Skaidra studijuoti Leidybos ir reklamos atvyko iš Marijampolės. Kraustydamasi į Vilnių turėjo daug lūkesčių susikurti čia geresnį gyvenimą: „Galvojau, jeigu žmonės čia tiek už viską moka, turbūt ir algos labai geros.’’ Tačiau realybė pasirodė visai kitokia, ir mergina pripažįsta, kad be tėvų pagalbos sostinėje neišsiverstų: „Kadangi studijos dieninės, derinu su viešbučio administratorės pareigomis. Dirbu ne kasdien, pamainomis po 12-13 valandų, būna ir naktinių pamainų. Uždirbu mažiau nei 400 eurų.’’
Skaidra neturi galimybės įsigyti nuosavą būstą, todėl nuomojasi su antra puse, sumokėjus nuomą ir mokesčius lieka visai nedaug. Tačiau studentė moka gyventi taupiai ir nesiskundžia: „Mėnesio maistui dviem žmonėms išleidžiame 150 eurų, visada valgome namuose, vakarienei telpame į 4 eurus, gerai apskaičiuoju kiekvieną pirkinį.’’
Be tėvų pagalbos išgyventi Vilniuje – be šansų
Mergina sako, kad pragyvenimo sąlygos Vilniuje liūdina, o nuomos kaina kiekvieną mėnesį pasijunta itin skaudžiai. Ji sako neįsivaizduojanti, kaip Vilniuje išgyvena ne tik studentai, bet ir suaugę žmonės, turintys šeimas: „Dabar butų nuomos kainos po 600-700 eurų per mėnesį. Vis mąstau, kaip čia išlaikyti namus. Esu beprotiškai laiminga, kad man padeda tėvai. Jei reikėtų pačiai, turėčiau dirbti nebe pusės, o pilno etapo darbą ir labai nukentėtų studijos, galimai tektų stoti į ištęstines.’’ Ji priduria, kad apie nuosavo būsto įsigijimą neleidžia sau net pasvajoti – įnašas atrodo nepasiekiamai didelis.
Studentė jaučiasi nusivylusi ir dalies dėstytojų požiūriu: „Kartais pasijuntu kaip mokykloje, kur negali praleisti pamokos. Pasakius dėstytojai, kad praleisiu paskaitą, nes turiu dirbti, ji sureagavo labai neigiamai ir pasiūlė apsvarstyti kitokių studijų variantą. Tad derinti mokslus su darbu yra labai sunku.’’
Skaidra sako, kad dėl neįkandamų pragyvenimo kainų dalis jaunų žmonių išvis nestoja mokytis. Tuo labiau, jeigu tenka mokėti dar ir už studijas: „Yra opi problema – kai dėl vieno neišlaikyto egzamino gabus, gerai besimokantis žmogus negali įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Aš baigiau kiaurais dešimtukais, o egzaminai pakišo koją. Mokausi mokamoje vietoje, pirmo semestro vidurkis buvo virš devyneto ir vis tiek negavau finansuojamos vietos. Sakė, prastas. Moku už studijas, tai slegia ir paskolos našta.’’ Jai gaila, kai norintis studijuoti meną ar dizainą žmogus neišlaiko matematikos egzamino ir praranda galimybę siekti savo svajonių profesijos: „Didžiausia nesąmonė, kad Lietuva užveria duris norintiems kažko pasiekti. Jaunimas dėl to ir vyksta studijuoti į užsienį.’’
Merginos nuomone, dėl šios priežasties studentai ima prioretizuoti darbą ir svarstyti, ar tikrai studijos vertos tokio pasiaukojimo. „Kai išvyksti studijuoti, turi per greitai suaugti… Ir galvoji, kaip norėčiau grįžti namo…’’ – dalinasi mintimis Skaidra.
Susimąsto ir apie karo grėsmę: nesijaučiu saugiai
Žurnalistiką studijuojantis Gintas gyvena universiteto bendrabutyje: „Tai man buvo vienintelis variantas. Pasisekė gauti vietą bendrabutyje, nes esu iš Kuršėnų. Dabar už korepetitoriaus darbą gaunu apie 500 eurų per mėnesį, tai jeigu reikėtų mokėti nuomą, vien už butą ir mokesčius palikčiau bent 400. Neišgyvenčiau.’’ Jis galvoja, kad Vilniuje gyventi yra per brangu.
Vaikinas sako, kad nuolatines studijas suderinti su darbu pilnu etatu yra neįmanoma: :“Turi apie 20 val. paskaitų per savaitę, 40 val. darbo, labai sunku. Net su pusės etapo darbo suderinti sunku. Pirmais metais kildavo minčių mesti, bet supratau, kad išgyventi Vilniuje be kvalifikacijos būtų dar sunkiau.’’ Nuo studijų pradžios Gintas gyvena triviečiame bendrabučio kambaryje, už kurį moka 55 eurus per mėnesį. Jis džiaugiasi galimybe taip pigiai gyventi sostinėje: „Jeigu ne bendrabutis, negalėčiau sau leisti nuomos, nes kainos neadekvačios. Vienintelis minusas gyvenant bendrabutyje – kambarys kokių 16 kvadratinių metrų dydžio, todėl trise gyvename itin susispaudę.’’
Gintas sako, kad karo grėsmė taip pat turi įtakos būsto pasirinkimui ateityje: „Žinant geopolitinę situaciją, jokiu būdu nepirkčiau buto. Karo atveju galėčiau nutraukti sutartis ir būčiau fronte.’’ Bet būsto įsigyti neplanuoja ir dėl kainų: „Pirkimo kainos neadekvačios. Pradinis įnašas nerealistiškas. Jeigu jis 20 tūkstančių, man reikėtų taupytis kokius penkerius metus ir po to gyventi kaip kartoninėje dėžėje, valgyti avižas ir bomžpakius, o gerti tik lietaus vandenį.’’
Net jei išgali nuomotis butą, studentai kartais būna nepageidaujami
Pasak nekilnojamojo turto (toliau – NT) brokerio Pauliaus Banevičiaus, šiuo metu miegamajame rajone standartinis vieno kambario butas mėnesiui kainuoja 300-400 Eur, dviejų kambarių butas – 450-600 Eur. Jis teigia, kad, nepaisant aukštų kainų, studentai graibsto butus Vilniuje. Jo pastebėjimu, dažniausiai nuomą dalijasi keliese arba renkasi bendrabutį primenančius vieno kambario butus: „Tarp studentų populiarūs bendrabučio kambarį primenantys maži vieno kambario butai, kurių nuoma atsieina apie 300 Eur mėnesiui. Jie dažnai būna patogiose lokacijose – Antakalnyje, Naujamiestyje, ir studentai – tokių būstų tikslinė auditorija.’’
Jaunimo savarankiško gyvenimo pradžią gali apkartinti dar vienas iššūkis – ne visi savininkai linkę savo namus perleisti studentams. Dėl nepastovių pajamų ir gyvenimo būdo jie priklauso padidintos rizikos kategorijai. Pasak P. Banevičiaus, studentai sukelia nepasitikėjimą pernelyg derėdamiesi dėl kainos ar depozito: „Prašymas padalinti depozitą per kelis mėnesius arba pakeisti mokėjimo datą išduoda tai, kad žmogus gyvena nuo algos iki algos. Patarčiau atvykti apžiūrai su tėvais, tai savininkui suteikia pasitikėjimą, kad, jei studentą ištiks bėda, tėvai pagelbės ir padengs nuomą. Nes atėjęs iš mokyklos vienas 18-metis vaikas neatrodo rimtai.’’
NT brokeris teigia, kad nuomotojų baimės kartais būna pagrįstos – studentams stinga pastovumo: „Šiandien čia, kitą pusmetį jau kitur. Nuomojasi iš pradžių dviese, po to vienam pasidaro per brangu, o kito sugyventinio neranda, ir nuolatinės derybos ir vargas.’’ Taip pat studentai gali būti nepageidaujami tiesiog dėl jaunatviško, linksmo gyvenimo būdo: „Savininkai nenori triukšmo, sugadintų daiktų, saugo net senus, nudėvėtus butus. Nors tiesiogiai neįvardija, jei turi galimybę, renkasi ne studentus, o saugesnį variantą – dirbančius suaugusiuosius ar šeimas.’’