– Kaip nutiko, kad tapote mokytoju?
– Mano šeimoje ir giminėje yra be galo daug mokytojų. Net sudėtinga būtų suskaičiuoti kiek. Vien artimiausioje aplinkoje yra apie 32 mokytojus.
Kai mokiausi mokykloje, kaip ir daugelis mokinių, bėgau nuo šios profesijos. Tai nereiškia, kad man ši profesija nepatiko, bet vis svarsčiau, kad gal reikia kažką kitą gyvenime veikti. Pakankamai retai jaunuoliai, dar būdami mokyklos suole, susidomi šia profesija. Tai yra profesija, kurią matai nuo 6-7 metų ir kartais net nepagalvoji, kad galima tai daryti.
Jau baigdamas mokyklą supratau, kad mano ateitis turi būti susijusi su istorija. Aš esu ekstravertas, aktyvus žmogus ir man tėtis pasiūlė, kad pabandyčiau būti mokytoju, nes ten daugiau aktyvumo, bendravimo. Taip ir nusprendžiau pasirinkti istoriko profesiją aktyvesnėje formoje – tapti mokytoju.
– Kokius pokyčius mokykloje ir mokymo bei mokymosi procese pastebėjote per darbo metus?
– Per tiek laiko, kiek dirbu, labiausiai pasikeitė ne pati mokykla, kaip fizinė institucija, o mokiniai. Ne išvaizda, aišku, o mąstymu. Šiandieniniai mokiniai yra kritiškesni daugybei dalykų, juos reikia labiau motyvuoti, jiems reikia parodyti racionalią mokslo naudą, kodėl jie turėtų išmokti. Pats faktas, kad turi mokytis, nes reikia mokytis, jau nebeveikia.
Mokiniui reikia įrodyti mokslo reikalingumą, parodyti, kad išsilavinęs žmogus vis dėlto yra perspektyvesnis. Manau, kad tai pastebi daugelis mokytojų. Mane tai džiugina. Džiaugiuosi, kad mokiniai keičiasi ir tampa vis mažiau tais homo sovieticus mentaliteto žmonėmis. Mano galva, nebūtinai turi būti gimęs ir augęs sovietų laikais, kad jis tą mentalitetą paveldėtų. Vis dėlto, daugybė dalykų buvo atnešama tėvų pagalba, per auklėjimą šeimoje, mokytojų pagalba, kurie mokyklose įvedinėjo neaiškius dalykus.
Pagrindiniai pokyčiai yra mokinių galvose. O visa kita ne taip greitai keičiasi.
– Prisiminus jūsų darbo mokykloje pradžią – kokie buvo didžiausi iššūkiai ir su kokiais iššūkiais susiduriate iki šiol?
– Pagrindinis iššūkis visuomet yra sudominti mokinį, kad pamoka būtų ne tik šiaip prabėgusios 45 minutės, bet kad mokinys jaustų tam tikrą akademinį pasitenkinimą: „Štai, aš kažką išmokau, sužinojau, aš patobulėjau per šias 45 minutes.“
Tai buvo iššūkis, kai pradėjau dirbti, ir tai išlieka mano esminiu iššūkiu. Ne tai, kad vienas ar du žmonės, bet kad kiek įmanoma daugiau mokinių, visa klasė, kuri pas mane ateina, turėtų tokį jausmą.
Antrasis aspektas susijęs su laiko planavimu. Daug kam atrodo, kad mokytojo darbas yra toks – pamokas atvedei ir viskas. Bet vis dėlto mokytojo darbas yra ir pasirengimas pamokoms, kiti darbai susiję su mokykla, galų gale, bendravimas su mokiniais tiesiogiai, ne tik gyvai, bet ir elektroninių technologijų pagalba. Tai kainuoja daug laiko. Reikia labai gerai susiplanuoti laiką, kad nedegtų kokie nors terminai.
Na, ir trečias dalykas, kuris visuomet iškyla, tai yra bendravimas su kolegomis. Dažnai kolegos kažkodėl yra linkę galvoti, kad arba reikalai patys savaime išsispręs, arba mes nieko nebegalime padaryti. Didesnis bendradarbiavimas tarp kolegų, mano galva, yra būtinas. Jis duoda ir mokiniams daug naudos.
Nereikia užsidaryti vien savame lauke, žiūrėti, kad tik tavo dalyko užduotis mokinys atliktų. Į viską reikia žiūrėti integraliai ir kartais to kontakto tarp mokytojų pritrūksta.
Todėl labai svarbu, kad mokyklų administravimas būtų orientuotas į bendravimą tarp kolegų, patirčių pasidalinimą, ne tik „pasibėdavojimą“ dėl atlyginimų.
– Kaip manote, kas svarbiausia mokant vaikus?
– Su vaiku, kaip ir su visais žmonėmis, nereikia bendrauti iš protinguolio pozicijos. Nereikia manyti, kad aš, kaip mokytojas, esu protingas ir dabar jus visko išmokysiu.
Mokiniai to labai nemėgsta. Su jais reikia užmegzti tokį ryšį, kad jo pagalba suprastų, kad mokytojas yra tam tikras autoritetas, nes jis moka tai, ką dėsto. Ir iš kitos pusės, kad suprastų, jog esi ne mokytojas, bet pagalbininkas, kad tam vaikui pasisektų tiek dabar, tiek ateityje.
Tada susiformuoja glaudus ryšis, aišku – ne su visais. Man darbe labai padeda užmegzti ryšį su mokiniais, pavyzdžiui, kalbame ne tik apie istoriją, bet pertraukų metu pakalbame ir apie krepšinį, futbolą, galime pakalbėti apie jų santykius, nelendant per daug į asmeniškumus, galime pakalbėti apie atostogas. Toks bendravimas labai daug duoda.
Tada mokiniai yra laisvesni, jie nežiūri į mokytoją nei kaip į kažkokį despotą, nei kaip į draugą, su kuriuo gali nueiti už kampo parūkyti, bet atsiranda toks racionalus, logiškas, demokratiškas bendravimas su mokiniais ir tai yra be galo svarbu.
– Kokie dalykai, kuriuos girdėjote prieš tampant mokytoju, pasirodė esą tik mitai?
– Nepasakyčiau, kad kokiais mitais tikėjau. Mano abu tėvai buvo mokytojai, abi močiutės buvo mokytojos. Jei kažkas ką nors ir kalbėdavo apie mokytojus, tai aš matydavau visiškai kitokius pavyzdžius namuose.
Mūsų visuomenė yra linkusi kritiškai vertinti mokytojus, manyti, kad jie yra kvaili. Esą užduoda per daug namų darbų, per daug reikalauja ar dar kažką. Pas mus namuose niekada nebuvo taip sakoma. Labai svarbu, kad jokioje šeimoje nebūtų taip kalbama.
Ar gali mokinys normaliai nueiti į pamokas ir sėdėti mokykloje, jei tėvai kiekvieną vakarą mokytoją kvailiu vadina? Tada mokinys sėdi ir galvoja: „Ko aš pas tą kvailį eisiu?“. Taip tėvai, tarsi rodydami savo išmintį, padaro meškos paslaugą vaikui, dėl kurio ateities jie yra suinteresuoti.
– Švietimo sistema dažnai išgyvena pokyčius. Kokius jūs įžvelgiate dabartinės švietimo sistemos privalumus ir trūkumus? Kokių pokyčių šiuo metu reikia labiausiai?
– Didžiausias privalumas, kurį mes, mokytojai, turime, tai ugdyti jauną žmogų. Manau, kad valdžia mums palieka daugybę laisvių ir teisių, kaip tai daryti. Tik nereikia ieškoti priežasčių sakant, kad negalime kūrybiškai dirbti. Taip tikrai nėra.
Taip pat mokytojas turi pakankamai daug galimybių tobulėti ir keltis savo kvalifikaciją. Tik iš to kyla bėda, kad tai iš esmės yra palikta paties mokytojo nuožiūrai. Jei pats mokytojas nori, jis gali keltis kvalifikaciją, tobulinti save. Jei ne – jis paliekamas, užmirštamas. Maždaug taip, kad jei prieš 30 metų baigei universitetą, tai viskas gerai, būk, tu esi mokytojas, ačiū, kad dirbi, nes kiti pabėgo iš mokyklos.
Mes turime dirbti su mokytojais ir po to, kai jie įgyja aukštąjį išsilavinimą. Turi būti nuolatiniai kvalifikacijos kėlimo mokymai, jie turi būti privalomi, mokytojas turi nuolat įrodyti savo vertę, ne tik dalykinį, bet ir metodinį lygį ne tik prieš vaikus klasėje, bet ir prieš kolegas. To nereikia bijoti, nes susiformuoja tokia ydinga situacija, kad mokinius egzaminuojame, bet kai mus egzaminuoja – piktinamės. Tai yra nesuprantama. Aš niekada nebijojau, kad mane vertintų mokiniai ar kiti kolegos.
Tai yra ir požiūrio klausimas. Dažnai susiduriame problema, kad mokytojai nenori būti vertinami.
Taip pat manau, kad mokykla turi būti atviresnė visuomenei nei yra šiandien. Dabar mokykloje esame užsirakinę savo kabinetuose, koridoriuose. Visuomenė, tėvai į mokyklą atkeliauja tik kai iškyla kokia nors problema. Taip neturėtų būti. Tėvų lankymasis mokykloje neturėtų būti kasdienė rutina, bet tėvai turėtų pasidžiaugti savo vaikais, nebūtinai gyvai, bet ir technologijų pagalba. Formuoti atviros mokyklos tipą yra iššūkis, bet visiems turi būti aišku, kas iki šiol buvo neaišku. Mes turime skatinti tą bendravimą.
– Jau kurį laiką pastebima nerimą kelianti tendencija, kad jaunimas neskuba rinktis mokytojo specialybės ir tik mažiau nei pusė tų, kurie baigia pedagogikos studijas, pasirenka dirbti mokyklose. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Manau, kad čia yra kelios pusės. Pirmoji – finansinė. Dažnu atveju atlyginimas nėra toks, kad patenkintų daugelio jaunų žmonių lūkesčius. Vis dėlto, dirbti reikia nemažai, kad užsitarnautum pedagoginį vardą, nuo kurio priklauso tavo atlygis. Juolab dabartinės etatinio darbo užmokesčio reformos to negali paskatinti. Kaip tik, manau, kad atstumia jauną žmogų, kai mato, kokios nesąmonės vyksta ir kaip visi skundžiasi.
Bet finansai nėra vienintelis dalykas. Labai svarbi ir viešoji opinija. Jei mūsų švietimo politikos formuotojai drįsta pasakyti, kad mokytojai yra nevykėliai, kad jie kažko nesugeba, tai pasigauna labai greitai likusi visuomenės dalis. Tada tvyro nuomonė, kad tai yra neperspektyvu, mokytojais tampa tie, kurie nieko daugiau nesugeba, jie mūsų vaikus kankina ir pan.
Taip pat svarbus paties mokytojo vaidmuo, kaip jis save mokykloje pristato. Jei jis nuolatos vaikams skundžiasi, kad mažas atlyginimas, kad jis yra pavargęs ir kaip jam geriau parduotuvėje dirbti, tai kaip vaikai gali norėti tapti mokytojais.
Aš ne kartą kolegoms sakiau, kad jei jie jaučia, kad nėra patenkinti savo gyvenimu mokykloje, eitų dirbti kitur, nesikankintų, nes gyvenimas tik vienas. Labai paprasta – niekas nė vieno iš mūsų, mokytojų, neverčia dirbti mokykloje. Mes neturime privalomų sutarčių. Mes patys savo noru tai pasirinkome.
Jeigu mes pozityvesni, transliuotume optimistiškesnę gaidą, manau, tada ir daugiau jaunuolių rinktųsi pedagogikos studijas.
– Kaip manote, ar mokytojui reikalingas pašaukimas?
– Be abejo. Pašaukimas reikalingas visiems darbams. Žmogus, kuris neturi nei pašaukimo, nei gebėjimų, jis savo darbą darys atmestinai, tik tam, kad gautų atlygį ir nebūtų pravaikštos. Pašaukimas yra būtinas, bet tai taip pat yra susiję su tam tikrų kompetencijų įgijimu.
Dažnai žmonės net nežino, kad turi pašaukimą, iki tos akimirkos, kai atsistoja prieš klasę, mato keliasdešimt akių ir gauna 45 minutes šlovės. Tada ir ateina supratimas, ar tu turi tą pašaukimą, ar ne.
– Spalio 5-ąją švenčiame Tarptautinę mokytojų dieną. Ar jums svarbi ši data?
– Svarbi. Vienas dalykas, tai mokiniai visada sveikina, tai pajauti tą šventę. Net ir buvę mokiniai sveikina, tiek gyvai ateina, tiek skambučiais ar elektroniniais laiškais. Nori nenori esi įtrauktas į tą šventę.
Be to, kaip ir minėjau, mūsų giminėje yra daug mokytojų, tai mes visi vieni kitus pasveikiname. Švenčiame, visada norisi ir mokytojams linkiu, kad būtume optimistiškesni, būtume vertybiškai brandesni.
Šiemet labai gražiai sutampa, kad per Mokytojų dieną bus perlaidojamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris taip pat buvo mokytojas. Manau, kad tai yra nuostabus pavyzdys mokytojo, kuris neišdavė savo vertybių ir manau, kad mokytojai turėtų penktadienį, šeštadienį tai atsiminti.
– Ne kartą minėjote, kad jūsų šeimoje gausu mokytojų. Ar dalinatės tarpusavyje patarimais, patirtimi?
– Tai nuolat vyksta jau daug metų. Pasakojamės, kaip sekasi su mokiniais, kas blogai, kas gerai, ką reikėtų keistų. Bet tas dalinimasis nėra toks priverstinis, kad tarkime mano tėvai sakytų daryti taip, kaip jie sako. Jie taip pat paklauso mano patarimų, apsikeičiame patirtimi. Visada taip būna, susirenkame, pasidžiaugiame.
– Ką jūs galite pasakyti ar patarti tiems, kurie šiandien svarsto ar tapti mokytoju?
– Mano patarimas labai paprastas – pabandykite. Tai yra jūsų gyvenimas, jūsų laikas. Tai, kad jūs pamėginsite, gyvenimo nesugadins. Studijos yra universalios. O tai, kad padirbsite mokykloje ir suprasite, kad tai yra jūsų vieta, bus tik privalumas. Jei ateityje ir išeisite dirbti į kitas sferas, suprasite, kad mokykla suteikė daug naudingų dalykų. Pamėginkite, nebijokite!