Seimo narės konservatorės Rasos Juknevičienės nuomone, nepaisant talento, „saulę Lietuvai“ vežusi S. Nėris nenusipelno, kad nepriklausomoje Lietuvoje jos vardu būtų vadinama mokykla. Kad S. Nėris lietuviams neturėtų būti siekiamybė, sutinka politologas Šarūnas Liekis ir pedagogas Vytautas Toleikis.
Parlamentarė R. Juknevičienė prieš kurį laiką savo „Facebook“ profilyje parašė sužinojusi, kad Kauno rajono Vilkijos gimnazijai žadama grąžinti komunisto, su vadinamuoju Liaudies Seimu vykusio į Maskvą „Lietuvai saulės parvežti“, vėliau – LSSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputato P. Cvirkos vardą.
Vilkijos gimnazijos direktorius Antanas Švedas sako pats R. Juknevičienei užsiminęs apie gautą netikėtą pasiūlymą. „Buvo toks siūlymas, grąžinti gimnazijai P. Cvirkos vardą pasiūlė mokinių tėvai, tačiau tai buvo pavieniai pasiūlymai. Mes į tai nekreipėme dėmesio, užsiminiau apie tai R. Juknevičienei, ji labai nustebo, kaip taip gali būti“, – DELFI aiškino A. Švedas.
Vilkijos gimnazija P. Cvirkos vardu pavadinta sovietmečiu, atkūrus nepriklausomybę, bendruomenė nutarė šį vardą panaikinti.
A. Švedo teigimu, dabar toks siūlymas net nesvarstomas ir kol jis vadovaus gimnazijai, tokių dalykų nebus. Direktorius atkreipia dėmesį, kad antras žingsnis nebuvo žengtas: nors atkūrus nepriklausomybę mokykla neteko P. Cvirkos vardo, rašytojo kūryba ir toliau nagrinėjama per lietuvių kalbos pamokas.
Gimnazijos direktorius apie S. Nėrį žino tik kaip apie poetę
„Aš ne istorikas, aš direktorius, mes apie ją žinome tik kaip apie poetę. Tegul politikai diskutuoja, mokykla politika ir partinėmis diskusijomis neužsiima. Mes tais klausimais nediskutuojame“, – į kalbas nesileidžia gimnazijos direktorius Antanas Suslavičius.
Jo nuomone, dėl S. Nėries turi apsispręsti istorikai ir politikai, o ne mokyklos bendruomenė. O ką direktorius sako vaikams apie S. Nėries vaidmenį istorijoje? „Kai klaus, tada ir atsakysiu, kol kas niekas neklausė“, – tvirtino S. Suslavičius.
R. Juknevičienė: Lietuvoje dekomunizacija neįvyko
Seimo narei įdomu, kaip persiorientavo ir ką apie minėtus asmenis kalba lietuvių kalbos ir istorijos mokytojai. „Kolaboravimas su iš Rytų atėjusia bei valstybę sunaikinusia jėga, prisidėjimas prie to, kad valstybė būtų sunaikinta, kas įvyko po 1944 metų – tie veikėjai taip ir nebuvo įvertinti, jie ypač mano ir vyresnei kartai liko tie, kuriuos įdiegė į sąmonę kaip vertingus veikėjus ir rašytojus“, – pasakoja Seimo narė. R. Juknevičienės nuomone, vyrauja politinis korektiškumas, nutylintis kolaboruojant su okupantais atliktus juodus darbus. Parlamentarė sunkiai įsivaizduoja, kokia būtų pasaulio reakcija, jei ryškiai su naciais kolaboravusius rašytojus ir veikėjus vėl keltų ant pjedestalo.
Politikės teigimu, S. Nėris buvo talentinga poetė, tačiau tai, ką ji, gal ir naivi būdama, nesuvokdama visko, padarė „nešdama saulę“, nenusipelno, kad nepriklausomoje Lietuvoje jos vardu būtų vadinamos mokyklos. „Šitai, manau, mūsų iki galo dar nesuvokta“, – teigė R. Juknevičienė. Pasak konservatorės, niekas nesiūlo imtis drastiškų priemonių – jos poezijos turi būti mokoma. Tačiau jaunajai kartai reikia įsisąmoninti ir kitą poetės pusę.
„Už durų stovi tam tikros jėgos, kurios turbūt tą pačią minutę atskleistų dabartinį mūsų visuomenės pjūvį – kas su kuo būtų, kas kur nueitų. Kai nėra aiškaus įvertinimo, supratimo, kad jei esi kolaborantas, nesvarbu, talentingas ar ne, jei parduoti savo valstybę, pasmerki žmones kentėjimui, žūtims ir nelaimėms – turi būti įvertintas“, – įsitikinusi R. Juknevičienė.
V. Toleikis: abejoju, ar kolaborantė S. Nėris – puiki poetė
Jis atkreipia dėmesį, kad P. Cvirka garsėjo ne tik kolaboravimu su sovietais, bet ir plagiatais. Romanas „Meisteris ir sūnūs“ parašytas sekant Romeno Rolano kūriniu „Kola Brenjonas“, o „Žemė maitintoja“ yra įžūlus Perlės Bak „Geroji žemė“ plagiatas. Tačiau, pastebi pašnekovas, yra ir kitas aspektas – kolaborantai Liudas Gira ir P. Cvirka turėjo drąsos Stalino paprašyti, kad kartu su Vilniumi prie Lietuvos prijungtų ir Druskininkus.
Pasak V. Toleikio, Lietuvoje mėgstama sakyti: „mokiausi „salomeikėje“. Tai labai įaugę į lietuvių mentalitetą. Ir sovietų laikais tai buvo elitinė mokykla, kurioje jau tada buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas. Tuo pat metu joje mokėsi daug vaikų eretikų: mokyklą lankė ponų vaikai, kurie sukilo prieš konjunktūrinius komunistus tėvus ir kurie buvo labai pasišiaušę prieš sovietų valdžią. Pašnekovo teigimu, turbūt didžiausias disidentuojančio jaunimo koncentratas buvo būtent S. Nėries gimnazijoje.
V. Toleikio teigimu, pavadinimų suteikimas mokykloms rodo tam tikrą tautos siekiamybę ir pavyzdį. Jo nuomone, nei P. Cvirka, nei S. Nėris nėra pavyzdys. „Labai skeptiškai žiūriu į P. Cvirkos vardo atstatymą mokyklai, to tikrai nereikia daryti, o laikui bėgant gal ir su S. Nėrimi reikia kažką sugalvoti“, – kalbėjo V. Toleikis.
Politologas: tokia praktika – sovietizmas
„Klausimas, ar reikia vadinti jų vardu mokyklas. Man atrodo, iš viso praktika mokyklas vadinti vardais primena sovietinį palikimą. Paprastai Vakaruose nematysi vidurinių mokyklų, pavadintų ne klasikais esančių rašytojų vardu. Tai yra sovietizmas“, – mano Š. Liekis.
Š. Liekio manymu, tai, kad žmonės turėjo vieną ar kitą visuomeninę poziciją arba buvo palankūs kuriam nors režimui – visai kita istorijos dalis, kurią reikia vertinti atskirai nuo autorių kūrybos.
Mokyklos pavadinimą S. Nėries vardu politologas vertina kaip tarpukario ir sovietinio paveldo mentaliteto apraiškas. Pašnekovo teigimu, Kosto Kubilinsko knygutės – neutralaus turinio, tačiau autorius neturėtų būti viešai garbinamas, pateikiamas kaip pavyzdys. Taip pat su S. Nėrimi – mokyklos pavadinimas jos vardu suponuoja viešo gerėjimosi ir garbinimo elementą. Š. Liekį taip pat stebina mokyklų pavadinimas didžiųjų kunigaikščių vardais – jų valdymo laikais Lietuva buvo beraštė ir neaiškus jų indėlis į mokyklų sistemos kūrimą. Juk, sako Š. Liekis, Vengrijoje keistai atrodytų kultūros barbaro nors ir svarbaus Vengrijos istorijai Atilos vardo vidurinė mokykla.