Pokalbis apie situaciją Švėkšnoje – laidoje „Dėmesio centre“ su vaiko teisių kontroliere Edita Žiobiene, vaikų psichiatru Linu Slušniu ir švietimo ir mokslo viceministre Natalja Istomina.
– Ponia Žiobiene, tyrimas dėl Švėkšnos specialiojo ugdymo centro pradėtas Jūsų iniciatyva. Kas paskatino Jus inicijuoti šį tyrimą?
– Yra iškelti įtarimai dėl piktnaudžiavimo vaistais. Kas tai per situacija?
E. Žiobienė: medicininis auditas nepasakė, kad buvo piktnaudžiavimas vaistais, tačiau iš karto pasakė, kad vaikams trūksta kitokių priemonių – ne tik medikamentinių, bet ir kitokių terapijų. Turėtų būti ir psichologinė pagalba, vaistų dozės turėtų būti individualizuojamos.
– Pone Slušny, Jūs prieš 8 metus dirbote šioje įstaigoje. Kaip Jūs vertintumėte tuos įtarimus, kad vaikai buvo „pumpuojami“ vaistais?
Taikomas tas metodas, kad, vaikui prabilus apie problemą, bandoma ne galvoti, kaip ją spręsti, kaip padėti vaikui, o tiesiog norima kuo greičiau ta problema atsikratyti. O šalinama problema labai paprastu būdu – naudojant vaistus. Aš visada juokiuosi, kad psichiatrai yra apginkluoti pačia sunkiausia artilerija – mes turime teisę skirti vaistus, kurie veikia smegenis, slopina ir turi rimtą poveikį. Tačiau visada reikia suprasti, kad vaistai, ypač vaikams, turi labai didelę įtaką ir gali nulemti netgi viso gyvenimo kokybę. Bet kokie psichotropiniai vaistai vaikams turėtų būti kraštutinė naudojama priemonė.
Dirbant Švėkšnoje man krito į akis, kad tai anaiptol ne kraštutinė priemonė, o greičiau pirmoji priemonė, siekiant pašalinti tuos negerai besielgiančius vaikus. Į Švėkšną atvežami vaikai, kurie patyrė daug problemų namuose, mokykloje. Atrodo, atvežti čia, jie turėtų pasijusti geriau, pajusti, kad kažkas juos supranta, o išeina priešingai – gauna dar didesnį spaudimą.
– Nuo dabar ši įstaiga pereina Švietimo ir mokslo ministerijos atsakomybei. Kiek per metus skiriama lėšų šiai įstaigai, kiek ten vaikų ir kiek darbuotojų?
N. Istomina: iš viso šiuo metu įstaigoje yra 77 vaikai ir dirba 87 darbuotojai. Švėkšnos ugdymo centras yra pakankamai brangus: vienam mokiniui yra skiriamos ugdymo lėšos (krepšelis) ir ūkinės lėšos. Iš viso – 8868 eurai per metus vieno mokinio išlaikymui.
– Tokia suma ir toks darbuotojų skaičius – logiškai skamba, ponia Žiobiene?
– Kad darbuotojų reikia nemažai – tai yra faktas. Tai yra specifinė įstaiga. Mane labiau neramina pats vaikų skaičius, kodėl jis toks? Tai yra nerealu ir nenormalu, jų turėtų būti žymiai mažiau. Geriau turėti kelis centrus skirtinguose regionuose, negu visus sukoncentruoti vienoje vietoje. Galiausiai kyla klausimas, kodėl būtent Švėkšna? Koks stebuklas ten yra? Negi nėra specialistų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje?
L. Slušnys: kažkada pamaniau, kad vietoj Švėkšnos galėtų atsirasti trys vaiko raidos centrai visoje Lietuvoje. Tai yra panašaus tipo įstaigos. Kai yra sunkus vaikas, labai daug pastangų turi būti įdėta būtent tai resocializacijai, tam tikrų gyvenimo įgūdžių suformavimui, vertybinių nuostatų suformavimui. Tam reikia specialaus apsirengimo darbuotojų, o jie, natūralu, turėtų brangiai kainuoti. Paprastos įstaigos neįperka rimtų specialistų.
– Viceministre, suprantu, kad dabar, po viso to, kas aiškėja, moraliai ši įstaiga yra bankrutavusi. Ką su ja daryti ir kur dėti tuos vaikus?
– Visų pirma reikia orientuotis į vaikų gerovę – ne į pinigus, ne į pastatus. Ministerijoje dabar yra sudaryta darbo grupė, kuri spręs šį klausimą. Kol kas akivaizdu viena – tiek vaikų vienoje įstaigoje gyventi ir mokytis negali. Bus įsteigti centrai arčiau reikiamų specialistų. Šie vaikai turėtų gauti kompleksinę pagalbą: ir socializacijos įgūdžiai, ir Sveikatos apsaugos ministerijos teikiamos reabilitacijos paslaugos, sveikatos paslaugos. Vaikai į Švėkšną patenka tik po gydytojo paskyrimo. Kol kas apie šios įstaigos uždarymą nekalbama, tačiau reorganizuoti ją būtina.
E. Žiobienė: šie vaikai neturi intelekto problemų. Jie protingi, kaip ir visi vaikai, taigi, galbūt jie galėtų mokytis specialiose klasėse normalioje mokykloje. Žinoma, jie turi gauti specialias paslaugas, specialų gydymą, bet negalime jų eliminuoti iš visuomenės.
L. Slušnys: manau, kad, jeigu mokykloms duotų panašią sumą, kurią skiria valstybė tokio vaiko išlaikymui, ir aiškias gaires, kaip elgtis ir dirbti, specialių poreikių vaikai galėtų mokytis bendro lavinimo mokykloje. Norvegija šiuo atveju labai geras pavyzdys – tikrai sunkaus elgesio vaikas klasėje šalia savęs visą laiką turi padėjėją. Ji visą laiką stebi šį vaiką. Jeigu tik prasideda kokios problemos klasėje, padėjėja su tuo vaiku išeina, pabūna, nuramina ir vėl grįžta. Nėra jokios problemos.