Miša, mokykloje dirbote 50 metų ir šiuo metu sakote, kad „kaifuojate“ kitoje veikloje. Jei atsuktume laiką, ar rinktumėtės tą patį pedagogo kelią?
Be jokios abejonės grįžčiau į tą patį kelią, nes aš jį pasirinkau labai sąmoningai. Aš manau, kad aš esu įgimtas, o ne dirbtinis mokytojas. Apie tai derėtų daug kalbėti šiais laikais būsimiems specialistams, nes mokytojo darbas yra išties sunkus ir jame nuolat susiduri su neeiliniais iššūkiais, kur reikia greitos orientacijos ir gebėjimo įtikinti auditoriją tikėti tavimi. Mokytojas turi būti ne tik itin charizmatiškas, jei nori suburti aplink save vaikus ir jų tėvus, bet ir tikras lyderis, nes sužavėjus visus, reikės išlaikyti tikėjimą ir susidomėjimą savimi ir dėstomu dalyku ne vienerius metus. Man atrodo, man pavyko mokykloje sukurti tokią bendruomenę, kuri pasitikėjo ir tikėjo vieni kitais ir manimi.
Jūs minite charizmą ir lyderystę, o ką manote apie dar vieną faktorių, kas iš esmės daro mokytoją geru mokytoju – meilę vaikui arba bendrai meilę aplinkai?
Jūs esate absoliučiai teisi. Mylėti vaikus pedagogui yra Dievo dovana. Jei tu tos dovanos neturi, jei nemoki nusileisti iki vaiko lygmens ir bendrauti kaip lygus su lygiu, parodant, kad tau iš tikrųjų rūpi, jei neturi žmogiškos širdies, tai būk geras, nepradėk auklėti vaikų. Kai dabar kalbama, kas turi ir gali dirbti su vaikais, tai pirmakursiams ne esė ar aprašymus reikia duoti rašyti, o konsultuotis jiems reikėtų su psichologais tam, kad studentai patys suprastų, ar gali dirbti mokytojo darbą.
Beje, dar kartą pabrėžiu, kad charizma yra svarbu, nes, jei kai tu kalbi su vaiku, jis skaičiuoja paukštelius ar dar negražiau pasakysiu, krapšto nosį, mokytojau, uždaryk duris ir eik lauk iš mokyklos.
Ar yra dar kokių nors mokytojų savybių, kurios yra labai svarbios, bet mes jų čia nepaminėjome?
Manau, labai svarbu su vaiku sukurti tokį ryšį, kad jis nebijotų atverti mokytojui savo širdį. Labai svarbu ištransliuoti vaikui, kad man jis rūpi, nuoširdžiai rūpi. Aš kartais matau, kad vaikas yra neįprastai ramus, tada jį kalbinu ir sakau: „sūnau, tau atrodo, kad niekas nieko nepastebi, bet aš matau, kad tau kažkas yra. Jei tu būsi su manimi atviras ir pasakysi, kas nutiko, aš tave ištrauksiu iš bet kokios duobės“.
O tada svarbu, kad pokalbis neliktų tik pokalbis, aš rūpindavausi vaiku kaip įmanydamas, kad atsirastų pasitikėjimas. Tada mokytojas ir mokinys tampa draugais, kur mokinys nebenori nuvilti mokytojo. Aš visada siųsdavau ženklus mokiniams, kad jie man rūpi: „Kodėl šiandien nevalgai valgykloje?“, „Kodėl liūdnas?“, „Kaip sekėsi matematikos testas ?“ ir tt.
Kiek Jūsų vadovaujamoje mokykloje dirbo mokytojų?
Pradžioje mes pradėjome su dešimt mokytojų ir dvylika vaikų klasėje. Man susiklostė tokios aplinkybės, kad aš negalėjau ir nenorėjau niekur skubėti. Tol, kol visuomenė išgirdo apie žydų mokyklą, praėjo 15 metų nuo jos įkūrimo per kuriuos aš labai daug kalbėjau ir įrodinėjau, kad mes galime gerai mokyti vaikus. Tik po 15 metų žmonės pradėjo kalbėti apie tai, kad iš tikrųjų gerai yra mokytis šioje gimnazijoje. Darbo pradžioje aš neturėjau net iš ko pats pasimokyti, nes mūsų mokyklai nebuvo analogų, kitaip tariant, nebuvo nuo ko nusirašyti. Viską kartu pasiekėme su mokytojais, nes aš tik vadovavau, o visą sunkų darbą darė mokytojai.
O kaip atsirinkdavote mokytojus? Kaip atpažindavote, kad būtent šis žmogus turi X faktorių būti geru mokytoju?
Vadovauti mokyklai pradėjau tik po 18 darbo metų kaip mokytojas. Tik po tiek laiko supratau, kaip veikia vidinė mokyklos virtuvė ir kaip jai galima būtų gerai vadovauti. Visada stebėjau kitus, save ir visą aplinką, kuri mane supa. Beje, visus, kurie ateidavo į mano kabinetą, nesvarbu ar mokytojas ar tėvas, aš kalbindavau net po porą valandų. Man visada rūpėdavo, kad pokalbiai būtų atviri ir mes aiškiai suprastume vienas kito lūkesčius.
Kai pamatydavau, kad mokytojas yra tinkamas, visada pabrėždavau, kad padėsiu dirbti ir niekada nepaliksiu vieno, bet tuo pačiu būsiu labai reiklus, o tada stebėdavau reakcijas. Yra buvę atvejų, kai potencialūs mokytojai išsigąsdavo ir negrįždavo. Apibendrinant, manau, kad norint būti geru vadovu, turi prieš tai dirbti mokytoju ir poros metų neužtenka.
Ar pritartumėte idėjai, kad mokytojas yra geras pardavėjas, gebantis aiškiai pažinti mokinį, suprasti jo poreikį, parodyti rūpestį ir galiausiai „parduoti“ žinias?
Žinoma, su pardavimais mes susiduriame kiekvieną dieną. Man visada malonu nueiti į parduotuvę, kurioje pasitinka besišypsanti pardavėja, kuri su manimi sveikinasi, klausia kaip aš laikausi ir galiausiai žino, ko aš noriu. Tokiose parduotuvėse jaučiuosi laukiamas ir ramus. Tas pats jausmas turi būti ir mokykloje, kai laukiami ir ramūs jaučiasi visi: mokytojai, tėvai ir vaikai. Mokytojas yra tas asmuo, kuris turi raktą į vaiko širdis, tik labai svarbu mokėti atrakinti tas širdis.
Miša, o kaip išmokinti mokytojus visų šių savybių? Mes juk universitetuose mokome mokytojus dalykinių kompetencijų, o kaip su minkštosiomis savybėmis?
Didžioji dalis savybių yra įgimtos, kitos išmokstamos šeimoje. Pavyzdžiui pagarba mokytojui ir visai aplinkai man buvo įskiepyta šeimoje. Žodžio laikymasis buvo labai ryški tėčio savybė, kurią, tikiu, perėmiau ir aš. Tačiau, manau, kad svarbiausia pajausti, kad darbas tau patinka. Man mokytojo darbas visada buvo labai svarbus. Aš mokydamas jaučiausi artistas ir, manau, kad tai yra labai svarbi mokytojo savybė – gebėti būti tuo žmogumi klasėje, kuriuo visi tiki, klauso ir žavisi. Mokytojas stovėdamas prieš klasę turi būti artistas.
Beje, į mokytoją moterį vaikai turi žiūrėti išsižioję ne tik dėl mokytojos žinių, bet ir dėl stoto ir išvaizdos. Vaikai pastebi viską, nuo batų iki plaukų, todėl mokytoja turi būti pasitempusi ir švytinti, tada ir vaikai nedrįs ateiti į pamoką nepasiruošę ir mekenti prieš tokią mokytoją. Žemaičiai turi gerą pasakymą „Nebūk kap blezdinga iš surūguse peina“, kas reiškia nebūk, kaip kregždė ir surūgusio pieno. Mokytoja negali būti susivėlusi, pikta ir demonstruoti savo prastos nuotaikos. Jei mokytoja jaučiasi blogai, jai derėtų atvirai pasakyti vaikams, kad šiandien jai negera diena, ir vaikai viską supras, o, jei tiesiog rėks ant vaikų, jokio gražaus santykio nebus.
Miša, jūs šiuo metu dirbate įmonėje. Jei nuspręstumėte grįžti į mokyklą, kokias žinias atsineštumėte iš verslo į mokyklą?
Įdomus klausimas. Manau, dabar dar geriau suprantu, ką reiškia būti jaunam arba kokie yra milžiniški skirtumai tarp kartų. Pavyzdžiui, mane itin stebina dabartinio jaunimo pasitikėjimas savimi bei greita orientacija ypač skaitmeninėje erdvėje. Dabar dar geriau suprantu, kaip svarbu pripažinti, kad jie daug dalykų žino geriau nei tu pats.
Aš stengiuosi visus pagirti ir drąsiai pasakyti, kad kažko nesuprantu ir man reikia pagalbos. Paprastai jaunimas yra užimtas ir patys tau pagalbos nesiūlys, bet, jei pasakysi, kad tau kažko reikia, jie būtinai padės ir padės entuziastingai ir nuoširdžiai. Mokytojai turėtų nebijoti pripažinti mokiniams, kad jie kažko nežino. Manau, jei mokytojai ir mokiniai dirbtų išvien, rezultatai būtų nuostabūs.
