Į susiformavusią nerašytą tradiciją per Paskutinio skambučio šventę paskutinį kartą mokykloje pasirodyti išskirtinai, dalis šių metų abiturientų, matyti, pažiūrėjo labai atsakingai.
„Pinigais š*kam, įstosim bet kur“, „P*sau ir skambinau“, – tai tik keli užrašai, kuriais jie išmargino savo automobilius. Drąsiomis frazėmis papuoštas transporto priemones, neretai vairuojamas vos 18-os sulaukusių jaunuolių, ne vienas jau galėjo išvysti gatvėse, tačiau pasigirti savo išmone abiturientai suskubo ir socialiniuose tinkluose.
Nors dažnas jų vartotojas tokiais vaizdais baisisi, paprašyti pasidalinti mintimis apie dvyliktokų įpročius linksmintis, tėvų asociacijų atstovai tik gūžteli pečiais – vaikai yra suaugusiųjų atspindys.
Auklėti abiturientą – per vėlu
„Jei mums nepatinka tai, kaip elgiasi mūsų vaikai, tai turbūt, visų pirma, turėtume pažiūrėti į save ir pagalvoti, kur slypi problemos. Su tam tikromis situacijomis praktiškai kasmet susiduria tų pačių mokyklų ar to paties tipo žmonės – bent tai tenka matyti aplinkoje“, – DELFI sakė asociacijos „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“ ryšių su visuomene atstovė Rasa Žemaitė.
Jos teigimu, gausu mokyklų, kuriose ne tik Paskutinis skambutis, bet ir kitos šventės būna „saikingai kultūringos“, tad, R. Žemaitės manymu, kaip linksminamasi, priklauso ir nuo švietimo įstaigos bendruomenės.
„Kiek klasėje bendruomenė susitelkusi, kaip tėvai dalyvauja vaikų gyvenime iki abitūros – tokį vėliau ir turime rezultatą. Auklėti abiturientą – gerokai per vėlu. Matyt, šiuo laikotarpiu tiesiog galime pamatyti prieš tai įdėto darbo vaisius“, – patikino ji.
Trūksta tėvų iniciatyvos
R. Žemaitė pastebėjo, kad ugdymo įstaigose vaikai paprastai paliekami savieigai – tėvai nustoja vaikščioti į mokyklos bendruomenės susirinkimus nuo to laiko, kai jų vaikas pradeda eiti į trečią ar ketvirtą klasę, nepažįsta net vaiko bendraklasių ar jų tėvų.
„Kiek tėvai kalba su vaikais iki abitūros, iki vienuoliktos ar dešimtos klasės, iki pirmo pasimylėjimo ar išgertuvių, tiek paskui ir matyti vaikuose. Jei tokių, su kuriais apie tai nekalbėta, susirenka dauguma, matyti, kad ir kyla bėdų“, – pastebėjo ji.
Kita vertus, pabrėžė R. Žemaitė, ir patys moksleiviai neretai nėra skatinami kuo daugiau bendrauti tarpusavyje, tad dvyliktos klasės pabaigos šventės tampa pirmosios, kur jie laiką leidžia neoficialioje aplinkoje.
Stokoja bendravimo įgūdžių
„Esu iš tų vaikų kartos, kai mūsų mokytojai, auklėtojos dar važiuodavo į stovyklas, daug laiko praleisdavo kartu, nors už tai algų negaudavo. Būdavo daug įvairių žygių, pasisėdėjimų, nakvynių prie laužo ir visų kitų pramogų. Tad, matyt, mes buvome įgiję įgūdžių, kaip reikia leisti laiką su bendraklasiais. Tokios patirties ši karta praktiškai visai neturi“, – pastebėjo R. Žemaitė.
Todėl, jos teigimu, dvyliktokų švenčių metu neretai ir kyla konkurencija tarp bendraklasių – kas atrodys geriau, kas labiau pasirodys.
„Dvyliktokų elgesys – pasekmė to, kaip buvo gyventa iki tol. Tai yra ilgalaikis procesas. Arba žmonės moka būti kartu, kultūringai leisti laisvalaikį arba jiems tiesiog tai nepavyksta“, – mano R. Žemaitė.
Įprotį svaigintis perima iš suaugusiųjų
Tuo metu asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ pirmininkas Audrius Murauskas pripažino, kad iš tiesų dauguma lietuvių iki šiol lietuviai neišmoko švęsti kultūringai.
„Nemaža dalis paauglių iš savo tėvų ir kitų suaugusiųjų yra perėmę įprotį švęsti svaiginantis. Kai kurie, deja, negeba be to linksmintis ir net neįsivaizduoja, kad taip galima. Prisiminkime, kad Lietuva pirmauja alkoholio vartojime tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp paauglių. Tad Paskutinio skambučio šventė – tik atspindys bendros situacijos Lietuvoje. Akivaizdžiau ši problema dabar matyti tik dėlto, kad vienu metu švenčia daug moksleivių, tačiau taip pat jie linksminasi ir kitomis dienomis. Man labai patiko neseniai išgirsta mintis, kad tai, ką mes, suaugę, darome tuo metu, kai nemato mūsų vaikai, pastarieji daro, kai jų nemato tėvai“, – dėmesį atkreipė A. Murauskas.
Jo teigimu, atsakomybę dėl tokio moksleivių elgesio, visų pirma, turėtų prisiimti ne tik jie patys, bet ir kiekvienas, kuris prisideda prie vaikų ugdymo – ir tėvai, ir švietimo bendruomenės atstovai.
Kaip išugdė, kaip ir linksminasi
Tiesa, jis pripažino, kad šiuo atveju atsiduriama tam tikruose spąstuose, mat mokyklą paprastai baigia jau pilnamečiai asmenys, tad sunku ką jiems ir bepaaiškinti.
„Turėtume kalbėti apie moralinės atsakomybės prisiėmimą, tačiau ne už šią vieną dieną. Mokiniai jau praėjo laikyti brandos egzaminus, tačiau aš galėčiau pasakyti, kad jų brandą geriausiai galima įvertinti per Paskutinį skambutį. Tikroji branda matyti elgesyje, o ne žinių įsisavinimo kiekyje. Kaip asmenį švietimo įstaigos su tėvais išugdė, taip tos šventės ir vyksta“, – aiškino jis.
Anot A. Murausko, jei mokyklos vis tik įsiklausytų į Švietimo įstatymo tikruosius tikslus – išugdyti atsakingą, savarankišką, kūrybišką ir patriotiškai nusiteikusią asmenybę ir tokią brandą tikrintų, neturėtume pasekmių, su kuriomis tenka susidurti po panašių abiturientų švenčių.
Dvyliktoke, jau paminėjai paskutinį skambutį? Pasidalink šventės akimirkomis su DELFI skaitytojais! Vienam nuotraukos autoriui atiteks 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Laukiame tavo nuotraukų ir aprašymų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skambutis“.