„Misijos Sibiras“ dalyviai išpildė Igarkoje likusios lietuvio dukros gyvenimo svajonę

Tarp susirinkusiųjų į Seime bei Aukų skverelyje vykusius Gedulo ir vilties dienos minėjimus kiekvieną garsą, dainą ir žodį sėmė Viktorija Braškytė – tremtinio iš Lietuvos dukra, gyvenanti Igarkoje.

Rusiškai kalbanti moteris lietuviškai tegali suskaičiuoti iki dešimties, tačiau tėvo tėvynės šauksmas visą laiką kirbėjo širdyje. Jos svajonę aplankyti tėvynę išpildė 2016 metais į Sibirą važiavę misijos dalyviai – jie padovanojo jai bilietą į Lietuvą.

„Viktoriją sutikome Igarkoje. Ji mus labai šiltai sutiko, pakvietėme kartu apsilankyti kapinėse, tada ji mus aplankė ir stovyklavietėje, – kalbėjo „Misijos Sibiras“ vadovas Arnoldas Fokas, kuris kasmet į Sibirą lydi jaunuolių būrį, kurie ne tik ten sutvarko kapines bei bendrauja su likusiais lietuviais ar jų palikuonimis, bet grįžę į Lietuvą skleidžia žinias bei potyrius jaunajai kartai. – Mes jautėme, kad jos svajonė – aplankyti Lietuvą.“

A. Fokas pasakojo, kad bilietą į Lietuvą Viktorijai sumanę nupirkti 2016-ųjų misijos dalyviai siekė patogios kelionės, tad pradėjo rūpintis lėktuvo bilietais. „Ji, sužinojusi, kad skris, pati paprašė traukinio bilieto“, – pridūrė A. Fokas.

Birželio 14-ąją V. Braškytė kartu su 2017-ųjų misijos dalyviais lankė Gedulo ir vilties dienai skirtus minėjimus, tačiau tuo jos viešnagė Lietuvoje nesibaigs. Ji čia viešės visą savaitę.

2016 metais vykusios misijos akimirkos (Viktorijos Braškytės pasakojimas nuo 43 minutės):

„Rytoj ji važiuos į Raseinius, kur vienas iš praėjusių metų misijos dalyvių jai aprodys tėvo gimtinę, vėliau dar aplankys jūrą, Kaune susitiks su savo klasioke, kuri iš Igarkos grįžo į Lietuvą“, – vardijo „Misijos Sibiras“ vadovas Arnoldas Fokas.

Istorija gyva ir ją išsaugoti kasmet vis labiau veržiasi jaunoji karta. Šįmet, po Gedulo ir vilties dienos minėjimo Seime bei Aukų gatvės skersgatvyje, projektas „Misija Sibiras“ jau antrąjį kartą kvietė visus į atminties akciją #ištark #išgirsk #išsaugok tam, kad visi kartu garsiai ištartų tremtinių bei politinių kalinių vardus bei likimus.

„Jiems teko išgerti karčią gyvenimo taurę“, – tarė Emanuelis Zingeris, stovėdamas prieš minią susirinkusiųjų į Aukų gatvės skverelį Vilniuje. 76 metai – tiek jau praėjo nuo tos birželio 14-osios, kai prasidėjo masiniai mūsų tautos trėmimai į Sibirą.

Skaičiuojama, kad 1941-1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. tą akimirką, kai krovėsi daiktus į nežinomybę, tėvynę matė paskutinį kartą.

Akcija #ištark #išgirsk #išsaugok:

Ir nors rodos, kad 76-eri metai galėjo nugludinti istorijos skaudulius, kuriuos patyrė į svetimus kraštus ištremti lietuviai, projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas Gedulo ir vilties dienos minėjimo Seime metu sakė: „Mūsų jaunimo nereikia mokyti pilietiškumo rengiant piešinių ar rašinių konkursus. Mūsų kartai reikia jausti, išgyventi. Aš tikiu, kad jei vėl reikėtų stoti į Baltijos kelią, jaunimas tai dar kartą padarytų nedvejodamas“.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas: