Nacionalinis egzaminų centras (NEC) pasidalijo informacija apie kandidatų pasirinkimus 2016 metais laikyti brandos egzaminus. Šiemet pokyčių nemažai, tačiau bene ryškiausias jų – moksleiviai vis mažiau domisi istorijos mokslu.
Jau ketverius metus iš eilės istorijos valstybinį brandos egzaminą laikyti ryžtasi vis mažiau moksleivių.
Dar anksčiau su DELFI istorijos mokytojai dalijosi mintimis, kad prisijungdami prie daugumos pažangių valstybių propaguojamos strategijos – populiarinti tiksliuosius mokslus, stumiame Lietuvą į prarają, mat stipriai sumažės bendruoju neretai vadinamą socialinį išsilavinimą turinčių žmonių.
Tačiau, panašu, jų išsakyti teiginiai nebuvo išgirsti. Palyginti su 2015 metais, šiemet pokytis tarp nesirenkančių istorijos egzamino moksleivių skaičiaus yra itin didelis: 2015 metais istorijos VBE rinkosi laikyti 13 006 kandidatai, o 2016 metais šį egzaminą pasirinko tik 10 836 kandidatai (34,89 proc. ir 32,14 proc. visų kandidatų).
Viršūnėlėse – matematika ir anglų kalba
Savo ruožtu šiemet labai padaugėjo tų moksleivių, kurie apsisprendė laikyti matematikos egzaminą (2016 m. jį pasirinko 18 781 kandidatas, 2015 m. – 15 290).
Neabejotina, kad sieti tai reikėtų su 2016 m. įsigaliojančiu nauju reikalavimu – stojantieji į valstybės finansuojamas vietas Lietuvos aukštosiose mokyklose (išskyrus į menų krypties specialybes) turi būti išlaikę matematikos valstybinį brandos egzaminą.
Nuo 2015 m. norintieji mokytis nemokamai turi įrodyti ir kad gerai moka vieną užsienio kalbų – B1 lygiu. Užsienio kalbos lygis nustatomas laikant brandos arba tarptautinį užsienio kalbos egzaminą. Žinoma, daugelis abiturientų renkasi pirmąjį variantą, tad jau antrus metus iš eilės pasirinkusiųjų laikyti anglų kalbos egzaminą skaičius išlieka stebėtinai didelis (2016 m . – 20 676 kandidatai, pernai – 21 892).
Įdomu, kad antrus metus iš eilės anglų kalbos egzaminą laikyti renkasi daugiau žmonių nei lietuvių kalbos ir literatūros, kuris yra privalomas norintiems gauti brandos atestatą.
Ką rodo tokios tendencijos? Tai aptarti DELFI paprašė švietimo srityje dirbančių specialistų.
Kodėl abiturientai nebesirenka istorijos?
Kad istorijos mokslas vis mažiau domina abiturientus, pastebi ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkės pavaduotojas, istorijos mokytoju Vilniaus Užupio gimnazijoje dirbantis Robertas Ramanauskas. Jo teigimu, tai nulėmė daugelis priežasčių.
„Abiturientų pasirinkimą, kokius egzaminus laikyti, iš dalies nulemia ir objektyvūs dalykai, pavyzdžiui, egzaminų matrica, kurios reikia stojant. Istorijos, kaip pasirenkamo dalyko, populiarumą sumažino ir tai, kad daugėja laikančių geografijos, matematikos egzaminus. Pastarojo egzamino rezultato reikia tiems, kurie nori studijuoti nemokamai, kaip ir užsienio kalbos, tad tai galbūt irgi skatina rinktis ne istoriją, o aptartus mokslus. Tad galbūt dėl istorijos populiarumo mažėjimo kalti tiesiog pragmatiniai dalykai.
Tačiau kartais tai nulemia ir asmeniški dalykai – vienos mokinių laidos „matematiškesnės“, kitos – „istoriškesnės“. Galima būtų paminėti ir kultūrinę tendenciją. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tiksliuosius mokslus, o anksčiau buvo laikas, kai buvo labai žavimasi soc. mokslais. Pavyzdžiui, teise. Be to, ir mūsų egzaminų sistema yra ganėtinai ydinga“, – pastebėjimais dalijosi R. Ramanauskas.
Siūlo apsvarstyti dar vieno privalomo egzamino idėją
Paaiškindamas pastarąjį teiginį jis teigė, kad nors daug dėmesio skiriama kalbai – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas norint gauti brandos atestatą, pamirštama ne kalbinė, o pilietinė moksleivių branda.
„Lietuvoje egzaminus leidžiama rinktis pakankamai liberaliai, neatsižvelgiant į visuomeniškai svarbius dalykus. Manau, mes turime ne visai sveiką situaciją“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Anot R. Ramanausko, būtų verta pradėti svarstyti apie dar vieną privalomą egzaminą moksleiviams.
„Tikrai būčiau už tai, kad istorijos ar, tarkime, valstybės pagrindų egzaminas, kuris apimtų istorijos, teisės, politologijos mokomuosius dalykus, taptų privalomas. Manau, kad istorija yra vienas tų mokslų, kuris sukuria vertybines jauno žmogaus nuostatas pilietiškumo prasme“, – tokį savo siūlymą aiškino jis.
Prie istorijos sugrįžta vėliau
Tačiau, pastebėjo istorijos mokytojas, situacijos dėl istorijos mokslo nebūtų galima vadinti labai baisia, nes daugėja tokių moksleivių, kurie istorijos mokosi, tačiau egzamino laikyti po 12-os klasės nesiryžta. Žinias pasitikrina po metų ar dviejų.
„Jie mano, kad gero įvertinimo negaus, tai neduos papildomų pliusų stojant į aukštąją mokyklą, tačiau įstoja į, pavyzdžiui, technologijos srities studijas, ir po metų ar dviejų grįžta, nes persigalvojo, nes tai ne jiems. Ne kartą teko susidurti su atveju, kai asmuo po metų ateina laikyti istorijos egzaminą, nes to prireikia renkantis naują studijų kryptį“, – aiškino R. Ramanauskas.
Be to, pasak mokytojo, istorijos mokslu neretai žmonės vis dažniau susidomi laisvalaikiu, jau baigę studijas.
Keičiasi požiūris į mokslą
Tą pastebi ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas.
„Nemanyčiau, kad tai, kad istorijos egzaminą laiko mažiau moksleivių, reikia labai dramatizuoti. Pastebiu, kad yra nemažai žmonių, kurie vėliau, jau baigę mokyklas, susidomi istorija.
Tačiau gaila, kad neretai žmonės, dažnai gerai neapgalvoję, ragina daryti tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, ir rinktis studijuoti technologinius ar fizinius mokslus. Kalbėdami apie ugdymą, visų pirma, mes turime galvoti apie tai, kad 18-19 metų jaunuolius skatintume studijuoti, o ne eiti dirbti. Niekas nežino, ko darbo rinkai reikės po 5 ar 6 metų, todėl reikėtų patarti ne skaičiuoti, kur geriau įsidarbinti, nes tai yra labai individualu, o mokytis visą gyvenimą. Be to, ne vien alga parodo gyvenimo kokybę.
Tas neišskyrimas, pernelyg bendras kalbėjimas: „Na, tai visi socialiniai-humanitariniai...“, „Na, tai visi universitetai...“, nulemia, kad ir geri dalykai paskęsta bendrame sraute. Dėl to šiek tiek gaila“, – pripažino jis.
Džiaugiasi sąmoningais sprendimais
Tačiau, pasak R. Petrausko, jį net kiek džiugina, kad besirenkančių laikyti istorijos egzaminą moksleivių mažėja.
„Manau, kad įvyko tai, kas turėjo įvykti. Galbūt tikrai pernelyg daug jaunuolių anksčiau laikydavo istorijos egzaminą, tad šiuo metu stebime interesų išgryninimą. Gal galime pasidžiaugti, kad tie, kurie dabar pasirenka istorijos egzaminą, tą daro labai sąmoningai“, – susimąstyti apie tai skatino jis.
Tiesa, kartu pripažino, kad įtaką jaunuoliams galėjo padaryti ir kalbos viešame diskurse, kai humanitarinių ir socialinių mokslų studijos sulaukia tik kritikos.
„Neretai pastebime tą išankstinį kritinį požiūrį dėl pastarųjų mokslų. Dominuoja stereotipinis kalbėjimas bendrai apie visus soc. mokslus, tačiau atskirai nekonkretizuojama, tarkime, istorijos nauda bendrajam lavinimui. Be to, ir soc. mokslų krypties studijų programų yra daug, tad jei pažiūrėtume, kur sukoncentruotos geriausios pajėgos, gal ne viskas soc. mokslų situacijoje atrodytų taip blogai“, – svarstė jis.
Ilgą laiką mokė ne taip
R. Petrauskas prisiminė, kad istorijos mokslas labai klestėjo XX a. pabaigoje.
„Ta banga natūraliai praėjo, tačiau pastebime, kad artėja kita. Labai aiškiai ir temos matyti, kuriomis dabar ypač domimasi: LDK, tarpukaris, pokaris, laisvės kovos, sovietmetis“, – vardijo jis.
Anot dekano, verta paminėti ir tai, kad pastaruoju metu keičiasi istorijos mokslo samprata. Vis dažniau badoma atrasti santykį tarp praeities ir dabarties, ką anksčiau, pripažino R. Petrauskas, istorikai pernelyg menkai akcentavo.
„Kažkuria prasme norėta visuomenę šviesti pasakojant apie praeitį, pamirštant apie esminę istorijos kaip mokslo užduotį – ką tai gali duoti dabarčiai“, – pripažino istorikas.
Negailėjo kritikos sudarantiems egzaminus
Kritikos dėl pastarojo požiūrio jis negailėjo ir egzaminų sudarinėtojams. Pasak R. Petrausko, mažėti norinčių laikyti istorijos egzaminą gali ir dėl nepatrauklios šios srities egzamino formos.
„Gal tai tam tikras ženklas egzaminų rengėjams, kad reikia pradėti ruošti užduotis, kurios būtų orientuotos ne į faktų žinojimą, tai turi būti įvertinta, bet kartu egzaminas turi atskleisti mokinių supratimą apie istorijos reiškinius ir procesus, skatinti jų mąstymą“, – įsitikinęs istorikas.
Tiesa, jis tikrai nemano, kad istorijos egzaminas moksleiviams turėtų būti privalomas.
„Aš manau, kad privalomų egzaminų ir taip yra per daug. Kadaise aš laikiau tik vieną privalomą egzaminą ir, man atrodo, tais laikais pakankamai neblogai buvo. Nesakau, kad turi likti tik vienas atsiskaitymas, tačiau, manau, reikėtų atrasti balansą tarp privalomų ir pasirenkamųjų egzaminų“, – siūlė jis.
Pasekmes vadina negrįžtamomis
Savo ruožtu istorikas, Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslo darbuotojas Vytautas Jokubauskas įspėja – aptariamų tendencijų pasekmės negrįžtamos.
„Jei manysime, kad žmogus yra formuojamas, kad jį išugdome šeimoje ir visuomenėje, tai istorijos ir lietuvių kalbos bei literatūros disciplinų nesimokymas sudaro galimybes tam asmeniui likti be elementariausių šių dalykų žinių. Toks žmogus atviras kitokioms žinioms apie Lietuvą, o tuomet jau ką sužinos iš kažkur kažkada, tuo ir tikės.
Pavyzdžiui, man kartais tenka susitikti su jaunais žmonėmis, kurie nežino elementarių dalykų, kuriuos vyresnės kartos atstovai gali išvardinti be abejonių. Tarkime, jiems iškyla klausimas, kodėl nepriklausomybę švenčiame tris kartus – kovo 11-ąją, vasario 16-ąją ir liepos 6-ąją. Dėl tokių istorijos žinių spragų asmuo tampa paveikesnis išorės įtakoms, propagandai. Žmogus, kuris nesimokė Lietuvos istorijos, gali patikėti ir tuo, kad LDK yra ne mūsų, o Baltarusijos šalis, kad žemaičiai tik pavadinimą pasiskolino“, – aiškino jis pridurdamas, kad po to tokį požiūrį tampa sunku pakeisti.
Kaltina švietimo politiką
Anot V. Jokubausko, menkėjantis susidomėjimas socialiniais ir humanitariniais mokslais – dėsninga ir natūralu, nes tai užprogramuota švietimo politikos.
„Vienas aspektas – istorijos dalykas yra patekęs tarp tų mokslų, kurie yra pasirenkamieji. Be to, 11-12 klasę mokiniai gali sėkmingai užbaigti neturėdami istorijos dalyko, rinkdamiesi geografiją.
Kitas svarbus aspektas – valstybėje aukštu lygiu propaguojama, kas yra svarbu, ką reikėtų ir ko nereikėtų studijuoti. Yra švietimo strategų, kurie pastaruosius kelis metus intensyviai dėsto, kad socialinių ir humanitarinių mokslų nereikia arba reikia minimaliai ir kad mūsų ateitis – taikomieji mokslai, medicina...
Tad kiekvienas sumanus vaikas, o dabar visi sumanūs, pasižiūri, ko reikia šių sričių studijoms ir pamato, kad istorija nėra tas mokslas, kurio balas svarbus stojant į valstybės lygiu propaguojamas studijų kryptis“, – savo įžvalgomis dalijosi istorikas.
Stebi evakuacijos nuotaikas
Jo teigimu, ne paslaptis, kad Lietuvos visuomenė gyvena evakuacijos nuotaikomis, dėl to, jo teigimu, mažėja ir kito nacionalinio pobūdžio egzamino – lietuvių kalbos ir literatūros – populiarumas.
„Jei jaunuolis tėvų ir mokytojų yra ruošiamas studijuoti užsienyje ir pasirinkti emigranto gyvenimą, suprantama, kad susidomėjimas aptartais egzaminais blanksta. Tuomet daug svarbiau geros anglų kalbos žinios. Net elitinės gimnazijos dabar pabrėžia savo kompetenciją įvardindamos, kiek jų absolventų mokosi Vakaruose.
Tad, iš esmės, ta evakuacijos nuotaika yra palaikoma, o klausimai, ar jaunuoliai grįš po studijų, ar tik per Velykas ir Kalėdas – lieka atviri. Tačiau rezultatą mes žinome – per 26-erius metus netekome 800 tūkst. gyventojų“, – priminė istorikas.
Siūlo istorijos mokyti iki 12-os klasės
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų, V. Jokubauskas tikino nemanantis, kad geriausias šių problemų sprendimo būdas – privalomas istorijos egzaminas.
„Visų pirma reikėtų sugrąžinti privalomą istorijos mokymą iki 12-os klasės. Jei užsienio kalbos, matematikos, gimtosios kalbos mokome privalomai, tai kodėl privaloma tvarka nemokome istorijos, kaip buvo anksčiau?“, – retoriškai klausė jis.
Istorikas taip pat priminė, kad prieš 15-20 metų, norint baigti mokyklą reikėjo išlaikyti mažiausiai 5 egzaminus, o šiais laikais galima išsisukti su dviem. DELFI primena, kad išlaikius du egzaminus asmeniui įteikiamas brandos atestatas.
„Labai norint galima išsisukti su lietuvių kalbos ir literatūros ir technologijų egzaminais. Senais terminais – „darbelių“. Ir dar kalbama, kad dabar mokiniams sunku, kad krūviai dideli. Anksčiau ir pamokos vykdavo 6 dienas per savaitę, ir visų dalykų iki mokyklos baigimo mokėmės, tačiau dabar krūviai vis mažinami ir mažinami. Keista ir tai, kad jau 10-oje klasėje šešiolikmečiai turi apsispręsti, kokios karjeros sieks ateityje. Nenuostabu, kad tokio amžiaus jaunuoliams tai sudėtinga padaryti, todėl padaroma daug klaidų, kurios atsiliepia ateityje“, – pripažino jis.
Egzaminus laiko rečiau, bet po daugiau
2016 metais prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė 33 710 kandidatų (2015 metais – 37 279 kandidatai). Tai NEC įvardija kaip didžiausią pokytį per ketverius metus.
Įdomu, kad moksleiviai ryžtasi laikyti vis daugiau egzaminų. 2016 metais vienas kandidatas vidutiniškai pasirinko laikyti apie 3,47 egzamino (2015 metais – 3,42 egzamino). Šis rodiklis didėja trejus metus iš eilės.
NEC informuoja, kad fizikos, informacinių technologijų valstybinius brandos egzaminus rinkosi labai panaši kandidatų dalis, kaip ir ankstesniais metais. Biologijos, chemijos, geografijos egzaminus pasirinkusių kandidatų dalis šiais metais sumažėjo.
Iš mokyklinių brandos egzaminų populiariausias, kaip ir ankstesniaisiais metais, technologijų brandos egzaminas (8124 kandidatai).
Šiais metais brandos egzaminų sesijose dalyvaus 673 buvę mokiniai. Eksternų, pasirinkusiųjų laikyti egzaminus, šiek tiek padaugėjo: 2015 metais jų registravosi 1097, o šiemet – 1161.
Šių metų pagrindinės sesijos valstybiniai brandos egzaminai prasidės kovo mėnesį užsienio kalbos VBE kalbėjimo dalimi. Užsienio kalbos (anglų) VBE kalbėjimo dalis vyks kovo 21–23 dienomis, užsienio kalbos (rusų) – kovo 22–23 dienomis, užsienio kalbos (prancūzų) ir užsienio kalbos (vokiečių) VBE kalbėjimo dalys vyks kovo 23 dieną. Pagrindinės sesijos paskutinis valstybinis brandos egzaminas – chemija – vyks birželio 20 dieną.