Tokią tiesą atskleidė Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vidurinėje mokykloje besimokanti Barbara Taraškevič, skaičiusi pranešimą Seime vykusioje konferencijoje „Suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas – iššūkis ir pasekmės abiturientui, mokytojui, mokyklai“.
Konferencijoje buvo aptarta Švietimo įstatymo pakeitimų įtaka tautinių mažumų švietimo procesui, atsižvelgiant į problemas ir iššūkius, su kuriais susidūrė tautinių mažumų mokyklų mokiniai, mokytojai ir pačios švietimo įstaigos po lietuvių kalbos mokymo programų ir egzamino suvienodinimo.
Prėjusius dvejus metus tautinių mažumų abiturientai laikė tokį pat egzaminą kaip ir lietuviai – tik jų darbai vertinti šiek tiek atlaidžiau.
Prieš egzaminus – milžiniškas stresas
Nors B. Taraškevič sutiko, kad kitataučiai turi gerai mokėti valstybinę kalbą, tačiau patikino, kad dabartinė mokymosi sistema tam pasiekti yra visiškai netinkama. Anot merginos, beveik visi lenkų mokykloje besimokantys moksleiviai 11-12 klasėse patiria didelį stresą, nes, pakeitus programą, jiems reikia mokytis daug daugiau.
„Jaučiamas milžiniškas atotrūkis tarp programų iki vienuoliktos ir po dešimtos klasių. Daugiausia susirūpinimo kelia baigiamojo rašinio kalbos taisyklingumo ir raiškos vertinimas. Mes, kitataučiai, mąstome gimtąja kalba, o rašydami rašinius dažnai sakinio konstrukcijas tiesiog verčiame į lietuvių kalbą. Todėl šiuo atveju niekada negalėsime konkuruoti su lietuviškų mokyklų mokiniais. Be to, vyresnėse klasėse viešasis kalbėjimas, kuriam pasiruošti reikia be galo daug pastangų, praranda prasmę, nes yra vertinamas atskiru, egzamino rezultatams jokios įtakos neturinčiu, pažymiu. Esu įsitikinusi, kad dveji metai – pernelyg trumpas laikotarpis pasiruošti tokio tipo brandos egzaminui“, – sakė mergina.
Anot jos, mokiniai, norintys išmokti savo gimtąją kalbą, jos istoriją, gramatiką, literatūrą specialiai ateina į lenkiškas mokyklas, tačiau tokios galimybės negauna.
Išsakė programų trūkumus
„Gimtosios kalbos pamokų, programoms pasikeitus, yra mažiau nei valstybinės. Per savaitę vyksta 4 lenkų kalbos ir 7 lietuvių kalbos pamokos. Literatūros kursas 11-12 klasėse yra sudėtingas. Per dvejus mokslo metus tenka perskaityti daug ir lenkų, ir lietuvių autorių kūrinių. Lenkų kalbos programoje yra nurodyta 14 autorių, lietuvių kalbos – 32. Tik 3 šio sąrašo autoriai yra bendri – Viljamas Šekspyras, Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas. Tad krūvis yra pakeliamas tik itin gabiems moksleiviams. O ką daryti visiems kitiems?“, – retoriškai klausė mergina.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad dalis nurodytų perskaityti kūrinių yra parašyti senąją lietuvių kalba. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio „Metai“. Anot B. Taraškevič, tokius darbus sunku suprasti ir patiems lietuviams, ką jau kalbėti apie kitataučius.
„Be to, sąraše yra nemažai poetų. Net 20. Jų kūryba remtis yra be galo sunku nemokant konkrečių kūrinių atmintinai. Mokinys, stengdamasis susipažinti su visais į programą įtrauktais kūriniais, negali išmokti ir gebėti egzamino metu prisiminti poezijos kūrinių, todėl jų neanalizuoja. Statistika liudija, kad abiturientai dažniausia renkasi prozininką, o ne poetą, argumentams pagrįsti. Todėl kyla klausimas – ar šių autorių kūrybos nagrinėjimas yra prasmingas. Manyčiau, į šiuos duomenis būtina atsižvelgti ir taisyti esamą padėtį, tai yra, supaprastinti literatūros sąrašą“, – mano mergina.
Guodė dėl poezijos – nesuprantu ir aš
Jos pranešimo klausęs švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis patikino, kad dalis merginos išsakytų argumentų skamba logiškai, tačiau nemano, kad lenkų mokyklų moksleiviams reikėtų taikyti mažesnius reikalavimus.
„Mūsų tikslas – kad visi mokėtų valstybinę kalbą, galėtų įstoti į aukštąsias mokyklas. Galvodamas apie kalbų mokymąsi – lietuvių, lenkų, rusų, manau, kad turėtume pradėti mąstyti apie dvikalbes mokyklas – lietuvių-rusų arba lietuvių-lenkų. Galbūt tai būtų viena iš išeičių, kuri padėtų labiau integruotis į kalbą, ją suprasti“, – mano D. Pavalkis.
Moksleivei jis patarė nesijaudinti ir dėl to, kad nesupranta poezijos ir poetų.
„Aš irgi dažnai nesuprantu, ką poetai bando parašyti. Visa tai – normalu. Dėl to jie yra poetai“, – šmaikštavo jis.
Tačiau sulaukęs lietuvių kalbos mokytojos kritikos, kad galbūt poetų kūriniai neturėtų būti įtraukti į egzamino programą, gal būtų galima tikrinti tik mokinių raštingumą, patikino, kad tai nėra tinkamas šios problemos sprendimo būdas.
„Gal tai ir variantas. Nežinau, ką apie tai pasakytų mūsų lituanistai. Nesakau, kad nesuprantu visų poetų, tik kai kurių. Nežinau visų kalbos niuansų, bet, kiek mačiau egzaminų, pavyzdžiui, anglų kalbos, kurį laiko Anglijoje, į jo programą tikrai įeina anglų klasikinė literatūra. Galbūt, jei lenkiškų mokyklų mokiniai visai nepajėgtų parašyti rašinio, gal mes ir galėtume kalbėti, kad ką nors darytume, tikrintume tik jų rašybos įgūdžius. Tačiau nemanau, kad lenkiškų mokyklų mokiniai yra kažkuo blogesni, netokie gabūs, kad kažko negalėtų įsisavinti“, – sakė ministras.
Pažadėjo imtis permainų
„Dėl programų vienodumo ir nevienodumo – apie tai mes turime šnekėti, galėjome tai padaryti nuo šeštos klasės, tačiau buvo nesusikalbėta tarp ministerijos ir lenkų mokyklų. Nematau čia didelių problemų. Dėl per didelio krūvio tautinių mažumų mokyklose – su lietuviškomis mokyklomis yra taip pat. Lietuvoje nusistovėjusi gana neteisinga tvarka. Mokiniai mokosi labai daug, o po to visai nesimoko – Kalėdos, atostogos, saulės užtemimas – to būti neturėtų. Kai mes kalbame apie tai, kad reikėtų ilginti mokslo metus, būtent ir kalbame apie krūvio paskirstymą taip, kad tos viršūnėlės būtų panaikintos, tam, kad mūsų jaunimas neturėtų 8 pamokų per dieną“, – sakė jis.
D. Pavalkis atkreipė dėmesį ir į efektyvų mokymąsi. Pavyzdžiui, Suomijoje moksleiviai mokosi mažiau, bet jų rezultatai – geresni.
„Kita vertus, aš pats baigęs sustiprintą matematiką, fiziką ir chemiją. Krūviai buvo tokie, kad net mediciną besimokydamas nesimokiau tiek, kiek tuo metu gimnazijoje. Bet galiu jus užtikrinti, kad jaunimas yra atsparus, gajus ir tikrai nieko jam dėl to neatsitiks. Kitas klausimas, taip, sutinku, kad pervargęs jaunimas neįsisavina žinių tokiu greičiu, kokiu norėtume ir mes, ir mokytojai, ir patys mokiniai norėtų. Tai galbūt reikėtų keisti“, – pabrėžė jis.
Ministras patikino, kad nuo šiol daugiau dėmesio bus skirta tautinių mažumų mokytojų kvalifikacijos kėlimui, vadovėlių. Esą bus peržiūrėti ir krūviai moksleiviams.
„Tikrai ieškosime bendrų sprendimų. Bet, turiu pasakyti, kad mokytis yra pareiga. Daugiau ar mažiau, bet į mokyklas mokiniai ateina ne ilsėtis, o dirbti“, – priminė jis.
Skundėsi egzaminų sistema
Konferencijos metu buvo sulaukta ir kritikos dėl egzaminų vertinimo. 2014 m. pirmą kartą tautinių mažumų abiturientai laikė tokį pat egzaminą kaip ir lietuviai. Be to, šiuo metu egzaminai vertinami pagal kriterinę vertinimo sistemą.
Šie du dalykai, anot konferencijoje kalbėjusių specialistų, užkerta kelią lenkų mokyklų moksleiviams iš lietuvių kalbos egzamino gauti 100 balų.
DELFI primena, kad 2014 100 balų gavo tik 1,2 proc. abiturientų. Lietuvių šis proc. buvo 1,3, tautinių mažumų – 0,5. Beto, tautinių mažumų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatai beveik tokie patys, kaip ir vaikinų iš lietuviškų mokyklų.
Tautinių mažumų mokyklų moksleiviai lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą praėjusiais metais išlaikė kiek prasčiau nei lietuviškų mokyklų abiturientai. Iš viso egzaminą išlaikė 88,09 proc. abiturientų, iš jų 88,4 proc. abiturientų, kurie mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba, 83,7 proc., besimokiusių mokyklose tautinių mažumų kalbomis.
Tiesa, Nacionalinio egzaminų centro vadovė Saulė Vingelienė patikino, kad bendri skirtumai tarp lenkų ir lietuvių mokyklų Lietuvoje nėra tokie dideli kaip tarp lietuviškų mokyklų.
„Egzamino rezultatai didele dalimi priklauso nuo mokyklos, mokytojo, regiono. Šiuos skirtumus mes pastebime nepriklausomai nuo mokymosi kalbos. Be to, galime pasižiūrėti į kitų egzaminų rezultatus. Kas tuomet? Ar mes ir kitų egzaminų užduotis reguliuosime, kad tautinių mažumų atstovams būtų lengviau?“, – retoriškai klausė S. Vingelienė, tačiau reakcijos į šį klausimą sulaukta nebuvo.