Lygiai prieš savaitę Vilniaus traukinių stotyje išlydėta 15-os jaunų žmonių komanda traukiniu, lėktuvu, autobusu ir pėsčiomis sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų tam, kad Sibiro pietinės dalies Chakasijos respublikoje pagerbtų ir sutvarkytų apleistas lietuvių tremtinių kapines.
Per tris dienas Sibire ekspedicijos dalyviai jau sutvarkė penkias skirtingose vietovėse esančias lietuvių kapines Chakijos pietuose, atstatė apie 20 kryžių, o kitą savaitę ketina keliauti į šalies rytinę teritoriją ir ten ieškoti kitų apleistų kapų.
Po 40 valandų kelionės, atvykę į Chakasijos sostinę Abakaną „Misija Sibiras '12“ dalyviai juokavo, jog persikėlė laiko mašina 40 metų atgal. Tačiau pasiekę taigos prieigose esančius Sibiro kaimelius, suprato, jog sovietinio tipo viešbutis, kuriame turėjo galimybę pernakvoti po kelionės - vienintelis civilizacijos reliktas. Toliau - apie 20 kilogramų sveriančios kuprinės ir bendri daiktai, 38 laipsnių karštis, gyvenimas palapinėse ir arbata iš kalnų upelyje semto vandens.
Ekspedicijos dalyvių teigimu, visus šiuos sunkumus padeda lengviau išgyventi ne tik garbė tvarkyti Lietuvos tremtinių kapus, bet ir nepaprastai graži Chakasijos gamta ir nuostaba to, ką išvysti atvykęs į vietos kaimelius.
Jei Lietuvos kaimų keliuose automobilių greitį siekiama sumažinti įrengiant kalnelius, tai Chakasijoje šį darbą puikiai atlieka laisvai po kaimus slankiojančios kiaulės, autobusų stotelėse nuo saulės besislepiantys arkliai ir karvių kaimenės.
Vaizdai primena tuos laikus, kai čia buvo atvežti pirmieji tremtiniai iš Lietuvos. Dabar, kaip pasakoja vietiniai gyventojai, lietuvių likę tik pavardės. „Gyvena toks Kazlauskas mūsų kaime, rajono centre - Taštype - yra gyva ir jo sesuo, tačiau iš jų likę tik pavardės. Jie gimė čia ir lietuviškai jau nebemoka", - ekspedicijos dalyviams pasakojo vietiniai, primindami, kad su lietuviais tiek chakasai, tiek rusai visada gerai sutardavo.
Vis dėlto aštuntąją ekspedicijos dieną Mažųjų Arbatų kaimelyje „Misija Sibiras '12“ dalyviams pavyko rasti čia gyvenantį lietuvį. 83-jus metus skaičiuojantis senolis, išgirdęs lietuviškai ištartą „laba diena“ išsyk atsakė sklandžia lietuvių kalba: „Eduardas Zagolskis, 1928 metų gimimo. Pagaliau atvažiavote. Aš tiek metų laukiau, kad čia atvyktų kas su manimi lietuviškai pasišnekėti“.
Aštuonerius metus kalėjęs Sibiro lageriuose, vėliau pas ištremtą šeimą į Chakasiją atvykęs senolis gyvenimu nesiskundė. Kartojo, kad čia jam visko užtenka. „Maisto yra, rūbų yra, stogą virš galvos turime. Labai gerai gyvename", - sakė E. Zagolskis, O susijaudinęs išsiskyrimo akimirką vis klausė: „Ar nufotografote mane Lietuvai?".
Pasakojo, jog čia, Chakasijos kaime, tris vaikus su lietuve žmona užgyvenęs niekada negėrė, dirbo vairuotoju ir kaimo fotografu, todėl yra gerbiamas ir vertinimas vietinių.
Itin didelę pagarbą vietiniams gyventojams kelia ir Sibire esančios lietuvių kapinės. Chakasijos kaimeliuose sutikti žmonės su pagarba pasakoja, apie vietas, kuriose nuo kalnų iš tolo iškildavo milžiniški lietuvių statyti mediniai kryžiai.
„Jūs pusę pasaulio apkeliavote, kad sutvarkytumėte savo kraštiečių kapus, atstatėte ir mūsų - pravoslaviškus kryžius. Tai gyvas pavyzdys mūsiškiams, kurie iš jūsų galėtų pasimokyti patriotizmo", - susijaudinusi kalbėjo Maturo kaimelio mokyklos direktorė, atskubėjusi pažiūrėti į ekspedicijos dalyvius, kuriuos jau matė per vietos televiziją.
Anot jos, tokia ekspedicija - didelis įvykis šalyje. Vietos žiniasklaida, sutikusi „Misija Sibiras '12“ dalyvius jau Abakane, juos lydi po įvairias lietuvių kapavietes, fiksuodami vaizdus, kaip ekspedicijos nariai sutvarko ne tik lietuvių, bet ir rusų, chakasų, ukrainiečių ar vokiečių kapus.
Anot vieno iš „Misija Sibiras'12“ dalyvių, LiJOT atstovo Manto Zakarkos, tokio vietos žiniasklaidos atstovų susidomėjimo ekspedicijos dalyviai sulaukia ne kiekvienais metais. Galbūt todėl, kad šiais metais pirmą kartą projekto istorijoje atstatomi ne tik seni nuvirtę kryžiai. Iš Lietuvos ekspedicijos dalyviai atgabeno beveik 30 kilogramų sveriantį, 3 metrų aukščio lietuviško ąžuolo kryžių, kuriuo simboliškai paženklino didžiules lietuvių kapines Ckakasijos pietuose.
„Diena, kai atstatėme samanomis ir žolėmis apžėlusius milžiniškus kryžius, kai mišku apaugusio kalno viršuje vėl buvo galima perskaityti lietuviškas pavardes, o šią vietą pažymėjo taip sunkiai atgabentas mūsų kryžius iš Lietuvos - kol kas įsimintiausia šioje ekspedicijoje. Tačiau tikiuosi, kad toks jausmas užplūs dar ne kartą", - įspūdžiais dalijosi jauniausia ekspedicijos dalyvė, devyniolikmetė Monika Jurkšaitytė.