra svarbu tik įstoti į universitetą – jam rūpi gauti išsilavinimą, į kurį rimtai žiūrėtų darbdaviai.
Įžvelgia painiavą: žinios prieštaringos
Paklausta, kaip mano, ar realių permainų galime sulaukti, o galbūt bus spekuliuojama tik žodžiais – viešumoje girdisi ir kalbų, kad galbūt galėtų tiesiog keistis universitetų skirstymas (nacionaliniai, regioniniai, specializuoti), S. Skvernelis prioritetu laiko universitetinio mokslo išsaugojimą regionuose, – N. Putinaitė pripažino, kad painiavos valdančiųjų planuose yra.
„Viešumą pasiekia labai prieštaringos žinios, sunku būtų net kritikuoti, nes ne visada aišku, kur yra politinė retorika, kokios mintys už to slepiasi. Man kartais atrodo, nekalbu apie premjerą, kai kurie politikai nelabai skiria koleginį mokslą nuo universitetinio. Kai kalbame, kad regionai turi parengti specialistų, iš tiesų kalbame apie kolegijas, o kartais net ir apie profesines mokyklas. Tai didelis nesusišnekėjimas. Regione gali būti universiteto padalinys, bet kažin, ar dabar ten esantys universitetai iki universiteto lygio „temptų“, – svarstė pašnekovė.
Jos teigimu, svarbu mums turėtų būti ne tai, kad regione gyvenantis asmuo galėtų įstoti į universitetą, o tai, kad jis gautų universitetinio lygio išsilavinimą.
„Neaiškumas yra didelis. Ministrė, kaip žinia, dirbo MOSTA vadove, jie viziją turėjo. Tačiau universitetų jungimas be Seimo yra neįmanomas, nes jis – universitetų steigėjas. Matau čia labai subtilų ir politiškai įdomų dalyką, nes net jei Vyriausybės vadovas bus labai ryžtingai nusiteikęs, man visiškai šioje situacijoje neaišku, kokia yra Seimo pozicija“, – kas gali užkirsti kelią S. Skvernelio planams, įvardijo N. Putinaitė.