„Pagrindiniu tikslu Švietimo ir mokslo ministerija ir Vyriausybė įvardija būtinybę kelti aukštojo mokslo kokybę ir universitetų ir akademijų konkurencingumą tarptautinėje erdvėje. Mes pritariame šiems prioritetiniams tikslams, tačiau dideles abejones sukėlė viešojoje erdvėje skelbiami galimi būdai jiems pasiekti – ypač menų srityje, kai siūloma tiesiog sujungti Vilniaus dailės akademiją su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vadinant tai „optimizacija“.
Gerai žinodami abiejų institucijų svarbą Lietuvos kultūros raidai bei jų veiklos specifiką ir poreikius LKT nariai neabejoja, kad toks jungimas tik supriešintų jau dabar finansavimo stokojančias akademines bendruomenes. Tai lemtų tarptautinių Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) paskirtų tarptautinių akreditavimo komisijų labai gerai įvertintų programų praradimą. Sudėtingesnis naujo darinio administravimas, nepadidinus finansavimo, verstų jungtinę vadovybę kažką „aukoti“, pavyzdžiui, Lietuvos stiklo ir vitražo mokyklą ar Lietuvos fortepijono mokyklą. Tarptautiniai studijų kokybės vertintojai įvardija nepriimtiną menų sričiai stojamųjų egzaminų sistemą ir suteiktam akreditacijos laikotarpiui negarantuojamą programų finansavimą kaip pagrindines problemas, trukdančias gerinti studijų kokybę“, – aiškinama jų pranešime.
Tarybos nariai tikina taip pat norintys pabrėžti, kad per paskutinio dešimtmečio tarptautinio aukštojo mokslo institucijų savianalizės ir akreditacijos proceso laikotarpį Lietuvoje nė vienas tarptautinis ekspertas nerekomendavo apjungti šias meno akademijas.
„Norime atkreipti visų suinteresuotų pusių dėmesį į aukštojo mokslo institucijų vaidmenį visuomenėje. Pastebime, kad plinta klaidingas požiūris, kad jos yra tik „kadrų kalvės“ verslui, pamirštant apie universitetų ir akademijų misiją valstybėje. Meno studijų atveju tai yra ne tik naujausius rinkos poreikius atitinkančių specialistų ugdymas, bet ir sukauptų patirčių, kompetencijų bei nacionalinių vertybių išsaugojimas ir tolimesnis puoselėjimas – kartais, net ir nepaisant dažnai kintančių madų besivaikančios pasaulinės rinkos poreikių“, – tikina pranešimo autoriai.
Jų teigimu, praradus vienos ar kitos unikalios programos ar specialybės kompetencijas, po kelerių metų atstatyti praradimus būtų be galo sunku ir brangu, o dažnai ir nebeįmanoma.
„Taip pat būtina atkreipti dėmesį į dar vieną tarptautinių ekspertų perspėjimą – nepriimtina vertinant menų studijas taikyti įsidarbinimo kriterijų. Didžiausias profesinis pasiekimas kūrėjui yra būti laisvu menininku, o ne tarnautoju ar darbuotoju įstaigoje. Neteisingai parinktų argumentų vartojimas diskusijose gali nulemti ir klaidingų sprendimų priėmimą, o tai jau gresia nepataisoma žala Lietuvos kultūros raidai“, – įspėja jie.