Reaguoja ne tik lituanistai. Štai Saulius Jurkevičius, pats būdamas istorikas, ne pirmą kartą imasi komentuoti lietuvių literatūros ir kalbos programas. Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet geriausia vadinamos Lietuvos mokyklos direktoriaus bandymas „nurašyti“ visus dabar privalomus lietuvių ir užsienio autorių kūrinius atrodo gana keistai ir, drįsčiau teigti, neprofesionaliai. Licėjaus direktoriui netinka nei A. Škėma, nei A. Camus, nei O. Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“. Kaip mokytojas praktikas galiu patvirtinti: tai mokiniams bene įdomiausi kūriniai, sukrečiantys jų mąstymą, priverčiantys apmąstyti asmens ir individo santykį, netgi asmeninės egzistencijos problemas.
Įdomu, kokios reakcijos sulauktų kokios nors Didžiosios Britanijos elitinės mokyklos direktorius, pasiūlęs iš privalomų autorių pašalinti nepaskaitomąjį Šekspyrą? Mažų mažiausiai būtų apkaltintas diletantizmu ir neprofesionalumu. Jokiu būdu neginu dabartinių literatūros programų (beje, jeigu S. Jurkevičius pažiūrėtų į tų programų kūrėjų sąrašą, pamatytų nemažai jam pažįstamų vardų), bet teigti, kad visa literatūra, kurios dabar mokome, mokiniams yra nepaskaitoma, – nekompetentinga. Problema yra ne privalomi kūriniai, o jų kiekis: trūksta laiko įsigilinti į kūrinius. Jeigu kūrinių sumažėtų, literatūros dėstymas būtų įdomesnis ir prasmingesnis. Be to, nuvilia daugybę metų švietimo srityje dirbančių žmonių požiūris: be emocionalių kritikos pliūpsnių ir nepasitenkinimo išsakymo nepateikiama jokia racionalesnė analizė ir, svarbiausia, nepateikiamos jokios strategijos, kaip situaciją keisti.
Siūlau ramiai apmąstyti susiklosčiusią situaciją ir dabar vykdomas reformas.
Neseniai paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pakeitimai, mano manymu, yra pirmas teigiamas žingsnis. Netiesa, kad tai grėsmė lietuvybei (manoma, kad leidus remtis ne tik lietuvių autoriais, degraduos tautiškumas). Egzamino pakeitimai pagrindžia vidurinio ugdymo programos koncepciją: žmogus tautoje, tauta – pasaulyje. Vidurinio ugdymo kursas reikalauja nustatyti sąsajas tarp Europos ir lietuvių literatūros tendencijų, tad dabar tai įteisinama ir egzaminu. Tik tam, kad realiai būtų įgyvendintas šis tikslas, dabar reikia, kad ir egzamino literatūrinių rašinių temos būtų formuluojamos su raktažodžiu „literatūroje“, ne tik „lietuvių literatūroje“. Tai jokiu būdu nereiškia, kad lietuvių kultūra ir literatūra sumenkinama: juk tėra 4 privalomi užsienio autoriai (W. Shakespeare'as, J. W. Goethe, F. Kafka, A. Camus – kuo puikiausiai paskaitomi ir suvokiami), o lietuvių autorių – beveik 8 kartus daugiau – 32. Tad didžioji dalis ugdymo proceso vyksta analizuojant lietuvių literatūros tekstus ir kontekstus. Mokiniai tikrai turi galimybę perprasti tautinės literatūros specifiką.
Nei papildomos atsakomybės, nei papildomo darbo tokie egzamino pakeitimai mokytojui neužkrauna: ir iki pakeitimų užsienio autoriai buvo privalomi. Lituanistai ir iki šiol neabejotinai kalbėjo apie tų autorių kontekstus, nes be kontekstų tų kūrinių paprasčiausiai neįmanoma suvokti. Beje, kitaip nei S. Jurkevičiaus samprotavimai, mano pedagoginė praktika rodo, kad gabesni mokiniai sėkmingai ir originaliai remiasi ir F. Kafka, ir A. Camus tiek samprotavimo, tiek literatūriniuose rašiniuose. Lygindami lietuvių ir užsienio autorių kūrinius, mokiniai atranda daug įdomių dalykų ir mūsų literatūroje, sugeba suvokti jos specifiką ir vertę. Turime pasitikėti savo mokytojais bei mokiniais ir džiaugtis, jei pasaulinio lygio klasikus jaunuoliai geba panaudoti spręsdami problemas ar analizuodami literatūros temas. O jie tikrai gali.
Nuogąstavimai, kad mokiniai nesuvoks tekstų arba nutols nuo lietuvių literatūros, turėtų būti siejami ne su egzamino programos pakeitimu, o su perkrauta ugdymo programa: autorių yra per daug, reikia bėgti maratoną sprinto greičiu, todėl nelieka laiko įsigilinti į kūrinius ir suvokti jų gelmės. Greitai bėgant suprimityvinama literatūra. Kritiško, savarankiško ir kūrybiško mąstymo bei gilesnio literatūros ir kultūros suvokimo ugdymui reikia lėto ir atidaus skaitymo, aukštesniuosius gebėjimus ugdančių kūrybinių ir probleminių užduočių, kurioms atlikti dabar pritrūksta laiko. Pakeitus egzamino programą žengtas pirmas žingsnis mokinių ir mokytojų išlaisvinimo iš griežtų reglamentų link. Dabar telieka laukti kito etapo: keisti programą – mažinti autorių skaičių.
Reikia suburti specialistų komandą, kuri paruoštų programą, pagrįstą šiuolaikine ugdymo filosofija (tarpdisciplinišumu, probleminiu mokymu, kūrybiškumo lavinimu). Jau yra pasirodę pirmieji alternatyvūs eksperimentiniai elektroniniai vadovėliai 9–10 kl. mokiniams, kurie sėkmingai realizuoja šiuos siekius. Tad užuot švaistę intelektualinę ir emocinę energiją diskusijomis dėl neesminių dalykų, turėtume pradėti diskutuoti apie esminius – programos atnaujinimą. Tik ne ištrinant svarbius modernizmo autorius, o suteikiant galimybę juos skaityti lėtai.