Kapų tvarkymas – tik vienas iš tikslų
„Penki balai (iš penkių – red. past.)“ – komandos cituojamą posakį pakartoja visą Sibirą geriau nei bet kas kitas Europoje pažįstantis ekspedicijų vadovas.
„Šiais metais plano neturėjome, nes Chakasijoje esantys lietuvių kapai yra labai nutolę vienas nuo kito, neaišku buvo, kaip pavyks išspręsti transporto problemas. Sibire niekada negali žinoti, ar pavyks gauti vairuotoją. Tačiau viską pavyko labai gerai suorganizuoti. Net nesitikėjau, kad visa komanda įgyvendins savo tikslus 100 procentų. Aptvarkėme Askizo, Charojaus, Imeko, Balachtašo, Miziugolo, Mažųjų Arbatų, Tanzibėjaus, Saralos vietovėse esančias lietuvių kapinaites. Ust-Abakano ir Cibulos kapinėse neradome lietuvių pėdsakų“, - sako G. Alekna, prisipažindamas, kad šiais metais su komanda atsisveikinti išties sunku.
Daugiau nei du tūkstančiai kilometrų vietos keliais ir dar dešimt tūkstančių – kelionė nuo Lietuvos iki Chakasijos. Tokį atstumą šiais metais sukorė „Misija Sibiras'12“ dalyviai tam, kad sutvarkytų Sibiro pietryčių Chakasijos respublikoje esančius lietuvių tremtinių kapus. Tačiau, kaip pripažino patys dalyviai, kapų tvarkymas – tai tik vienas iš daugelio misijos tikslų.
„Čia jaunimas susipažįsta su tremties vietomis, pamato, susimąsto, vėliau gyvai pasakoja kitiems. Žinoma, istorija nutolusi – kiekviename kaimelyje po dvi maisto parduotuves, tačiau vien pamatyti, kaip atrodo tikra taiga, pasekti šviežiais meškos pėdsakais, nueiti per dieną 40 kilometrų, už penkių tūkstančių kilometrų gūdžiame Sibiro kaime netikėtai sutikti lietuviškai kalbantį tremtinį – didelis patyrimas“, - apibendrina G.Alekna.
Bulvių paieškos – senu taksi
Ekspedicija prasidėjo vos įlipus į traukinį, kuriame pasitiko į Maskvą vykstantys keleiviai – kiekvienas su sava istorija ir patirtimi. „Nepirkite Maskvoje bulvių ir duonos. Jų skonis nepalyginamai prastesnis nei Lietuvoje“, - taisyklinga lietuvių kalba patarė kelis dešimtmečius Rusijos sostinėje gyvenanti lietuvė.
Tik vėliau ekspedicijos dalyviai suprato, kad jei Maskvoje duona ar bulvės ne tokios skanios kaip tėvynėje, tai Sibiro miesteliuose jų tiesiog neįmanoma nusipirkti. Didžiausio Chakasijos rajono centre Taštype, apėjus tris dirbančias maisto parduotuves, paaiškėjo, kad vienintelis negendantis maistas, kurį teks valgyti artimiausias dvi savaites, bus kruopos – jų pasirinkimas čia didžiausias iš visų siūlomų maisto produktų.
„Vis dėlto pavyko nusipirkti ir bulvių. Taksistu prisistatęs senutėlaičio „žiguli“ vairuotojas mus nuvežė pas moteriškę, kuri dar turėjo pernykščių bulvių maišelį. 50 rublių už bulves ir 100 taksi vairuotojui“, - lietuviškų patiekalų ilgesio kainą skaičiuoja ekspedicijos dalyvė Stasė Narkevičiūtė.
Anot jos, tuomet buvo keista, kad didelė rusų širdis matuojama pinigais. „Tačiau trečią ekspedicijos dieną dar nežinojome tikrojo Rusijos žmonių svetingumo, kuris atsiskleidė vėliau, kai patys išmokome bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, maniusiais, kad esame keistenybių ieškantys vokiečių turistai“.
Didžiausia pagarba – trys stuktelėjimai
Autobusiuko vairuotojas, pats ėmęsis kaimuose ieškoti likusių gyvų lietuvių; pardavėja, padovanojusi didžiulį maišą kedro riešutų; muziejaus darbuotoja, dvi dienas lydėjusi ekspediciją ir vakarienei prikepusi tradicinių chakasiškų skanėstų; mokyklos direktorė, su ašaromis dėkojusi už pagarbą savo tautiečiams ir pavyzdį čia gyvenantiems. Tai tik dalis gerų žmonių, kurie liks ekspedicijos dalyvių atmintyje taip, kaip jų atmintyje pagarbiai saugomas čia gyvenusių lietuvių atminimas.
„Jei pirštais stukteli į ranką vieną kartą – gerbi, jei du – labai gerbi. Jei tris – galėtum galvą paguldyt už tokį žmogų“, - mokė į stovyklavietę atvykęs lietuvio tremtinio žentas Saša, tris kartus pabeldęs vienam iš ekspedicijos narių. „Parašyk savo adresą. Kas žino, gal kada atvažiuosiu“, - šypsojosi jis, vis nenorėdamas paskutinį vakarą atsisveikinti su misiją baigiančiais dalyviais.
Trečiadienį, 23 val. vakaro vietos laiku „Misija Sibiras'12“ dalyviai sėda į juos pasiimti atvykusį autobusą ir leidžiasi į ilgą, dviejų parų kelionę namo. Veiduose – lengvas nuovargis ir liūdesys, kad reikės išsiskirti.
Komanda, kurios pavydėtų bet kuri bendrovė
„Misijos pradžioje juokavau, kad iš penkiolikos žmonių niekada nebus geros komandos. Pykit - nepykit, klydau taip juokaudamas“, - sako vienas ekspedicijos dalyvių Mantas Zakarka.
Anot jo, per dvi savaites penkiolika visiškai nepažįstamų žmonių tapo komanda, kurios galėtų pavydėti bet kurios įmonės vadovas. „Per kelias dienas tapome tarsi šeima. Jei pirmą vakarą stovyklavietę kūrėme kelias valandas, tai antrą – nepraėjus nė pusvalandžiui, tvarkingai stovėjo visos palapinės, ant spragsinčio laužo šilo vakarienė, buvo papildytos vandens atsargos ir nuveikti visi stovyklavietei įrengti reikalingi darbai“, - sako M. Zakarka.
Ekspedicijos nariai, aptardami dar tik prasidedančius darbus, skundėsi per mažai padarę ir reiškė viltis sutvarkyti kuo daugiau kapų. Nusiteikimo nepakeitė nei nuovargis, nei pusiau juokais ištartas pasiūlymas likusias dvi dienas praleisti viešbutyje.
Vienas jų – Juozas Rutkauskas, motociklu į savo namus vežiojęs dalyvius pasikrauti fotoaparato baterijų, su nerimu laukęs iš žygio grįžtančių ekspedicijos narių, vaišinęs agurkais, bulvėmis ir žirniais.
„Kai išvežė, man buvo penkeri. Dabar lietuviškai temoku kelis žodžius, tačiau visada didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos“, - pasakoja 71-erių iš Lazdijų rajono kilęs Juozas. „Mano tėvai Lietuvoje gyveno gana pasiturinčiai. Turėjome miškų, ežerų, didžiulę kiaulių ir paukščių fermą. Viską atėmė, sumokėjo 6 tūkstančius rublių ir atvežė čia. Už tokią sumą net gyvulių tėvas nebūtų pardavęs“, - prisimena J. Rutkauskas.
Tačiau ir tolimojoje Saralos gyvenvietėje lietuviai neprarado darbštumo. „Čia stovi mokykla. Dabar mūrinė, neseniai perstatyta, o pirmąją – medinę – pastatė lietuviai“, - pasididžiavimo savo šaknimis neslepia tremtinys ir vyriškai nubraukia ašarą. - „Gerai, kad atvažiavote. Dabar visas kaimas žinos, kas yra Lietuva ir kokie geri žmonės joje gyvena“.