Jo teigimu, neoliberalioji politika, kolonizavusi Lietuvos švietimą, jį pavertė laisvos rinkos ir diskriminacijos objektu. O pasiūlos bei paklausos santykiu grįsta švietimo politika marginalizavo žmogaus teisę į ugdymą.
„Įvyko stebėtina jungtis – Lietuvos švietimas, dar neatsikratęs sovietinių, drausme ir paklusnumu grįstų, įpročių, impregnavosi neoliberalistiniais efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos nuodais. Verslo logikos Lietuvoje vedamas jis tapo efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos – vaikų atrankos pagal nuopelnus – įrankiu. Tačiau ekspertai ir visuomenė vis labiau pagrįstai abejoja dėl vaikų atrankos mechanizmų. Visų pirma – dėl nacionalinių brandos egzaminų patikimumo, o šių metų lietuvių kalbos vertinimo rezultatai šokiruoja“, – pažymi profesorius.
Anot jo, nepriimtina tai, kad politikų energija yra nukreipta į diskriminacinės šeimos sampratos įtvirtinimą, surūšiuojant šeimas į valstybės paramos vertas ir nevertas, tačiau neskiriama pastangų kiekvieno Lietuvoje gyvenančio vaiko bei kiekvienos šeimos gerovei palaikyti.
„Kaip paaiškinti, kad Lietuva iki šiol negali aprūpinti visų Lietuvos vaikų nemokamu, visiems laisvai prieinamu kokybišku ikimokykliniu ugdymu, kai turime daug laisvų patalpų ir parengtų pedagogų? Kodėl Lietuvos ateitis, jaunos šeimos, pradedančios kabintis į darbo rinką, turi būti diskriminuojamos ir verčiamos mokėti už savo vaikų ugdymą privatiems ar net valstybiniams darželiams? Kaip paaiškinti, kad Lietuvoje vis dar priimta viešai kalbant teisėtai rūšiuoti vaikus į gabius ir negabius, kai net Nacionalinė pažangos strategija išskiria gabių vaikų rėmimą, nežinia kokiu pagrindu atrūšiuodama kitus, numanomai negabius, vaikus?“, – retoriškai klausia VDU profesorius.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad „orveliška dvasia vaikus surūšiuojantys ir jų likimą nulemiantys momentiniai“ brandos egzaminai įsiūbavo masinį korepetitoriavimą – paralelinę šešėlinę tėvų pinigais apmokamą švietimo erdvę. O mokyklų rūšiavimas į prestižines ir apkiautėles, kaip pavadino vienas mokyklas reitinguojantis žurnalas, buvo priimta kaip norma, nors ir akivaizdu, kad mokyklų misija neapsiriboja egzaminų rezultatais.
Profesoriaus nuomone, prieš septynetą metų įvesti „krepšeliai“ neišsprendė aukštojo mokslo problemų, bet prikūrė jų naujų. Vadinamųjų „krepšelių“ principas įtvirtino vaikų selekciją pagal vis labiau abejotino patikimumo brandos egzaminų rezultatus. Dėl kelių dešimtųjų konkursinio balo skirtumo valstybė vieną vaiką priskiria gabiųjų grupei ir pasiūlo valstybinį studijų kolegijoje ar universitete finansavimą, o kitą vaiką siunčia į mokamas studijas, praktiškai be šansų gauti valstybės finansavimą, net jei jis ar ji studijuos puikiai.
„Nemyli Lietuva savo vaikų, įteisindama diskriminacines švietimo praktikas. Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad galėtų savo piliečių sąskaita leisti paralelines mokamas studijas (įskaitant korepetitoriavimą) ir taip ciniškai švaistyti savo brangiausią turtą – žmones.
Emigraciją dar galėtume stabdyti, iš esmės reformavę švietimo sistemą žmogaus teisių pagrindu. Būtina atsisakyti rinkos sąlygų švietime ir pripažinti švietimą kaip viešąjį gėrį. Turime pripažinti, kad kiekvienas vaikas yra reikalingas, gabus, ir sudaryti jam sąlygas mokytis bei studijuoti pagal savo norus ir gebėjimus, kas įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje“, – pabrėžia profesorius J. Ruškus.