Apie tai papasakojusi mokytojai ir mamai ji sulaukė ne užuojautos žodžių ar bandymų ją apginti, o atžagarios frazės esą „viskas čia – normalu“. Mergaitė pagalbos nusprendė paprašyti interneto forume, tačiau sulaukė ne jos, o patyčių ir pašaipų.
Savo ruožtu psichologai primena, kad su patyčiomis mokyklose susiduria dažnas vaikas ir pataria, kaip atpažinti prievartą patiriantį vaiką ir kaip jam padėti.
Mergaites skriaudžia taip, kad jos net skųstis nespėja
„Prievarta vyko prie visos klasės, buvo patiriama iš bendraklasių – graiboma krūtinė laikant prieš visą klasę. Vaikai mokytojai viską detaliai papasakojo pamokos metu. Sužinojusi apie tai ji su visu savo pasišlykštėjimu pradėjo mane tardyti prie visos klasės, kol kiti vaikai juokdamasi šaukė „taip, nesigink“. Bet daugiau ji su manimi nekalbėjo ir toliau palikdavo vieną su bendraklasiais. Dėl jos aplaidumo ir toliau buvau tvirkinama. Ar čia toks supratimas, kad mokykloje mergaitė privalo apsiginti nuo bernų ir išmokti už save pakovoti kumščiais ir keiksmais? Pavyzdžiui, aš viena apsiginti nuo bernų šaikos nesugebėjau, o motinai atrodė normalu. Neturiu motinos, kuri mane apgintų. Ji nieko nesako, nejaučia kaltės.
Po skundų į aukštesnes institucijas susigriebia pati mokykla, bijodama viešumo, o purvo viduje, kai visi tyli, niekas nežiūri. Oho, kaip viskas vyksta. Mergaitės nusiverkusios skųstis nespėja, o niekam neįdomu, nes mokytojai turi „rimtesnių“ užsiėmimų“, – apie situaciją mokykloje pasakojo mergaitė.
Iš problemų tik pasijuokė
Apie savo problemą ji papasakojo ir viename iš interneto forumų. Deja, pagalbos ten taip pat nesulaukė. Priešingai, iš jos buvo imta tyčiotis.
„Ir čia verta klausyti jūsų? Kai nesugebat savo problemų su dešimtmečiais išspręsti?“, – stebėjosi viena mama.
„Jums rimtai reikia kuo greičiau gydytis, nes koncentruojatės į nesąmones. Veikti jums nėra ką?“, – klausė kita.
„Tavo atveju, kai laikė prieš visą klasę ir grabinėjo – tai patyčios, bet man iki seksualinio prievartavimo netraukia, nors užmušk. Vieniems vaikams apsižodžiavimai, apsistumdymai, padnožkės, sijonų kilnojimas ir tampymas už kasyčių – problema, kitiems – ne“, – situacijos rimtumu taip pat abejojo viena iš pasisakiusių moterų.
„Tai kad nebuvai tu prievartaujama. Kaip maži berniukai tampo už kasyčių, taip didesni susigalvoja už ko kito grabalioti, bet tame nėra seksualinės potekstės“, – buvo įsitikinusi kita.
Dėl problemų kalta pati mergaitė – ir anksčiau lindo, niekas nesiskundė
Moterys taip pat dalinosi savo patirtimi. Anot jų, ir anksčiau mokyklose berniukai lįsdavo prie mergaičių, žiūrėdavo joms po sijonais, liesdavo jų krūtis ir bandydavo atsegti liemenėles. Tačiau daugelis jų tame nieko blogo nematė. Esą tai – tik vaikiški žaidimai.
„Mano laikais irgi buvo tokia „seksualinė prievarta“, turbūt visos mergaitės tai patyrė, kai stengdavosi užgauti bręstančią krūtinę, bandydavo įstumti į berniukų persirengimo kambarį, braukydavo su ranka per nugarą, kad suprastų, jau nešioji liemenėlę ar ne, o jei nešioji, tai stengdavosi ją atsegti. Bet tai buvo paauglystė. Turbūt vienos mergaitės reagavo jautriai, kitos to nesureikšmino. Esmė turbūt tame, kad tais laikais niekas neeskalavo to kaip seksualinės prievartos, tvirkinimo. Tai buvo kabinėjimasis, erzinimas ir panašiai. Kai jau labai įkyriai vykdavo tas panelių terorizavimas, tai mokytojai sudrausmindavo“, – prisiminė internautė.
„Buvo ir mano laikais sijonų kėlimų, liemenėlės braukymų, net į galvą neateidavo mintis skųstis mamai. Užkirsdavai per rankas ir pasibaigdavo. O jei mama būtų atėjusi aiškintis, būčiau iš gėdos numirusi, tada būtų jau ir rimtos patyčios prasidėjusios“, – apie savo baimes pasakojo kita.
„Kam kreiptis kažkur? Kad visi žinotų, kad tavo dukrą grabalioja? Mano dukros mokomos pirma pačios spręsti situaciją, tik nepavykus kreiptis pagalbos į tėvus. Dėl kiekvieno pirstėlėjimo ar stumtelėjimo į mokyklą nelakstysiu, dukroms ne į naudą turėti mamyčiukių reputaciją“, – problemos šioje situacijoje nematė ir kita mama.
„Jums aiškiai visos narės sako, kad tarybinių laikų mokyklose visur tas būdavo, visos buvome pagraibytos ir sijonai pakilnoti bendraamžių, tik jūs viena jaučiatės seksualiai išnaudota. Čia jau jūsų problema. Jei grabaliotų suaugęs, manau, būčiau kitaip sureagavus, bet bendraklasiai...“, – dėl kilusių problemų pačią mergaitę kaltino kita.
O kas būtų, jei vyrai užpultų ir čiupinėtų suaugusios moters krūtis?
Tačiau su tuo, kad dėl šios situacijos kalta tik pati mergaitė ir netinkamas jos požiūris, griežtai nesutinka „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. Anot jos, paprasčiau situacijos rimtumą suvokti pabandžius vietoje vaikų įsivaizduoti suaugusius žmones.
„Juk jeigu moterį darbe užpultų keli vyrai ir imtų liesti jos krūtis, žemintų, tyčiotųsi, klausimų, tinkama taip elgtis, ar ne, mums nekiltų. Tai yra prievarta. Tai yra smurtas lyties atžvilgiu, susijęs su tam tikru požiūriu į moteris, merginas ir mergaites. Liūdna, kad mergaitė sulaukė tokios suaugusių reakcijos. Iš tiesų nėra normalu, kai prieš žmogaus valią yra čiupinėjamos jo intymios kūno vietos“, – patikino specialistė.
Anot jos, suaugę žmonės puikiai supranta, kad taip elgtis – nedera, tačiau vaikai neretai ne visuomet pagalvoja apie tai, kaip elgiasi ir kaip stipriai kitą žmogų gali užgauti. Būtent todėl, specialistės teigimu, suaugusieji turėtų skleisti jiems aiškią žinutę, kad liesti kito asmens intymias kūno vietas – negalima.
Su patyčiomis susiduria dažnas vaikas
„Brendimo, intymumo, seksualumo temas tėvai apleidžia. Pastebime, kad iki šiol suaugusieji yra labai nelankstūs, nemoka su vaikais apie tai kalbėti, todėl pradėjus busti jų seksualumui, vaikai nežino, ką daryti, elgiasi taip, kaip sugalvoja. Taip yra todėl, kad niekas jų nemokė, kaip elgtis tokioje situacijoje, patiriant tokius išgyvenimus, tėvai neatsako į jau mažų vaikų užduodamus panašios tematikos klausimus. Tai, kas susiję su lyties organais, seksu, yra tabu temos. Apie jas Lietuvoje galima arba juokauti, arba iš viso nekalbėti“, – pastebi psichologė.
Anot jos, įvairiausių rūšių patyčios yra viena iš aktualiausių problemų, apie kurias pasakoja į ją ir jos kolegas besikreipiantys vaikai.
„Vaikai apie tas situacijas, kai juos žemina ir naudoja fizinę prievartą, pasakoja iš tiesų dažnai. Taip pat pasakoja ir apie situacijas, kuomet susiduria su seksualinio pobūdžio patyčiomis ar priekabiavimu. Jiems – sunku, nes jie jaučia, kad suaugusiems yra nejauku apie tai kalbėti. Mes visuomet vaikams sakome: tik nenuleiskite rankų. Jei nepadėjo vienas, galbūt padės kitas. Labai apmaudu, kad devynių-dešimties metų mergaitė su problema lieka viena ir pati turi ieškoti pagalbos, tačiau bet kokiu atveju patarčiau jai ieškoti patikimo suaugusiojo“, – patikino J. S. Jasiulionė.
Pati prisiprašė?
Tačiau psichologinės pagalbos tarnybos psichologė Jolita Adomaitytė DELFI patikino, kad visa ši situacija jai atrodo keista. Anot specialistės, dažniausiai kilus problemai vieno kalto nebūna.
„Tokios situacijos mokyklose pakankamai dažnos, tačiau pagalbos reikėtų prašyti ne mokytojos ar tuo labiau interneto forume, o specialistų. Pavyzdžiui, kreiptis į mokyklos psichologę ar socialinę darbuotoją. Mokytoja tokioje situacijoje ir negali padėti. Be to, jei istorijoje dalyvavę suaugusieji nemato problemų, gal iš tiesų jų ir nėra? Man atrodo keista, kad mergaitė taip afišuoja savo problemas – pasakoja apie tai, kuria temas internete. Gal ji kaip tik nori atkreipti dėmesį į save, nori sulaukti bendraamžių reakcijos. Dažniausiai tikrai nuskriausti vaikai reaguoja visiškai priešingai – užsisklendžia savyje. Gali būti, kad mergaitė provokavo savo bendraamžius, juos kažkaip erzino, kad jie galų gale nusprendė pasielgti būtent taip, kaip pasielgė. Ne visuomet probleminėje situacijoje nukentėjęs ir būna nukentėjusiu“, – pastebėjo specialistė.
Tačiau ji sutiko, kad jei mergaitė iš tiesų jaučiasi blogai, jai reikia suteikti pagalbą. Su ją esą turėtų pasikalbėti specialistai.
Situacija – rimtesnė nei gali pasirodyti
Priešingos nuomonės laikosi paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė. Anot jos, visos vaiko teisės yra pažeistos ir mergaitei arba jos tėvams yra būtina kreiptis į vaikų teisių specialistus, kad būtų pradėti situacijos tyrimo veiksmai.
„Čia yra labai rimta ir specialistai turi rimtai į tai reaguoti. Jei vienas ar keli suaugę žmonės iš pradžių sureagavo netinkamai, tai vaikas tikrai gali pasijusti blogai, tačiau jam jokiu būdu negalima nuleisti rankų, reikia ieškoti pagalbos, kreiptis į atitinkamas institucijas ir įstaigas. Jei ji liko viena su problemomis, turėtų paskambinti, pavyzdžiui, į „Vaikų liniją“, pasitarti su ten dirbančiais specialistais. Su tokiais atvejais susiduriantys vaikai tikrai neturėtų viešinti savo patirties virtualioje erdvėje ir ten ieškoti užuojautos, nes tai yra pavojinga vieta“, – įspėjo specialistė.
Pasak jos, tikrai ne vienas vaikas Lietuvoje, mokyklose, patiria seksualinę prievartą. A. Kurienės teigimu, apie daugelį tokių atvejų mes net nesužinome, nes vaikai bijo ieškoti pagalbos.
Kaip atpažinti, kad vaikas patiria prievartą?
DELFI primena, kad net 80 proc. seksualinio tvirkinimo atvejų vaikai gerai pažįsta tvirkintoją ir tik 10 proc. nukenčia nuo nepažįstamųjų, o didžioji dauguma seksualinio išnaudojimo nusikaltimų niekada nebūna atskleisti.
Psichologų teigimu, seksualiai išnaudojami vaikai, juolab patys mažiausi, tikrai nesupranta to, kas iš tikrųjų vyksta, jaučia didžiulę gėdą papasakoti apie šiuos įvykius. Jie išgyvena baimę, nerimą, izoliaciją, jaučiasi kitokie, yra padidintai jautrūs.
Paramos vaikams centras pabrėžia, jog suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį į šiuos pavojaus signalus vaikų elgesyje ir siekti profesionalios pagalbos, jei ikimokyklinio amžiaus vaikas:
Liečia/trina savo genitalijas nuolat ar iki skausmo.
Žaidžia moters ar vyro vaidmenis piktai, agresyviai, arba labai liūdnai. Nekenčia savo ar kitos lyties. Nemėgsta savo kūno, dažnai sako, kad jo kūnas negražus ir nešvarus.
Įkyriai domisi seksualine veikla, slapta bando liesti suaugusius, reikalauja, kad kiti jį ar ją liestų, elgiasi įmantriai ir „seksualiai keistai“ – „gundo” suaugusįjį.
Prašo, kad žmonės nusirengtų nuogai, prievarta išrenginėja kitus.
Verčia vaikus žaisti „daktarą”.
Seksualinės žinios yra neadekvačiai išsamios vaiko amžiui, užduoda nepažįstamiems žmonėms įvairius seksualinius klausimus.
Atsisako apsirengti. Slapta demonstruojasi nuogas ar nuoga. Atsisako palikti žmones vienus vonioje arba tualete.
Bijo nusirengti kitų žmonių (gydytojo, bendraamžių, fizinio lavinimo užsiėmimuose ir pan.) akivaizdoje.
Viešai, įkyriai masturbuojasi, įtraukia į tai kitus vaikus.
Kiša daiktus į savo ar kitų vaginą ar užpakalį.
Nuogas imituoja tikrą seksualinę sueitį ar oralinį seksą. Imituoja lytinį aktą su kitais vaikais, gyvūnais ar žaislais.
Bijo tam tikrų specifinių vietų, tokių kaip vonia ar lova. Sutrikęs miegas – bijo užmigti, sapnuoja košmarus, miega labai neramiai, blaškosi, verkia per miegus.
Yra pasyvus, sukaustytas. Nėra spontaniškas. Pavyzdžiui, fizinio lavinimo užsiėmimuose sėdi tiesiai, įsitempęs, suspaudęs kojas, tuo metu kai kiti vaikai spontaniškai šokinėja, laksto, rėkauja.
Sportuodamas „keistai” juda, stipriai suspaudęs kojas, atrodo, lyg tarpukojis būtų surakintas.
Jaučia ypatingą nerimą, akivaizdžiai bijo, kai yra liepiama atsigulti ant nugaros, pavyzdžiui, per fizinio lavinimo užsiėmimus.
Bijo, vengia prisilietimų, ypač suaugusių žmonių, „sustingsta” paliestas. Kilnojamas ar gaudomas, išlieka „tiesus” ir įsitempęs. Nejaukiai jaučiasi sėdėdamas ant kelių, pakviestas, ateina ir atsisėda, tačiau jaučiasi nejaukiai, sėdi įsitempęs.
Stebimi šie fiziniai požymiai – niežėjimas arba skausmas genitalijų srityje, sunkumai šlapinantis, skausmas gerklėje, sunkumai ryjant, genitalijų srities, analinės angos traumos.
Tiesa, „vieno atskiro požymio nepakanka padaryti išvadoms apie seksualinį išnaudojimą, tačiau net ir vienas specifinis požymis turėtų atkreipti suaugusiojo dėmesį, paskatinti jį atidžiai stebėti vaiką ir pasikonsultuoti su specialistais“, – pataria Paramos vaikams centro darbuotojai.
Jei įtariate, kad vaikas patiria smurtą
Įtariantiems, kad vaikas patiria smurtą, specialistai pataria nebijoti kreiptis pagalbos į kompetentingus žmones. Tam, kad būtų galima argumentuoti įtarimą, reikėtų stebėti ir fiksuoti vaiko elgesį, tačiau vengti vertinimų.
Patariama pasitarti su profesionalais, vaikų teisių ar vaikų elgesio specialistais, neminint vaiko vardo ir pavardės tol, kol bus tikrai priimtas sprendimas apie įtarimus informuoti oficialias Vaiko teisių apsaugos tarnybas.
Paramos vaikams centro rekomendacijos, ką daryti jei vaikas pats pasipasakojo, kad yra skriaudžiamas:
Būkite atvira(s) ir supratinga(s). Išlikite ramus. Jei jūs sureaguosite labai emocionaliai – išsigąsite ar supyksite, vaikas nustos pasakoti. Patikinkite vaiką, kad jis gerai padarė papasakodamas jums.
Nesistenkite atlikti tyrimo ir apklausos. Palikite šį darbą profesionalams, jie išsiaiškins, kas, kur ir kada atsitiko. Išklausykite vaiką tiek, kiek vaikas jums gali ir nori tuo metu papasakoti. Dažnai tai yra sena paslaptis, kurią jis saugojo dienas, mėnesius ar net metus. Raskite ramią vietą šnekėtis. Paskatinkite vaiką išreikšti jausmus, bet netardykite jo.
Supraskite, kad vaikas išgyvena jausmų sumaištį. Dažnai smurtautojas yra artimas vaikui žmogus, šeimos narys, ir net jeigu vaikas turi stiprių negatyvių jausmų, jis taip pat myli tą žmogų ir bijo jį įskaudinti.
Tikėkite vaiku. Neišreikškite abejonės vaiko pasakojimu, neneikite to, ką išgirdote, kad ir kaip sunku būtų patikėti. Vaikai retai sukuria istorijas apie smurtą, ypač seksualinę prievartą. Jie linkę saugoti paslaptį ilgą laiką, nes jiems buvo grasinama, ar kartojama, kad tai yra jų pačių kaltė. Patikinkite vaiką, kad tai, kas atsitiko, nėra jo kaltė.
Paaiškinkite vaikui, kokių veiksmų imsitės. Įtarimas apie galimai patirtą smurtą yra pakankama priežastis pranešti apie tai Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Pasakykite, kad jums reikės pasikalbėti su teta ar dėde, kuri jau yra padėjusi kitiems tokiems, kaip jis, vaikams. Patikinkite, kad nieko nesakysite tėvams, jei galimas smurtautojas yra šeimos narys.
Jei vaikas jums papasakoja apie patirtą smurtą (pavyzdžiui, seksualinį) iš karto po įvykio, neprauskite vaiko ir neskubėkite pakeisti rūbų - tai gali būti svarbūs įkalčiai.
Nepasakokite kitiems žmonėms, kuriems to žinoti nebūtina. Gerbkite vaiko privatumą.
Jei vaikas pasirinko jus savo patikėtiniu, būkite kartu, kai jis tai turės papasakoti kitiems žmonėms, palaikykite, padėkite jam saugiau jaustis.