Dalis skaitytojų kritikavo DELFI ir straipsnio autorių: esą kaip galima vaikus raginti žudyti, kodėl vaikai turi mokytis kariauti, kaip gali ateiti mintis tokius straipsnius rašyti. Turbūt ne visi skaitytojai suprato, kad mokytis išgyventi gamtoje ir suprasti, iš kur atsiranda maistas, ragino ne straipsnio autorius, o specialistai, pastebėję, kad šiuolaikiniai vaikai, ypač miestiečiai, nebeturi įgūdžių prireikus išgyventi gamtoje. Beje, niekas nežinome, kada gali tekti visiems eiti ginti tėvynės.
„Pažiūrėkite, kaip jie kapoja galvas kompiuteriniuose žaidimuose, apsiraminsite“, – rėžė Realistu pasivadinęs komentatorius. Šį komentarą skaitytojai įvertino kaip geriausią.
„Dvigubi standartai. Kodėl nukirsti vištai galvą vardan pramogos laikoma kad gerai, o nušauti sergantį šunį – žiaurus elgesys su gyvūnais?“, – klausė Tomas Satkauskas.
Savo pamąstymus pateikė ir DELFI skaitytojas Paulius Uleckas, pastebėjęs, kad dalis komentatorių stokoja platesnio gyvenimo konteksto suvokimo.
„Geras ir pavadinimas, ir straipsnis. Komentarai iliustruoja, kad mąstymas ribotas, siauras, be platesnio gyvenimo konteksto suvokimo. Man teko pabuvoti įvairiose gyvenimo situacijose. Vaikystėje žvejodavome ir upės pakrantėje kepdavome ešerius. Auginome triušius, lupome jiems kailius ir nešėme į supirkimo punktus. Būdamas studentas, domėjausi povandeniniu sportu. Keletą kartų traukėme skenduolius.
Tarnaudamas kariuomenėje, mačiau kraują, rinkau žuvusių draugų kūnų dalis. Mačiau auto avarijas ir sumaitotus kūnus, gaisrus, nelaimingus atsitikimus. Esu medžiotojas ir sutinku „drąsuolių“ iš šiuolaikinių sterilizatorių, kurie virpa noru šauti, bet taip bijo mėsinėti gyvūną, kad net vemia. Šiais pavyzdžiais noriu pasakyti tik tiek, kad gyvenimas yra labai margas ir situacijų bus visokiausių.
Nors išminčiai sako – gyvenimas yra karas – bet ne tik. Klaiku, kai būriai vadinamų pacifistų, estetų, modernistų, žydrųjų ar žaliųjų ar kokių internetinių anonimų stebi banditų spardomą ar autokatastrofoje klykiantį žmogų, bjaurisi savo artimui padėti atlikti dirbtinį kvėpavimą, o po to cypsi, kur buvo policija, kur valdžia žiūri. Tikras žmogus turi būti padedantis artimui savo visur ir visada. Toks žmogus moka apriboti savo norus ir galias. Gyvenimu reikia džiaugtis ir į viską žiūrėti paprastai. Taip kaip tūkstantmečius matė ir gyveno mūsų protėviai“, – rašė P. Uleckas.
Ragino saugoti nuo tokių pedagogų
Tuo metu komentatorius Linas laikėsi kardinaliai priešingos pozicijos: „Gaila man vaikų, kurie gimsta šiame pasaulyje. Gimsta tyri, nekalti, atviromis, mylinčiomis širdimis, o antžmogiai puola juos mokinti gyvenimo tiesų ir tikslų. Žudyk, užvaldyk, sunaikink, pakark, nudobk... Gal gana būti barbarais? Kiek tai gali tęstis?“.
Panašiai mąstė Mama prisistačiusi komentatorė: „Manau, jei jau bus badas, tos vištos niekur nelakstys – mokėsi jas nukirst ar ne! O dėl tos stovyklos, tai tikrai nenorėčiau, kad vaikas iš jos grįžtų išmokytas žudyt gyvūnus!“
„Saugokit vaikus nuo tokių „pedagogų“. Jie ne žmones, o galvažudžius nori išauginti“, – sakė kitas komentatorius. „Gamta, stovyklavimas, palapinės – viskas puiku! Bet aš norėčiau, kad mano vaikai būtų mokomi įžiebti ugnį, prisirinkti ir pagaminti valgomų grybų ir pan. Kirviu gyvūnus vaikytis galės užaugę, jei patys norės“, – tvirtino Aistė.
Vaikai neturėtų galvoti, kad vištiena iš „Maximos“
Komentatorius Batia aiškino nuo vaikystės matęs, kaip kerta vištai galvą ir kaip skerdžia paršą. „Tik pačiam kirst mama neleido. Sakė negalima, kol neturi savo vaikų. Dabar auginu jau anūkus, pats kertu vištai galvą ir nemanau, kad esu žiaurus ar galvažudys. Tiesiog gyvenime yra viskam savo laikas. Gal tikrai neturėtų 14 metų vaikas kapot vištoms galvas, bet ir neturėtų galvoti, kad vištiena yra iš „Maximos“ (kaip ir pienas etc.)“, – nuomonę išsakė Batia.
„O tai nuo kada vaikai turi mokėti kariauti? Nuo kada aštuonmetis turi mokėti naudotis kirviu? Ateis laikas, ir jeigu jam to gyvenime reikės – išmoks. Puiku, jei vaikai moka išgyventi gamtoje, užkurti laužą, susirasti maisto, atskirti nuodingus grybus nuo valgomų, bet prie ko čia tas vištų galvų kapojimas? Ar šita psichinė moterėlė susimąstė, kad vištos miškuose nesigano?“, – klausė Emma.
Komentatorius Sapnas aiškino, kad paradoksas tas, jog vaikai gali tyčiotis ar mušti savo bendraamžius, taškyti kraują kompiuteriniuose žaidimuose. Tai lengva ir paprasta. „Tačiau nesuvokiama, kad tai, ką mėsiško dedame į burną, yra nužudoma. Manau, kad akistata su puodo turiniu dar jam esant gyvam tikrai sveikas ir naudingas dalykas. Tinkamoje aplinkoje daugelio vaikų galvose tai turėtų peraugti į pagarbą gyvybei. Nereikia gyvenimo vynioti į vatą. Tik nemanau, kad gera mintis, kad vaikai tai darytų patys“, – dėstė Sapnas.
„Siaubas apėmė paskaičius... Aš užaugau kaime ir niekada nebuvau niekur arti, kai kirsdavo vištai galvą, o kai kiaulę pjaudavo, tai net ir pagalvę ant galvos užsidėdavau, kad negirdėčiau jos žviegiant... Nemoku ir nenoriu mokėti žudyti... Siaubas kažkoks, žmonės, eina metai į priekį, o mūsų Lietuvėlė su savo požiūriu plačiais žingsniais šuoliuoja atgal į akmens amžių... Nežinau, man žodžių neužtenka apsakyti, kaip pasišlykštėjau šitais „žaidimais“, – tokią poziciją išdėstė Sigita.