„Ne pirmas kartas, būdavo savaitę ar dvi nepareina namo. Negrįžta tol, kol pati neparsivedu. Lina bijodavo grįžti. O tą kartą išėjo ir... Iš pradžių ji skambindavo telefonu, paskui ėmė skambinti tik draugei. Prašiau: „Lina, būk gera, grįžk namo“. Ji man vis žadėjo, jog „gerai, pareisiu“, kitą dieną vėl kartojo „pareisiu“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo J.Kryževičienė. Moteris net paklausė, gal dukra iš viso neketina grįžti. Bet toji tikino, kad niekada taip nepadarytų mamai. Paskui telefoninis ryšys nutrūko.
Sulaikė Šiauliuose. Pasak J.Kryževičienės, paskutinį kartą iš namų mergina buvo pabėgusi užpernai per Kalėdas. Tąsyk į namus ją iš Šiaulių parvežė policijos pareigūnai.
„Žinau, kad ji buvo susidėjusi su bloga kompanija. Bet po to, kai buvo sulaikyta Šiauliuose, Lina žadėjo pasitaisyti. Ir buvo pasitaisiusi. Kelis mėnesius gyvenome ramiai. Ji laiku išeidavo, laiku pareidavo. Dirbo pas tetą, padėdavo jai sodinti gėles. Perkėlėme ją į kitą mokyklą. Gyvenimas prašviesėjo, neturėjau dukrai priekaištų“, – pasakojo J.Kryževičienė. Tačiau netrukus mergaitė susirado naują draugą. Kaip sakė mama, jis buvo gerokai vyresnis ir nevengė linksmai gyventi. Motinai ne kartą teko su juo bartis, kad girdo Liną.
„Penkiolikmetė dukra atrodė vyresnė, gal ir lytinį gyvenimą buvo išbandžiusi, kad taip traukė vyresnius. Negalėjau kiekvieno jos žingsnio tikrinti – dirbau ir naktimis“, – sakė ji.
Policija nepadėjo. Prieš metus, gegužės 27-ąją, Lina negrįžo namo. Motina sako išsyk pajutusi kažką negero. Kai pavyko dukrai prisiskambinti, ji pasakė esanti Plateliuose ir ketina grįžti vakare. Paskui žadėjo grįžti ryte. Tačiau namuose ji taip ir nepasirodė. Paskutinį kartą motina su ja telefonu kalbėjo pernai birželį – per dukros gimtadienį. „Nežinau, ar šįmet ji paskambins. Greičiausiai ne“, – ašarojo moteris.
Policija J.Kryževičienei nepadėjo. Vos užsiminus apie pareigūnus, moteriai pradėdavo tekėti ašaros. Ji suko akis į šalį ir kalbėjo, kad policija nesivargina ieškoti mergaičių, kurios ne pirmą kartą bėga iš namų. Lina oficialiai iš namų buvo pabėgusi bent keturis sykius.
„O ką policija? Man ten pasiūlė apeiti visus jos draugus. Pačiai. Dar pasakė – pasivalkios ir pareis. O aš tai žinau, kad ji nepareis, kol už rankos neparsivesi. Apėjau aš tuos draugus, bet niekas jos nebuvo matęs. O jeigu ir matė, tai man nepasakė“, – guodėsi J.Kryževičienė. Nepilnamečių reikalų inspektorės nuomone, jei dukra susidės su nusikaltėliais, tai atsiras, o jei tyliai kur gyvena – tai kaip ją rasi? Moteris buvo nuvykusi į Varnius pas garsią būrėją, bet tas vizitas naudos nedavė. Būrėja tik pasakė moteriai, kad dukra atsiras „per valdiškus namus“.
Paslaptingas skambutis. Moteris net pagalvoti nedrįsta, kad dukra galėtų būti mirusi. Manau, kad ji kur nors Lietuvoje su vyresniu vyru gyvena arba išvažiavo į užsienį. Ji naivi mergaitė, darbo nebijo. Gal kas nors pasakė, kad gerai uždirbsi, tai ir išvažiavo“, – kalbėjo mama.
Ji prisiminė, kad praėjus keliems mėnesiams po dingimo paskambino nepažįstama moteris ir pasakė, kad dukra ketina išvažiuoti į užsienį. „Nežinau, kas ta moteris. Ji neprisistatė ir skambino ne į mobilųjį, o į paprastą telefoną.
Neįsivaizduoju, iš kur gavo mūsų numerį. Ji dar pasakė, kad dukra pati nori išvažiuoti iš Lietuvos. Bet juk ji net paso neturėjo“, – grąžydama rankas svarstė moteris. Mintys, kad dukra gyvena užsienyje, ramina J.Kryževičienę, bet ji sako negalinti žiūrėti TV laidų apie užsienyje dingusias ar išnaudojamas merginas.
Nelaimingai motinai kas kartą prieš akis iškyla dukros veidas. Užmiega ji tik vaistų padedama. Vienintelis džiaugsmas – geri ir supratingi sūnūs. „Neturiu bėdų su berniukais, jie darbštūs, stengiasi mokytis“, – atsiduso ji.
Ieško vaikų. Šiuo metu Lietuvoje ieškoma 371 dingęs be žinios žmogus. Tarp jų – 26 asmenys, neturintys 18 metų, kurie pagal Lietuvos įstatymus laikomi vaikais. Pernai į policiją kreipėsi 715 žmonių, kurie ieškojo savo artimųjų, tarp jų – 21 nepilnamečio.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Asmenų paieškos skyriaus viršininkas Igoris Ksenzovas L.T. pasakojo, kad mažamečiai vaikai Lietuvoje dingsta retai.
Dažniausiai paieška baigiasi paaiškėjus, jog besiskiriantys tėvai nepasidalija vaiku. Anot pareigūno, policijai nepavyko rasti vos keleto mažamečių. Tačiau tokie atvejai labai skaudūs. Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, kur ir kaip 1997 metais dingo dvylikamečiai vilniečiai pusbroliai Rimas Cironka ir Andrejus Kurčinskis. Pasak pareigūno, policija mažamečių ieško itin atsakingai. Būna, kad vaikas randamas nebegyvas, – dažnai paskendęs, kartais netoli namų – šuliniuose, apleistuose tvenkiniuose.
Pareigūnas prisiminė, kad 2001 metais Jonavos rajone balandžio mėnesį iš kiemo dingo keturmetis berniukas. Jį prižiūrėjęs senelis kieme kapojo malkas. Vaikas dingo staiga. Pasitelkus kariuomenės pajėgas berniukas buvo rastas miegantis miške už 11 km nuo namų. Duomenų, kad mažamečiai vaikai būtų pagrobti ar išvežti į užsienį, policija neturi.
Tampa vergėmis. „Iš viso ieškoma 12 berniukų ir 13 mergaičių. Didesnės problemos kyla šeimoms, auginančioms mergaites. Jos ir dingsta dažniau, nes yra gyvesnės, anksčiau bręsta. Mergaitės bėga iš tėvų, globos namų, internatų. Nori gyventi savarankiškai, kaip suaugusios“, – sakė I.Ksenzovas.
Jo teigimu, jaunos panelės neretai išvažiuoja į užsienį su suklastotais dokumentais. „Jau darydamos pirmą žingsnį, t.y. išvažiuodamos su suklastotu pasu – merginos nusikalsta. Jeigu jos pakliūva į prostitucijos verslą, rasti ir grąžinti į Lietuvą tikrai nėra lengva. Jos dirba kaip vergės“, – kalbėjo I.Ksenzovas.
Dingusios be žinios L.Kryževičiūtės istorijos I.Ksenzovui priminti nereikėjo. Viršininkas pasakojo, kad mergaitė iš namų bėgti pradėjo nuo 12–13 metų. „Kai vaiko reikia ieškoti ne kartą per metus, galima suprasti ir pareigūnus. Jie neprivers mergaitės likti namuose. Kartais pareigūnai žino tikrąsias priežastis, kodėl vaikai bėga iš namų. Tėvai dažnai to nesupranta ir suprasti nenori. Policija negali išspręsti tėvų ir vaikų santykių problemų“, – dėstė jis.