Sociologai ir mokslininkai pabrėžia, kad stereotipai, baimės dažniausiai atsiranda iš nežinojimo – nepakankamo visuomenės informuotumo apie tam tikros bendruomenės gyvenimo būdą, tradicijas, kultūrą. Išankstinės nuostatos lemia susipriešinimą ir programuoja beprasmį konfliktą. Taigi, ką daryti, kad būtume atsparesni?
Šiuolaikinės valstybės pamatas – pilietinė, ne tautinė visuomenė
Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės vadovė Vida Montvydaitė nesutinka su nuomone, kad Lietuva yra priešiška tautinėms mažumoms ar kitataučiams šalis.
„Tai yra stereotipas. Lietuva nuo seno turi darnaus įvairiataučio sugyvenimo tradiciją. Mūsų šalies teritorijoje kitų tautybių atstovai gyvena šimtmečiais ir visos tautos kuo puikiausiai sugeba ne tik sutarti, bet ir praturtinti savo tradicijomis lietuvių kultūrą, papročius. Kitų tautybių atstovai šiuo metu sudaro apie 15 proc. šalies gyventojų.
Suprantama, yra kita medalio pusė, kurią iliustravo visuomenės požiūris į pabėgėlių klausimą, t. y. požiūris ne į Lietuvos tradicines, nuo seno čia gyvenančias tautines mažumas, o į atvykėlius, ypatingai išpažįstančius islamą. Visgi laikomės nuomonės, ir patirtis tai įrodo, kad ir šiuo atveju turėtume eiti ne konfrontacijos, o švietimo ir pažinimo keliu – demonstruodami visuomenei, kokią pridėtinę vertę gali suteikti sugebėjimas priimti, toleruoti ir suprasti kitą kultūrą. Stiprų šiuolaikinės valstybės pamatą turi sudaryti ne tautiniu, o pilietiniu pagrindu kuriama visuomenė“, – teigė V. Montvydaitė, primindama, kad yra remiamos tautinių bendruomenių kultūrinės iniciatyvos, siekiama nuolat edukuoti visuomenę ir skatinti pažinti kitas tautas.
Politologo, VU politikos mokslų doktoranto Marijušo Antonovič nuomone, stereotipus lemia negebėjimas pastatyti savęs į kito vietą ir priimti kitokią nuomonę. Trūksta ir elementarių istorinių žinių.
„Jei daugiau žinotume apie aplinką, kurioje gyvename, suvoktume istorijos tęstinumą, būtų geriau. Kai kada trūksta paprasčiausios žmonių empatijos, o kai kada – tiesiog pragmatinio suvokimo, neieškant paslėptų dalykų. Argi taip sunku suvokti, kad kitatautis, kuris nori gyventi, dirbti, kurti šeimą Lietuvoje mums atneša naudą? Ypač dabartinės didelės emigracijos kontekste. Supratimo nebuvimas, priešiškumas tą patį kelia ir priešingai pusei, skatina radikalumą. O juk galima rasti kompromisų“, – sako mokslininkas.
Pasak A. Antanovič, šalies švietimo sistema galėtų labiau nušviesti daugiatautę Lietuvos istoriją ir parodyti, kad lietuviai sugebėjo sugyventi su skirtingomis kultūromis.
Dirbtinai primetama konfrontacija?
V. Montvydaitė sako, kad mažumų klausimai, kad ir lenkiškos pavardės rašymas su „w“, tapo labai stipriai politizuoti tiek šalies viduje, tiek tarptautinės politikos darbotvarkėje.
„Dažnai pastebime, kad keliant tokias problemas, siekiama gauti asmeninių politinių dividendų. Tai yra svarbus dalykas daliai mūsų piliečių ir turėtų būti rastas susitarimas. Tačiau būtina pabrėžti, kad lotynų abėcėlės įvedimas vargu, ar išspręstų pavardžių rašymo klausimą, nes, pavyzdžiui, lenkų kalbos abėcėlė turi ir kitų diakritinių ženklų, o ką jau kalbėti apie kirilicą, armėnų, gruzinų, hebrajų ir kitas kalbas. Tam, kad visų žmonių teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę savo gimtąja kalba būtų įgyvendinta, būtina akademinė diskusija ir nepolitizuotas šio klausimo sprendimas“, – aiškino tautinių mažumų departamento vadovė.
Bendrai žiūrint į kasdienę situaciją ir santykius su lenkais, situacija atrodo pozityviai: lietuviai važiuoja į Lenkiją apsipirkti, kaimyninėje šalyje keliauja ir pramogauja, nes čia pigiau ir didelis pasirinkimas, susipažįsta su praeitimi, istorija ir bendros valstybės palikimu. Atrodytų, tarp lietuvių visuomenės ir lenkų žmonių realiai nėra jokių bėdų, jos keliamos dirbtinai ir kažko kito – politikų, besiginčijančių kultūrininkų, lituanistų. A. Antanovič sutinka, kad tam tikros institucijos, o dar tiksliau – konkretūs asmenys, blokuoja sprendimus, kuria priešiškumą neesminiuose dalykuose arba kitaip – nuodija foną sprendžiant lietuvių-lenkų klausimus.
Čia pat jis prisimena rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės patirtį. Interviu žurnalui „Naujasis Židinys-Aidai“ ji teigė, kad didžioji dalis jos skaitytojų džiaugėsi ir dėkojo už tai, kad ji romanų serija „Silva Rerum“ padėjo jiems atrasti Lietuvos istoriją tarp Liublino Unijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo. Tuo tarpu didžiausią skeptiškumą K. Sabaliauskaitė patyrė iš lituanistų.
Kas gali būti priešnuodžiu tokiam fonui? Pašnekovai sutinka – kalbėjimas, noras sužinoti daugiau apie tuos žmones ir kas jiems rūpi. Antra, išmanyti savo šalies istoriją, matyti, kad ji daugialypė, žinoti tai, kad tarp iškiliausių žmonių, kūrusių, prisidėjusių prie Lietuvos valstybės raidos ir pasiekimų, buvo daug kitataučių. Ir trečia – mažiau ideologijos, daugiau pragmatizmo.
Apie stereotipus ir būdus, kurie padėtų geriau suprasti vieniems kitus, bus kalbama ir diskusijų festivalyje „Būtent!“, vyksiančiame rugsėjo 7–8 d. Birštone.