Jam antrina ir Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, pridurdamas: kokius įgūdžius vaikams suformuosime, tokius jie užaugę ir turės. Jeigu juos auginsime kaip lepius augalus, jeigu už juos nudirbsime visus darbus, jeigu nemokysime jų dirbti, išsiauginsime išlaikytinius, kurie ir patys blogai jausis, ir kitiems bus našta.
Pasak G. Sarafino, Japonijoje mokiniai mokosi šešias dienas per savaitę nuo 8.30 valandos ryto iki 3.30 valandos dienos. Vėliau dauguma lanko sporto arba meninės pakraipos būrelius. Negana to, privalo dirbti, nes mokyklos čia beveik nesamdo valytojų. Taigi mokiniai paeiliui plauna klases, koridorius, sales, valo sienas ir spinteles, tvarko žaidimų aikšteles, grėbia lapus ir dirba įvairiausius kitus darbus mokykloje ar aplink ją.
„Japonijoje tai yra įprasta, šios valstybės mokyklose apskritai skatinama įvairi kolektyvinė ir bendruomeninė veikla, vaikai pratinami dirbti“, - komentare „Žinių radijuje“ pastebi žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
O štai Lietuvoje mokiniai ne tik kad neskatinami, bet netgi nušalinti nuo bet kokių darbų, kuriuos ankstesniais laikais dirbdavo.
„Anksčiau prie daugumos mokyklų veikdavo daržai ir sodai - čia vaikai ir mokydavosi, ir dirbdavo, deja, dabar nei daržų, nei sodų praktiškai nebelikę. Anksčiau jaunuoliai tiek rudenį, tiek pavasarį būdavo vežami dirbti įvairiausių žemės ūkio darbų: rinkti akmenų, skinti obuolių, rauti morkų, kasti bulvių, nuimti kopūstų derliaus ir t. t. Dabar absoliuti dauguma Lietuvos mokyklų to nepraktikuoja. Ankstesniais laikais vaikai dar noriai rinkdavo makulatūrą ar metalo laužą. Anksčiau ne tik Japonijoje, bet ir Lietuvoje mokiniai plaudavo bent jau savo klasę, šveisdavo suolus, palanges, valydavo sienas ir koridorius, darbuodavosi mokyklos valgykloje: padėdavo mažesniesiems, o po pertraukos valydavo stalus. Įprasta būdavo ir prie mokyklos tvarkyti aplinką, grėbti lapus“, - vardija G. Sarafinas.
Dabar mokyklų aplinką paprastai tvarko kiemsargiai, koridorius plauna valytojai, kurie nuvalo ne tik stalus su palangėmis, bet net ir lentas.
„Jeigu žmogus iki 25 metų nedirba, jeigu nemoka net paprastų darbelių, tai ir vėliau jis nenorės dirbti. Tokie žmonės įpranta viską gauti iš tėvų, iš mokyklos, iš valstybės, iš visuomenės ir mano, kad taip visada turės būti ir kad išlaikymą jie gaus amžinai. O kai pinigai nutrūksta, kai jau vis dėlto tenka pradėti dirbti, tada kyla nuožmaus pasipiktinimo banga, esą čia Lietuva kalta, esą čia neįmanoma gyventi, tad nemažai tokių neadekvačiai darbą ir pajamas suvokiančių žmonių emigruoja, manydami, kad užsienyje tai tikrai dirbti nereikės. O juk visa toji nedarbo kultūra buvo pradėta formuoti būtent mokyklose. Nes šiandien čia belikęs vienintelis tikslas - mokytis, o darbiniai įgūdžiai niekaip nebeformuojami“, - pabrėžia A. Margelis.
Mero nuomone, į mokyklas turėtų grįžti darbinių įgūdžių formavimas ir patys darbai, nes ir šiandien jose esama ką veikti.
Į kai kurias mokyklas darbinis ugdymas jau grąžintas. Kaip pavyzdį G. Sarafinas mini Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinius. Per metus kiekvienas turi darbuotis vidutiniškai po 36 valandas. Ir daugiausia tai budėjimo bei valymo darbai.
Švietimo ir mokslo viceministro Gražvydo Kazakevičiaus nuomone, dėl to turi apsispręsti pačios mokyklų bendruomenės, prievartos čia negali būti jokios.