Užsienio studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų galima pristatyti labai detaliai. Kaupiama visa statistika apie tai, iš kur jie atvyko, kokio amžiaus, ką studijuoja, kiek laiko bus Lietuvoje, kur gyvena ir t. t.
O štai apie lietuvius, išvykusius į užsienio aukštąsias mokyklas, nežinoma beveik nieko. Galima pasakyti tik tiek, kad kasmet išvyksta iki dešimtadalio (7–8 proc.) tos laidos abiturientų, o daugiausiai jų mokslus kremta Jungtinėje Karalystėje. UNESCO duomenimis, 2014 m. užsienio aukštosiose mokyklose studijavo 11,9 tūkst. lietuvių, iš jų 4,9 tūkst. – Jungtinės Karalystės universitetuose.
Be tokių nuotrupų, oficialios Lietuvos institucijų statistikos nėra. Kalbama apie studijų ir mokslo tarptautiškumą, tačiau jis matuojamas tik viena – atvykstančiųjų kryptimi, vis kartojama apie išvykusiųjų susigrąžinimą, tačiau net neaišku, ką ir iš kur būtų galima susigrąžinti.
„Jei valstybė norėtų turėti tokią statistiką, ji ją turėtų, nes yra tikslių informacijos šaltinių“, – kad informaciją apie studijas užsienyje būtų galima surinkti pagal privalomojo sveikatos draudimo ar vizų duomenis, įsitikinusi Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Žaneta Savickienė.
Ji jau nebe pirmus metus stebisi, kodėl ligi šiol neatsirado tokios duomenų bazės. Dar labiau viešosios įstaigos vadovę stebina tai, kad šios statistikos jos kartais paprašo Švietimo ir mokslo ministerija.
Diskusijose apie studijas svetur pasigirsta pareiškimų, kad lietuviai išvykdami gelbėjasi nuo prastų lietuviškų universitetų arba, priešingai, studijuoja prasčiausiose aukštosiose mokyklose. Kadangi duomenų nėra, „Veidui“ magėjo išsiaiškinti bent jau tendencijas, kokios lygos universitetuose studijuoja lietuviai.
„Veidas“ Lietuvos gimnazijų paklausė, kiek ir į kokias aukštąsias mokyklas 2014–2016 m. jos išleido abiturientų, ir gavo duomenis iš daugiau kaip pusantro šimto mokyklų iš beveik visų savivaldybių – nuo prestižinių didmiesčių gimnazijų, kurias šiemet baigė po 200 gimnazistų, iki rajonų mokyklų, išleidusių po 20 abiturientų.
Lietuvių prestižiniuose universitetuose yra, bet vienetai
Gera žinia – keli mokiniai iš Lietuvos 2014–2016 m. išvyko studijuoti į pačius geriausius, pirmojo dešimtuko universitetus (pagal Pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings 2016–2017“). Iš Lietuvos universitetų į šio reitingo 500-uką šiemet pirmą kartą pateko Vilniaus universitetas, o Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos ir Vytauto didžiojo universitetai pateko į „QS World University Rankings 2016–2017“ grupę „701+“.
Į trečią pasaulyje Harvardo universitetą šiemet išvyko vienas mokinys iš Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje. Į ketvirtą pasaulio universitetų reitinge – Kembridžą 2014–2016 m. išvyko 16 mokinių. 10 iš jų – Vilniaus licėjaus abiturientai, trys – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtiniai, du baigė Klaipėdos licėjų, dar vienas 2014 m. į Kembridžo universitetą išvyko iš Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos.
Penktoje „QS World University Rankings 2016–2017“ reitingo vietoje esantis Kalifornijos technologijos institutas per trejus metus studentų iš Lietuvos (bent jau „Veido“ apklaustų gimnazijų) nesulaukė.
Į Oksfordo universitetą (6 vieta) 2014–2016 m. išvyko septyni mokiniai, visi jie baigė Vilniaus licėjų. Du mokiniai iš Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje ir Šiaulių Didždvario gimnazijos per trejus metus išvyko į Londono universiteto koledžą (7 vieta). Į aštuntą pasaulyje Šveicarijos federalinį technologijų universitetą iš „Veidui“ duomenis pateikusių gimnazijų 2014–2016 m. neišvyko nė vienas, į devintą vietą užimantį Londono imperatoriškąjį koledžą išvyko vienas Vilniaus licėjaus auklėtinis, į dešimtą pasaulyje Čikagos universitetą – vienas Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje abiturientas.
Taigi dešimtyje geriausių pasaulio universitetų per trejus metus studijas pradėjo mažiausiai 27 mokiniai iš Lietuvos.
Toliau – nebe patys geriausi, tačiau bent jau reitinguose šimtais vietų mūsiškius lenkiantys puikūs Jungtinės Karalystės universitetai, patenkantys į Pasaulio universitetų reitingo šimtuką ir Jungtinės Karalystės universitetų dvidešimtuką.
Glazgo universitetas pasaulyje yra 63-ias, Jungtinės Karalystės universitetų reitinguose jis užima 11 („Times Higher Education“), 26 („The Guardian“) vietas. Į šį Škotijos universitetą per trejus metus išvyko apie 40 mokinių. Visi jie, išskyrus vieną Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos absolventą, yra baigę didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių gimnazijas.
Į Edinburgo ir Mančesterio (19 ir 29 vietos Pasaulio universitetų reitinge) per trejus metus išvyko maždaug po 30 mokinių. Absoliuti dauguma jų – iš tų pačių didmiesčių gimnazijų. Vis dėlto į Mančesterį per trejus metus išvyko bent po vieną mokinį iš Alytaus, Visagino, Utenos, Lazdijų, Mažeikių ir Kaišiadorių rajono Žiežmarių gimnazijų.
„Tiesą sakant, į gerus universitetus patenka nedidelė dalis Lietuvos mokinių, o į geriausius – vienetai“, – įstojusiųjų į užsienio universitetus panoramą apžvelgia Vilnius licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Tokio reiškinio priežastį S. Jurkevičius nusako paprastai. Mūsiškė švietimo sistema nesuteikia prielaidų įstoti į geriausius universitetus: vidurinio ugdymo bendrųjų programų, juose numatytų tikslų, rezultatų net negalima lyginti su reikalavimais, kuriuos kelia geriausi pasaulio universitetai ar net kita jų grupė – 15–20 geriausių Jungtinės Karalystės universitetų. Trumpai tariant, mūsiškė švietimo sistema per daug stipriai atsilikusi nuo elitinių reikalavimų mokytis ir siekti rezultatų. Todėl apie lietuvių studijas prestižiniuose universitetuose reikia kalbėti kaip apie išskirtinius, vienetinius atvejus, jų negalima vertinti kaip įprastos tendencijos.
S. Jurkevičius paaiškina, kad norint įstoti į prestižinį universitetą neužtenka gerai mokytis pagal mūsiškes ugdymo programas, apie bendrąjį lygį negali būti nė kalbos. Lietuvos ugdymo programos su gerųjų užsienio universitetų reikalavimais neturi nieko bendra, todėl, jei nori bent pretenduoti pakliūti į prestižinę aukštąją mokyklą, turi būti peršokęs mokyklinę programą, pademonstruoti išskirtines žinias, gebėjimus, jau nuveiktus darbus toje srityje, kurią norėtum studijuoti. Kaip tik dėl to sėkmė stengiantis įstoti į tokius universitetus labiausiai priklauso nuo paties mokinio, papildomo jo darbo, asmeninio indėlio.
Vilniaus licėjaus direktorius neabejoja, kad verta siekti studijuoti 20-yje pirmųjų Jungtinės Karalystės universitetų, – jų studijų ir mokslo kokybė abejonių nekelia. Tačiau, kaip ir visur, taip ir lietuvių studentų mėgstamoje Jungtinėje Karalystėje yra aukštųjų mokyklų, į kurias važiuojama tam, kad išvažiuotum. Kita vertus, vidutinė universitetų kokybė Jungtinėje Karalystėje geresnė nei Lietuvoje. Tai lemia modernesnė aplinka, inovatyvesni dėstymo metodai, be to, bent jau dalies dėstytojų darbo kokybė turėtų būti aukštesnė.
„Privalumas ir anglų kalba, be kurios sunkiai galima įsivaizduoti pažangą bet kurioje mokslo srityje. Tai, kad žmonės skaito anglišką literatūrą, naudojasi didesne duomenų baze, be abejonės, irgi yra pridėtinė vertė. Ne paslaptis, kad Lietuvos problema ta, jog vyresnė karta sunkiai valdo kalbas. Ir politiniame gyvenime matome, kad dauguma nekalba angliškai. O juk jei neskaitai politinių straipsnių angliškai, pasikliauni tik lietuviškais naujienų portalais, tikrai nesusiformuosi rimtesnio požiūrio į problemas“, – tvirtina S. Jurkevičius.
Midlsekso universitetas – lietuvių numylėtinis
„Veido“ apklausa rodo, kad populiariausi tarp išvykstančiųjų į užsienį per pastaruosius trejus metus yra Koventrio (1 vieta) ir Midlsekso (2 vieta) universitetai, trečioje vietoje – VIA universitetinis koledžas Danijoje.
Priešingai nei į pirmojo pasaulio aukštųjų mokyklų šimtuko universitetus, į bent vieną iš šių trijų aukštųjų mokyklų, „Veido“ apklausos duomenimis, 2014–2016 m. išvyko absolventų iš beveik visų savivaldybių. Taigi šiek tiek žemesnės lygos aukštosiose mokyklose mokslas prieinamas ir nebūtinai baigus prestižines didmiesčių gimnazijas, ir nebūtinai geriausiais pažymiais.
Kur užsienyje studijuoja lietuviai, pastarąjį kartą aiškintasi 2010-aisiais. Tada Švietimo ir mokslo ministerija surinko duomenis, kiek jų kuriose šalyse studijuoja. Buvo sudarytas ir sąrašas penkių populiariausių Jungtinės Karalystės, kurioje, to meto skaičiavimais, studijavo 2,4 tūkst. lietuvių, universitetų sąrašas.
Antra vieta 2010-aisiais, kaip ir „Veido“ apklausoje, teko Midlsekso universitetui. Prieš šešerius metus labiausiai lietuvių mėgstamas buvo Bedfordšyro universitetas (64 vieta Jungtinėje Karalystėje, 601–800 pasaulyje, pagal „Times Higher Education“ reitingą). Pagal 2014–2016 m. stojančiųjų preferencijas Bedfordšyro universitetui tenka 50 vieta. 2010 m. trečias lietuvių mėgstamas universitetas buvo „Anglia Ruskin“ (38 vieta Jungtinėje Karalystėje, 301–350 pasaulyje, pagal „Times Higher Education reitingą“), penktoje vietoje buvo 75-tas pasaulyje Notingamo universitetas.
Taigi ir 2010, ir 2016 m. į lietuvių mėgstamiausių Jungtinės Karalystės universitetų penketuką pakliūva tik po vieną universitetą iš geriausiųjų lygos, esantį pasaulinio reitingo šimtuke. Prieš šešerius metus tai buvo Notingamo universitetas, šį kartą – Glazgo universitetas.
Edukacinė bendrovė „Kalba.lt“ kasmet 3–4 tūkst. jaunuolių konsultuoja studijų užsienyje klausimais. Jos generalinis direktorius, profesionalus karjeros konsultantas Rytis Jurkėnas pastebi, kad pastaraisiais metais smarkiai populiarėjo Koventrio universitetas. Jis, „Veido“ apklausos duomenimis, 2014–2016 m. sulaukė daugiausiai pirmakursių iš duomenis pateikusių Lietuvos gimnazijų.
R. Jurkėno teigimu, šio universiteto populiarumą galėjo lemti tai, kad dvejus metus jis laimėjo geriausio verslumo universiteto titulą, o lietuviai dažnai renkasi būtent verslo, vadybos srities studijas.
„Pagal verslo, taip pat ir kitų sričių studijas modernus ir besiplečiantis Koventrio universitetas užima tikrai aukštas vietas reitinguose“, – sako R.Jurkėnas.
Prie studentų srauto, plūstančio į Koventrio universitetą, prisideda ir „Kalba.lt“, nes bendrovė gali suteikti sertifikatą, patvirtinimą, kad stojantysis moka anglų kalbą.
„Kadangi esame oficialus Kembridžo egzaminų centras, įtikinome Koventrio universiteto vadovybę, kad galime patikrinti anglų kalbos mokėjimo lygį. Tai lengvata jaunam žmogui, nes jis sutaupo pusantro šimto eurų, kuriuos išleistų laikydamas tarptautinį anglų kalbos egzaminą, tačiau mes neišduodame sertifikato pažiūrėję į akis, – tvirtina R. Jurkėnas. – Kadangi prisiimame atsakomybę, nesame nuvylę universiteto, jis žino, kad studentai iš Lietuvos atvyksta studijuoti, stengiasi, o ne tiesiog ten leidžia laiką, turime tam tikrą palengvinimą. Tarkime, stojantiesiems iš Bulgarijos ar Rumunijos tas pats universitetas kelia gerokai didesnius reikalavimus.“
„Times Higher Education“ Jungtinės Karalystės universitetų reitinge Koventrio universitetas užima 64-tą, „The Guardian“ – 15 vietą. Midlsekso universitetas – 59 ir 74 vietas, „De Montfort“ ir Esekso universitetai, į kuriuos taip pat traukia įvairių Lietuvos mokyklų absolventai, „The Guardian“ reitinge patenka į 61–62 vietą.
Ekspertai pataria aklai nesivadovauti universiteto vieta bendrame reitinge ir patyrinėti, kaip universitetui sekasi konkrečioje srityje. R. Jurkėnas sako, kad ir stojantieji pirmiausiai renkasi studijų programą ar sritį, o tada – universitetą, kuris užima gerą vietą reitinge pagal norimą studijuoti dalyką. Pavyzdžiui, Midlsekso universitetas yra 74-tas, tačiau pagal kompiuterijos ir IT studijas jis Jungtinėje Karalystėje yra 14-tas.
Diplomų malūno išsilavinimas nieko vertas
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta apklausa rodo, kad 87 proc. vyresnių klasių moksleivių planuoja studijuoti Lietuvoje. Didžioji dalis (66 proc.) norinčiųjų studijuoti užsienyje tokį kelią renkasi dėl didesnių karjeros perspektyvų, 54 proc. nurodo ir kitą priežastį – geresnę studijų kokybę. Tačiau toli gražu ne visada studijos užsienyje yra kokybiškesnės, o užsienietiškas diplomas – savaiminė vertybė.
„Ne visi universitetai Vakaruose yra vienodo lygio. Galima rasti ir tokių, kurie pasauliniuose reitinguose užima labai aukštas vietas, ir tokių prastų, kokių Lietuvoje nerasi. Reikia pripažinti, kad Lietuvos aukštasis mokslas nėra toks blogas“, – užsienio aukštųjų mokyklų įvairovę apžvelgia Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.
„Viena iš galimybių apsispręsti yra reitingai, sudaryti pagal atskiras studijų sritis. Pagal universitetų patirtį, mums pažįstamas aukštąsias nokyklas galima sakyti, kad pirmi pusantro šimto universitetų pasaulyje yra geri, toliau stebuklų nematau, todėl reikia pamąstyti, ar verta, – svarsto A. Daniūnas. – Neretai kalbama, kad į Lietuvą grįžta jaunuoliai, baigę universitetus užsienyje, o darbdaviai jų nepriima į darbą. Nesu girdėjęs, kad baigusio, tarkime, Harvardą nepriimtų į darbą. Baigęs gerą universitetą, įgijęs gerą diplomą tampi tam tikro klubo nariu – Harvardas visur yra Harvardas. Žinoma, sėkmė priklauso ir nuo žmogaus, nuo to, ką jis išmoko, ką žino, todėl stebiu teigiamą reiškinį, kad darbdaviai specialistus renkasi pagal jų gebėjimus ir žinias, o ne pagal tai, kur kas baigė studijas.“
MOSTA apklausa rodo, kad studijuoti užsienyje planuojantys mokiniai tikisi geresnių karjeros perspektyvų ir tokiu atveju, jei grįžtų į Lietuvą. Esą Lietuvos darbdaviai labiau vertina užsienyje įgytą diplomą. Vis dėlto MOSTA Studijų politikos analizės skyriaus vedėjas Gintautas Jakštas sako, kad bent didieji darbdaviai ne tik atskiria prastuosius užsienio universitetus, bet dar ir panagrinėja, kokio lygio yra būtent tie mokslai, kuriuos baigė jų kandidatas.
Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius pastebi, kad sprendimą studijuoti svetur vis dar lemia ne kritiškas požiūris ir skirtumų įvertinimas, bet nuo sovietinės okupacijos metų vyraujanti tendencija, jog užsienyje yra geriau, todėl lengva ranka priimančių ir diplomus dalijančių abejotinos kokybės aukštųjų mokyklų tinklas plečiasi: „Jie tiesiog mato Rytų europiečių kompleksą ir tuo naudojasi.“
Ekspertai perspėja, kad stojantieji gali susigundyti lengvu keliu į abejotinos kokybės aukštąsias mokyklas, kurios kelia labai minimalius reikalavimus, o beveik visą darbą už stojančiuosius pasisiūlo padaryti joms atstovaujančios agentūros.
„Yra šalių, universitetų, kurie nedirba su tokiomis agentūromis, vadinamaisiais rekrūteriais. Tarkime, Suomijoje aukštosioms mokykloms neleidžiama ieškoti studentų per tokias agentūras, nes kyla neigiama konotacija, jog aukštoji mokykla pati nesugeba pritraukti studentų ir surengti konkurso, jai reikia, kad žmonių atvestų agentūra, – komentuoja Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Ž. Savickienė. – Tokios agentūros yra galingos dėl didelių investicijų į rinkodarą, tačiau neretai jos atstovauja ne pačioms geriausioms aukštosioms mokykloms. Kad išsiaiškintum apie studijas užsienyje, reikia nemažai laiko ir pastangų, todėl, kai atsiranda agentūra, kuri pasisiūlo padėti ir viską padaryti už tave, kyla pagunda. Tačiau geroje aukštojoje mokykloje yra konkursas ir kova dėl vietos.“
„Kalba.lt“ vadovas R. Jurkėnas nesutinka, kad lietuviai studijuoja prastose aukštosiose mokyklose, kurios vargu ar geresnės už regionines Lietuvos kolegijas: „Juk kalbame apie mokslo įstaigas, dirbančias konkurencijos sąlygomis, siekiančias pakliūti į aukštas vietas reitinguose. Žinoma, galbūt to nežinome, nes nedirbame su kokiomis nors regioninėmis Jungtinės Karalystės kolegijomis, tačiau jei universitetas šalies bendrame reitinge užima, pavyzdžiui, 110 vietą, tai tikrai nereiškia, kad jam užtenka pateikti dokumentus, ir jau būsi priimtas.“
Tarp 15-os populiariausių aukštųjų mokyklų yra ir du Danijos koledžai. Nors į penkioliktuką jie ir neiškopė, nemažai absolventų iš skirtingų savivaldybių vyksta į Danijos ir Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetus. Ž. Savickienė sako, kad pasitaiko atvejų, kai mokiniai nežino, kur mokysis. Pamatę angliškame pavadinime žodį „university“ jie mano, kad mokysis universitete, bet neatkreipia dėmesio į kitą pavadinimo dalį „of Applied Sciences“ (taikomųjų mokslų). Antra vertus, taikomųjų mokslų universitetuose dėstoma daug patrauklių ir perspektyvių specialybių, susijusių su informacinėmis technologijomis, kompiuterija, kurios ir patraukia stojančiųjų dėmesį.
„Vaikai ne visada sąmoningai supranta, ką jie renkasi, o agentūros, kurios Lietuvoje atstovauja toms mokykloms, ne visada paaiškina skirtumą. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos nėra blogai, tiesiog reikia žinoti savo tikslą, nes kartais žmonės baigia tokias aukštąsias mokyklas ir nusivilia, kad iškart negali studijuoti magistrantūroje“, – sako Studijų užsienyje informacijos centro Lietuvoje vadovė.
„Brexitas“ nepastojo kelio į Anglijos universitetus
Kad beveik pusė studentų iš Lietuvos studijuoja Jungtinėje Karalystėje, matyti ir iš „Veido“ apklausos. Į Anglijos ir Škotijos aukštąsias mokyklas traukė absolventai iš visų savivaldybių.
„Kalba.lt“ vadovas R. Jurkėnas sako, kad Jungtinė Karalystė – kiekvienais metais populiariausia studijų šalis. Kaip tik dabar kaupiasi dar didesnis srautas vyresnių klasių mokinių, planuojančiųjų kitus ar dar kitus mokslo metus pradėti Jungtinėje Karalystėje. Spalį šalies vyriausybė išsklaidė po „Brexito“ kilusią nežinomybę dėl studijų finansavimo studentams iš ES šalių ir patvirtino, kad studijų paskola tokiomis pat sąlygomis bus teikiama ir 2016, ir 2017 m.
„Patys universitetai prognozuoja, kad yra 90 proc. tikimybė, jog tokios paskolų sąlygos bus ir ateityje, tačiau kol kas patvirtinimas gautas dvejiems metams, todėl vienuoliktokai ir dvyliktokai skuba tuo pasinaudoti“, – sako R. Jurkėnas.
Vis dėlto iki šio sprendimo planuojantieji studijuoti svetur ėmė aiškintis galimybes kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV. Kaip tik todėl Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Ž. Savickienė prognozuoja, kad jau kitąmet gali padaugėti studijuojančiųjų Šiaurės Amerikoje, kur dabar studijuoja iki 330 lietuvių.
„Kuo skiriasi studijos Jungtinėje Karalystėje ir JAV? Ir ten, ir ten jos yra brangios, tačiau Anglijoje nereikia mokėti iš karto, mokestis už studijas atidedamas ateičiai. Be to, priklauso nuo to, kokias pajamas absolventas gaus. JAV turi mokėti iškart, tačiau yra įvairių stipendijų, programų, paramos fondų. Taigi metinis biudžetas JAV kartais gali būti mažesnis nei atidėtas mokėjimas Jungtinėje Karalystėje“, – sako Ž. Savickienė.
Ji paaiškina, kad studijas JAV universitetuose dažnai renkasi abiturientai, tiksliai dar nežinantys, ką norėtų studijuoti, kokią karjerą kurti. JAV studijų sistema lanksti: neperstojant, nedidinant mokomųjų dalykų krūvio galima lengvai keisti studijų sritį, o studijos Europoje dažniau trunka trumpiau, bet yra gerokai tikslesnės – suteikia ne tik specialybę, bet ir specializaciją.
„JAV įprasta, kad žmogus bent kartą per gyvenimą keičia specialybę, o nieko nenustebinsi, jei pakeisi ją ir dukart“, – apibendrina Ž. Savickienė.
UNESCO duomenimis, daugiausiai studentų iš Lietuvos 2014 m. buvo Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Paaiškinti, kodėl studentus iš Lietuvos traukia tik kelios šalys, labai paprasta – jie vyksta ten, kur gali studijuoti anglų kalba.
„Nemažai studentų važiuoja į Nyderlandus, kur vykdoma daugiausiai studijų programų anglų kalba žemyninėje Europoje. Studijos ten palyginti nebrangios – mažiau kaip 2 tūkst. eurų už metus. Be to, studentas, kaip ES pilietis, gauna įvairią socialinę paramą, – sako Ž. Savickienė. – Jungtinė Karalystė suteikia nemokamą studijų paskolą, sudaro geras sąlygas studijuoti ir dirbti. Vokietijoje ir Skandinavijoje mokslas nemokamas, tačiau ten mažas pasirinkimas studijų programų anglų kalba.“
R. Jurkėnas paaiškina, kad ne anglakalbėse šalyse anglų kalba vykdomos studijos dažniausiai būna susijusios su verslu, o specialistus šalys rengia sau, todėl jie studijuoja gimtąja kalba.
„Skandinavijoje mokslas ES piliečiams yra nemokamas, sąlygos, atrodo, lyg ir tos pačios, bet ar skandinavai rengs architektus anglų kalba? Ne, nes rengia juos sau. Veterinarus? Ne, nes rengia juos sau. Ar reikėtų Švedijoje psichologo, kuris nekalba švediškai? Ne, tad kodėl valstybė turėtų finansuoti tokias studijas?“ – paaiškina „Kalba.lt“ vadovas.
Lietuvių studijos užsienio aukštosiose mokyklose – gana nesenas reiškinys. Išvykstančiųjų šuoliai kasmet didėjo po įstojimo į ES, iki tol domėtasi studijų JAV galimybėmis. Ž. Savickienė prisimena, kad studijų JAV pradžia buvo 1992–1993 m., kai valstybei reikėjo išsilavinusių, patirties Vakaruose įgijusių specialistų ir Atviros Lietuvos fondas suteikė stipendijas magistrantūros studijoms.
„Iki įstojimo į ES buvo ieškoma galimybių studijuoti JAV, tam įtakos turėjo Atviros Lietuvos fondo programos, stipendijos. Tačiau iš pradžių žmonės neįsivaizdavo, kad įmanoma studijuoti Vakaruose. Atrodė, kad daugiausia, ką gali padaryti įstojęs į universitetą Lietuvoje, tai išvažiuoti į tuometę Čekoslovakiją ar Lenkiją. 1992 m. pradėjome aiškinti žmonėms, kad Vakaruose egzistuoja universitetai ir kad juose galima studijuoti. Tarptautinių egzaminų laikymas tada kainavo milžiniškus pinigus, todėl geriausiems kandidatams juos apmokėdavo. Taigi pradžia buvo tokia, kad lietuviams reikėjo atverti pasaulį“, – pasakoja Ž. Savickienė.
Kitus žurnalo „Veidas“ tekstus skaitykite čia.