Anot ne vieną abiturientų laidą išugdžiusios, ne kartą egzamino užduočių vertinimo komisijoje buvusios mokytojos, abiturientai po egzamino šiemet verkšlena ne be reikalo.
„Suprantama, kad nieko nepadarysi, bet apmaudu. Aš nemanau, kad duotos temos buvo geros, kad jos lengvos ir kad galima sakyti, jog vaikai be reikalo verkšlena ir skundžiasi. Profesionalumo tikrai trūksta. Kasmet tas pats. Šuns balsas į dangų neina, gali sakyti, kiek nori, vis tiek viskas yra taip pat kaip ir anksčiau. Labai norėtųsi normalesnio požiūrio į egzaminą, užduočių rengimą“, – sakė mokytoja.
Pasak R. Dilienės, buvo egzaminai loterija, loterija ir liko. Ji mano, kad šiemet renkant temas rašiniams buvo pasižiūrėta labai paviršutiniškai.
Pasigenda pagarbos
„Reikėtų daugiau pagarbos ir mokytojams, ir mokiniams. Gerbti, o ne šaipytis ir tyčiotis, kad esą verkšlena, kaip visada, nežino, ko nori, čia visada mokytis reikėjo, tada neverktumėte. Atrodo, kad kasmet tokie komentarai yra specialiai užsakomi. Mokykis nesimokęs, kaip pataikysi, taip“, – įsitikinusi ji.
Mokytojai pikta ir dėl to, kad, kaip ir kasmet, taip ir šiemet dėl prastai suformuotų egzamino užduočių nukentės gabūs moksleiviai. R. Dilienė pripažino – po egzamino daugelis jų išėjo gerokai sunerimę, drebančiomis rankomis.
„Man juokinga, kai rodo iš mokyklų išeinančius abiturientus su šypsenomis, kurie tikina, kad lietuvių kkalbos ir literatūros egzaminas buvo labai lengvas, bet paklausti, kokia tema rašinį rašė, jos net neatsimena. Kaip gali neatsiminti temos, kurią nagrinėjai 4 valandas? Dažniausiai tokie moksleiviai ašaras lieja po egzaminų, nes įvertinimai būna labai prasti“, – patikino ji.
Kritikos nepagailėjo
Paprašyta įvertinti šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mokytoja kritikos jam nepagailėjo.
„Visų pirma, svarbu suprasti, kad mokiniai turėjo pasirinkti rašinio tipą. Samprotavimo ir literatūrinis rašiniai skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, dabar daugelis, ir Nacionalinio egzaminų centro (NEC) atstovai, ir mokytojai, akcentuoja tai, kad mokiniai rašinius rašo remdamiesi literatūra. Tačiau samprotavimo rašinys yra apie gyvenimą, o ne apie literatūrą. Literatūra šiame rašinyje yra tik pagalbinė priemonė, kuri gali iliustruoti, argumentuoti, jei rašoma apie kūrybą, tačiau rašantiems samprotavimo rašinį reikalavimas yra toks – temą atskleisti trimis aspektais: filosofiniu, socialiniu ir psichologiniu“, – patikino ji.
Anot R. Dilienės, šiais aspektais žiūrint į pateiktas samprotavimo temas iškyla nemažai klausimų.
DELFI primena, kad samprotavimo rašinį buvo siūloma rašyti tema „Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?“ remiantis Vinco Kudirkos, Juozo Apučio ir Jurgio Kunčino kūriniais arba tema „Ką gali juokas?“ remiantis Jurgio Savickio, Balio Sruogos ir Mariaus Ivaškevičiaus kūriniais.
Siūlomos literatūrinio rašinio temos: „Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje“ ir „Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje“. Rašantiems pirmąja tema buvo siūloma remtis Salomėjos Nėries, Antano Škėmos ir Česlovo Milošos darbais, antrąja – Kristijono Donelaičio, Juozo Tumo-Vaižganto ir Juditos Vaičiūnaitės kūriniais.
Moksleiviai to nesitikėjo
„Pavyzdžiui, tema „Ką gali juokas?“. Raktiniai žodžiai joje – juoko galia, ką juokas gali padaryti gyvenime. Pirma, mokiniams tikrai labai sunku samprotauti. Nekalbėkime apie jokią literatūrą. Jie turi analizuoti, ką gali juokas. Atsakyti į šį klausimą jiems nėra paprasta, nes konkrečiai tokių temų analizuoti mokiniai niekada nesimokė.
Antra, pažiūrėkime į duotus autorius. Vieno iš jų kūryba moksleivis būtinai turi panaudoti. Spėju, daugelis moksleivių pasirinko B. Sruogą, tačiau pasakyti, ką juokas gali B. Sruogos gyvenime, nežinau, ar labai lengva. B. Sruogos kūryboje – taip, juoko formos (sarkazmas, groteskas) yra aiškios, tačiau jos – literatūroje, o ne jo gyvenime. Ir juoko sąvoka literatūroje reiškia visai kitą nei gyvenime. Ši tema, samprotavimo rašinys yra apie gyvenimą, o B. Sruoga juoko formas panaudojo kūryboje, kaip raišką“, – patikino ji.
Anot mokytojos, moksleiviai tokios rašinio temos ir autorių prie jos tikrai nesitikėjo, nes su NEC buvo sutarta, kad ta tema, kuri bus duoda, to autoriaus kūryboje turėtų būti svarbi ir matoma, vyraujanti, kad moksleiviams nereikėtų ieškoti smulkių detalių ir sujungti tai, kas yra nesujungiama.
Tema yra, o problemos nematyti
„Pavyzdžiui, Mariaus Ivaškevičiaus programinis kūrinys yra „Madagaskaras“. Nežinau, ar jame atsispindi tai, ką gali juokas. Besidalindami įspūdžiais po egzamino moksleiviai pripažino, kad pritempė vieną ar kitą detalę, kaip M. Ivaškevičius parodijuoja, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau vaikams susieti šiuos dalykus, pateikti tai filosofiniu arba net socialiniu aspektu yra be galo sunku. Daugelis moksleivių skaitė šiuos kūrinius, šį bei tą gali pacituoti, bet čia jie jau turi samprotauti, o apie ką samprotauti, jei nėra bendrų taškų?“, – retoriškai klausė ji.
Anot R. Dilienės, tema „Ką gali juokas?“ tikrai nėra probleminė, tačiau, pagal vertinimo kriterijus, jei rašinyje nebus problemos, už pirmąjį kriterijų „Tema-problema“ taškų jie negaus.
„Todėl moksleiviai problemą turėjo sugalvoti. Jei taip nepadarė, didžiausias taškų skaičius, kurį už šį kriterijų gali gauti – viso labo 2 taškai iš 7. Kitas kriterijus – argumentavimo. Ką tu argumentuosi, jei neturi problemos? Todėl aišku, kad ir už tai moksleiviai praranda taškus“, – vardijo mokytoja.
Žinių neatnaujino nuo tarybinių laikų
Anot jos, dar baisesnė tema – „Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?“. Pasak mokytojos, tai – grynoji sociologija.
„Jei žiūrėsime profesionaliai, į akis pirmiausiai krenta tai, kad šios temos kaip tokios visiškai nėra prie temų sąrašo – programoje įtrauktų teminių aspektų. Tai – grynoji sociologija. Antra, jau daug metų apskritai tokios socialinės klasės kaip inteligentai nėra. Inteligentija kaip socialinis sluoksnis šiais laikais yra skilusi į intelektualus, profesionalus, samdomus paslaugų sferos darbuotojus, stambiuosius verslininkus... Sąvoka inteligentija atsirado XIX amžiuje ir tuomet ji apibūdino tuos, kurie dirbo protinį, o ne fizinį darbą. Tarybiniais metais taip pat žinojome – yra valstietija, darbininkija ir inteligentija. Akivaizdu, kad šią temą sumanęs žmogus nuo tų laikų savo žinių neatnaujino“, – mano R. Dilienė.
Anot jos, įtarimų kelia ir autoriai, kuriais patariama rašant rašinį šia tema remtis.
Protingą mokinį galėjo ištikti šokas
„Pavyzdžiui, duotas Vincas Kudirka. Koks buvo inteligento vaidmuo visuomenėje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje? Kas gali tai žinoti? Čia literatūros, kalbos egzaminas. Kas turi žinoti, išdėstyti vaikui apie to meto inteligentus? Visi moksleiviai, pamatę šią temą, puolė tikrinti žodynus, kas yra tas inteligentas. Tačiau žodynas paaiškina tik sąvoką, o ne problematiką. To yra per mažai“, – patikino mokytoja.
Jos teigimu, mokyklinėje programoje yra apžvelgiamos V. Kudirkos citatos, kai jis apie kalba apie žmogaus kaip intelektualo vaidmenį, o ne apie inteligentiją kaip apie socialinę klasę.
„Niekur nerasite, kad kalbėtų inteligentas arba inteligentams. Maironis – suprantu, galbūt apie tai ir kalbėjo, tačiau jis gali būti tik pasirenkamasis autorius, nes nebuvo nurodytas prie privalomų. XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios literatūroje viena iš pagrindinių metaforų yra miego – šalis miega. V. Kudirka ją žadina. Tuo metu visi buvo pasyvūs, abejingi viskam, kaip galima kalbėti apie inteligento vaidmenį tuo metu? Protingą žmogų gavus tokias temas gali ir šokas ištikti“, – įsitikinusi mokytoja.
Inteligento vaidmens ieškoti reikėjo kaime ir asocialaus žmogaus gyvenime
Neigiamai ji vertina ir tai, kad rašant šia tema buvo siūloma pasiremti Juozo Apučio gyvenimu ir jo kūryba.
„Daugelyje jo kūrinių vaizduojamas kaimas. Ar kaimas siejasi su inteligentu? Aišku, vaikai pritempė. Pavyzdžiui, kalbėjo apie J. Apučio aprašytą Vinculį, kuriam kinkos dreba, kai jis turi pasakyti savo nuomonę. Bet J. Kunčino „Tūla“? Ten aprašomas visiškai asocialus žmogus, kuriam apskritai nerūpi jokia visuomenė. Tai jausmų romanas, net neaišku, buvo tai, ar nebuvo – vizija tai ar tikra. Jokio inteligento vaidmens visuomenėje ten nėra“, – patikino R. Dilienė.
Ji citavo ir filosofo Leonido Donskio žodžius, kad inteligentai paprastai nieko reikšminga nesukuria: „dažnai jie apskritai stokoja tikrojo išsilavinimo, nemeluotos erudicijos ir profesionalumo pasirinktoje veiklos srityje“ (Donskis, L., 1997, 8) ir stebėjosi, kodėl iš viso nuspręsta kalbėti apie šią socialinę grupę.
„Gal tai, ką pasakysiu, yra sąmokslo teorija, bet negaliu nepaminėti. Manau, kad sąvoka inteligentija į egzaminą buvo įdėta tyčia. Kitataučių mokyklų mokiniai mokosi kitokią literatūrą, jie skaito tokius kūrinius, kurių mūsiškiai gal net nežino, todėl, manau, ši tema buvo duota būtent jiems. Kad tai, ką jie mokosi, būtų panaudota. Pavyzdžiui, Levo Tolstojaus, Aleksandro Puškino kūriniai. Kiek teko skaityti darbų, kitataučių darbai tikrai tuo būna turtingesni ir pranašesni, įdomūs, o čia jie turėjo galimybę tokį savo literatūros išmanymą pademonstruoti“, – patikino mokytoja.
Kasdienybės grožio autorių darbuose neįžvelgia
Ne ką geriau ji vertina ir literatūrinius rašinius.
„Pavyzdžiui, rašant tema „Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje“ remtis reikėjo Kristijonu Donelaičiu. Sakykite, ką norite, bet net viena paskutinių vietų, kur ieškočiau kasdienybės grožio – K. Donelaičio „Metai“. Jo pažiūros – religinės, į gyvenimą žiūri kaip į kančią, o jei kančios nėra, tai ją sukuria – tikrai neparodo kasdienybės grožio. Jis niekuomet neleidžia žmogui džiaugtis. Jei tik pradeda rašyti ką gražaus, tuoj pat „bet prisimink žmogau, kad šalia tavęs visada giltinė stovi“. Paskutinis žodis „Metuose“ yra „Vargsim“. Tai kur čia kasdienybės grožis?“, – retoriškai klausė mokytoja.
Anot jos, kasdienybės grožio pajautos rasti negalima ir Juozo Tumo-Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“, kuriame vaizduojama baudžiava.
„Ten vaizduojamas bėgimas nuo kasdienybės į savo susikurtą pasaulį. Kaip kažkas šiame kūrinyje kasdienybės grožį pajautė? Atleiskite, na niekaip to logiška man neišneša“, – stebėjosi R. Dilienė.
Ji sutiko, kad kasdienybės grožį galima įžvelgti nebent Juditos Vaičiūnaitės kūriniuose, tačiau ir čia mokiniai galėjo susidurti su problema – jei norėjo šią autorę cituoti, turėjo mintinai mokėti jos eilėraščius, ko mokymosi programa nereikalauja.
Moksleivius gali tekti traukti vertintojams
Patraukliausiai iš visų pateiktų temų mokytojai atrodo tema „Prarastos tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje“, tačiau ji taip pat mano, kad autoriai prie jos parinkti netinkamai.
„Kur jau toje „Baltojoje drobulėje“ Antanas Škėma ilgisi tėvynės? Jo kūrinio truputi kitokia problema, kitokios temos nagrinėjamos. Jis net šaiposi, tyčiojasi iš patriotinių motyvų. Tiesiogiai prarastos tėvynės ilgesio jo kūryboje nėra. Vaikai tikrai labai mėgsta „Baltą drobulę“ – ir skaitė, ir spektaklį matė, bet kai reikia atskleisti tokią temą, šis autorius tampa trukdis“, – patikino R. Dilienė.
Nors gaili gabių moksleivių, kuriems svarbus kiekvienas egzamine gautas taškas, mokytoja patikino, kad labai nusiminti jie neturėtų. Anot R. Dilienės, egzaminų vertinimo komisijoje dirba labai protingi žmonės, tikri savo srities profesionalai, kurie tikrai stengiasi dėl vaikų.
„Vyresnieji vertintojai, grupių vadovai – tikri profesionalai. Jie kasmet kaip žaibolaidžiai šias problemas nuo vaikų galvų nuleidžia į žemę ir viskas. Vaikai tikrai nenukentės, bus daug susitarimų. Visada tai, ką pridaro rengėjai, būdavo kažkaip kompensuojama, todėl vaikai nenukenčia. Vertintojai randa išeitis“, – patikino ji.
Papiktino pokyčiai paskutinę minutę
Tačiau R. Dilienė piktinosi tuo, kaip elgtis su moksleiviais ir mokytojais sau leidžia NEC. Įsiminė jai ir tai, kad nė atskirai neperspėjęs NEC paskutinėmis dienomis prieš egzaminą ėmėsi pokyčių.
„Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas vyko pirmadienį, paskutinį ketvirtadienį prieš jį NEC tinklalapyje buvo paskelbta žinutė „Informacija apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vykdymą“. Tą ketvirtadienį arba penktadienį daugelis moksleivių šventė paskutinį skambutį, aišku, niekas į šį puslapį tomis dienomis nelandžiojo.
Labi įdomu, kam ta informacija buvo skirta? Ar galite įsivaizduoti, per paskutinį skambutį staiga pateikiama tokia informacija. Kam ji skirta jei ne chaoso kėlimui, nes kai jau pradėjome žiūrėti, kilo klausimas „Kas atsitiko?“
Tai vienas, tai kitas moksleivis ėmė man skambinti, rašyti facebooke, nes pranešime buvo naujovė: „Atkreipiame dėmesį, kad privalomas yra autorius, o ne konkretus jo kūrinys; programinis autorius – autorius iš programos – iš privalomųjų arba pasirenkamųjų“. Iki šiol, kalbu apie literatūrinį rašinį, kur moksleivis, turi remtis mažiausiai dviem autoriais. Vienas autorius turėdavo būti iš nurodytų prie temos, kitas būdavo pasirenkamas savo nuožiūra. Dabar štai matome „programinis“. Vadinasi, ne savo nuožiūra, o iš privalomųjų arba pasirenkamųjų. Bet tokio dalyko kaip pasirenkamieji autoriai programoje iš viso nėra. Tai apie ką čia tuomet kalbama? Žmonės pateikia informaciją, kuri kelią įtampą. Manau, tikrai kažkas sąmoningai tokius dalykus daro. Įdėti informaciją, kurios niekam nereikia, su tokiomis nesąmonėmis kaip pasirenkamieji autoriai... Jeigu tai – autoriai iš programos, tai iš kurių metų? Ar nuo 5-os, ar tinka tik 9-10, 11-12 klasių? Toks nesantaikos kėlimas panašus ne į atsitiktinumus, o į tyčinę prieš jaunimą nukreiptą politiką“, – sakė mokytoja.
Kritikos nepriima, nes komanda pasitiki
Tačiau DELFI susisiekus ir šią kritiką perdavus NEC direktorei Saulei Vingelienei, ji patikino, kad jokių sąmokslo teorijų ar sąmoningai nukreipti kenkimo abiturientams tikrai nėra.
„Egzamino užduočių rengimo procese dalyvavo patyrusių ir kompetentingų žmonių komanda: užduotis rengė mišri – literatūrologų ir mokytojų – grupė, recenzavo kalbininkai, literatūrologai, mokytojai. Dalį šių žmonių rekomendavo mokslo institutai. NEC pasitiki jų kompetencija.
Užduočių kritika gali būti nulemta ir pačios kritikuojančios mokytojos riboto požiūrio į literatūrą, kuri iš esmės yra daugiareikšmė. Mokytojos minėta turinio ir formos ar raiškos skirtis literatūrologiniu požiūriu jau yra atgyvenusi ir nekorektiška.
Be to, prieš pradedant vertinimo procesą, skaitomi kandidatų darbai ir tiriama, kaip jiems sekėsi rašyti viena ar kita tema, kokių susitarimų reikia, kad darbai būtų įvertinti objektyviai. Taigi minėta darbų peržiūra parodė, kad temos suformuluotos korektiškai“, – patikino ji bei pateikė, rengėjų nuomone, galimus temų atskleidimo aspektus ne tik po temomis nurodytų, bet ir kitų į egzamino programą įtrauktų autorių kūryboje.
S. Vingelienė taip pat patikino, kad jeigu mokytoja abejoja temų kokybe, ji turi galimybę dalyvauti atvirajame viešųjų pirkimų konkurse ir, jį laimėjusi, kitiems metams pati rengti užduotis.
Kodėl parinko būtent tokias temas?
Paklausta, kodėl buvo pasirinktos būtent tokios rašinių temos ir autoriai ir ar iš tiesų būta sąmokslo teorijų egzaminą norint padaryti lengvesnį kitakalbiams moksleiviams, S. Vingelienė patikino, kad to tikrai nebuvo.
„Rengėjams kelti reikalavimai, kad užduočių formuluotės būtų taisyklingos kalbos požiūriu, aiškios, tikslios, nedviprasmės (dalykiniu ir moraliniu požiūriu), pozityvios, lakoniškos, adekvačios dvyliktos klasės mokiniui, leidžiančios įvertinti jo kultūrinę brandą. Taip pat užduotys turėjo būti suformuluotos taip, kad nediskriminuotų mokinių lyties, tautybės ir religijos požiūriu.
Parenkant autorius prie temų reikėjo atsižvelgti į tai, kad jie būtų skirtingi pagal laikotarpį ir žanrą (nebūtų to paties autoriaus prie kelių temų).
Šios temos buvo suformuluotos per ilgą procesą, bendradarbiaujant užduočių rengėjams ir recenzentams – tiek mokslininkams, tiek mokytojams, atsižvelgiant į Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos reikalavimus“, – patikino NEC vadovė.
Neigiamų vertinimų iki šiol negavo
Ji taip pat nesutiko su tuo, kad Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio gabiems jaunuoliams, tačiau bandoma neretai ir už ausų ištraukti silpnesniuosius.
„Siekiant, kad mokinio rezultatai priklausytų tik nuo jo pasirengimo, o ne nuo to, kokia populiacija atėjo į egzaminą, 2013 m. pereita prie kriterinio vertinimo. Brandos egzamino kriterinis vertinimas reiškia, kad mokinių darbai vertinami ne lyginant juos tarpusavyje, o kiekvieno mokinio pasiekimus vertinant pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Šie kriterijai nurodyti brandos egzamino programoje.
Egzaminų rezultatai patvirtino, jog perėjimasnuo norminio prie kriterinio vertinimo sistemos buvo tikslingas. Konkurencija tarp mokinių dėl aukštų brandos egzamino įvertinimų yra gerokai mažesnė negu anksčiau, kai buvo taikomas norminis vertinimas. Taikant norminį vertinimą, 100 balų gaudavo 1 proc. iš visų kandidatų, nors kartais jie surinkdavo vos 80 proc. egzamino taškų. Pradėjus taikyti kriterinį vertinimą, t. y. kiekvieno abituriento pasiekimus vertinant tik pagal nustatytus kriterijus, iš laikiusių valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą 2013 m. 100 balų gavo 1,62 proc. kandidatų, o 2014 m. – 1,23 proc. Egzamino išlaikymo riba taip pat iš anksto apibrėžta.
O jei šį klausimą susiaurintume, tai norėtume paaiškinti, kaip konkrečiai, vertinant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą, dėmesys skiriamas skirtingų gebėjimų mokiniams. Šiuo metu kaip tik vyksta pasirengimas egzamino vertintojų seminarui, kuriame bus aptariami ne tik mokinių rašinių pavyzdžiai pagal skirtingus pasiekimų lygius, bet ir tos temos plėtojimo kryptys, kurios ryškėja skirtingo pasiekimų lygio mokinių darbuose.
Nacionalinis egzaminų centras siekia palaikyti konstruktyvų dialogą su visomis interesų grupėmis, išklausyti skirtingus vertinimus, tobulinti savo veiklą. Keista, kad išryškinama tik negatyvioji egzamino užduočių vertinimo pusė, nes šiemet Nacionalinį egzaminų centrą, kaip niekad anksčiau, pasiekia daug pozityvių mokinių vertinimų. Beje, negatyvaus temų vertinimo NEC negavo nė vieno“, – informavo S. Vingelienė.
Informaciją skelbė dėl moksleivių klausimų
Paklausta, kodėl likus kelioms dienoms iki egzamino paskelbė, mokytojos teigimu, nežinia kam skirtą ir naudingą, pakeistą informacija, NEC vadovė patikino, kad tai buvo padaryta tik dėl pačių moksleivių.
„NEC prieš kiekvieną valstybinį ir mokyklinį brandos egzaminą ar pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą skelbia informaciją apie egzamine dalyvaujančių mokinių skaičių, egzamino vykdymo reikalavimus, egzamino struktūrą. Informacijoje apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą atkreipėme dėmesį kad privalomas yra autorius, o ne konkretus jo kūrinys, nes prieš egzaminą tiek NEC, tiek Ugdymo plėtotės centras gavo informacijos apie tai, kad mokiniai painiojasi dėl to, kas yra privalomas – autorius ar jo konkretus kūrinys. Pasakymas pasirenkamasis autorius šiuo atveju turėtų būti suprantamas kaip kontekstinis. Tai nebuvo jokia nauja informacija – mokiniai pasirašytinai supažindinami su egzamino programos reikalavimais, todėl NEC savo informaciniame pranešime tik pabrėžė svarbius dalykus.
Egzamino vertintojams parengtame sąsiuvinyje taip pat atkreipiamas dėmesys į Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino ir Bendrosios vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programų reikalavimus. Jame dar kartą cituojama egzamino programa, kurios 15.2 punkte teigiama, kad samprotavimo rašinyje analizę privalu susieti su pasirinkto vieno iš nurodytų autorių kūryba ir literatūriniais (kultūriniais) kontekstais; be to, galima remtis ir asmenine (kultūrine, visuomenine, emocine) patirtimi. Toliau minėtame sąsiuvinyje vertintojams primenama, kad trys prie temų nurodomi autoriai yra parinkti iš privalomų Bendrosios vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos autorių. Mokinys pats gali rinktis pasirinkto autoriaus kūrinį (tas kūrinys nebūtinai turi būti įvardytas programoje). Vadinasi, samprotaujant galima neapsiriboti tik grožiniais į programą įtrauktųautorių tekstais. Šios pastabos yra įprasta pasirengimo vertinimui dalis, nes svarbiausia, kad kandidatų darbai būtų įvertinti objektyviai, laikantis visų vertinimą reglamentuojančių dokumentų“, – sakė S. Vingelienė.
DELFI pateikia galimus temų atskleidimo aspektus, pagal NEC:
Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?
Sąvokos aiškinimas. Nors sąvoka inteligentas dažniausiai siejama su inteligentijos sluoksniu, taip vadinamu XIX ir XX a., tokia sąvokos apibrėžtis nėra vienintelė įmanoma. Svarbu, kad mokinys logiškai, aiškiai apsibrėžtų, ką jis laiko inteligentu. Pagal DLKŽ: inteligeñtas, ~ė dkt. (2) protinio darbo žmogus; mokytas, apsišvietęs žmogus, šviesuolis. Panašiai ši sąvoka aiškinama ir Tarptautinių žodžių žodyne (inteligeñtas [lot. intelligens (kilm. intelligentis)], mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai). Tad mokinio pasirinkimas laikyti inteligentu žmogų, kuris gyveno ne XIX ar XX a., o, tarkime, Renesanso epochoje ir reiškėsi kultūros srityje (pats sukūrė kultūros tekstų, pvz., M. Mažvydas, M. Daukša), vertintinas kaip tinkamas.
Koks inteligento vaidmuo visuomenėje, klausiama įvairiais istoriniais laikotarpiais. Atsižvelgiant į istorinę visuomenės sanklodą, ekonominę ir kultūrinę situaciją, inteligentui tenka skirtingi vaidmenys.
V. Kudirka – šauklys, keliantis tautą dirbti, žadinantis tautinę savimonę, skatinantis dėl materialių vertybių neišduoti idealų.
J. Apučio kūriniuose – besiblaškantis tarp savo idealų ir konformizmo žmogus.
J. Kunčino samprata – inteligentas nėra vedlys, mokytojas, bet susitaikęs su aplinkybėmis, skeptiškai į „vadus“ žvelgiąs žmogus.
Kiti autoriai:
M. Mažvydas „Katekizmo“ prakalboje atsiskleidžia kaip kunigas, pamokslininkas, mokytojas, lietuvybės puoselėtojas, mokantis, kaip reikia dorai gyventi, laikantis krikščionybės tiesų.
Šatrijos Raganos inteligentai – dvaro aplinkos žmonės, siekiantys šviesti kaimiečius, jaučiantys atsakomybę už savo aplinkos žmones, nors jie ir žemesnio socialinio sluoksnio.
V. Mykolaičio Putino inteligentas – sudėtingos psichologinės sanklodos žmogus, abejojantis idealistas, ieškantis savo paskirties ir pašaukimo, galimybių įgyvendintikūrybingumą. Visuomenė jam ne kažin kiek rūpi – tai žvilgsnis į asmeninę inteligento situaciją.
J. Savickio kūryboje ryškus vertybinis supriešinimas: kaimietis, kaimas – inteligentas, miestas. Aplinkybių išstumtas iš savo terpės inteligentas žūva.
Just. Marcinkevičiaus inteligentas – asmenybė, išsiskirianti iš kitų savo talentu ar tikėjimu savo idėja, suvokianti savo misiją burti žmones, skleisti savo idėją (valstybės, rašto ar kultūros) žmonėms.
Ką gali juokas?
Sąvokos aiškinimas Juoko sąvoka apima etines ir estetines reikšmes.
Juokas: 1. pasitenkinimo, džiaugsmo, linksmumo ir pan. reiškimas; 2. žaidimas, išdaiga; 3. pajuokimas, patyčia, pašiepimas (LKŽ). Komizmas (gr. komikos) – juokingumas, žaismingumas. (LKŽ) Komizmo formos: humoras, ironija, sarkazmas, satyra, groteskas ir kt.
Juoko sąvoka apima etines ir estetines problemas. Juokas – pasaulėžiūros, požiūrio į pasaulį būdas, kuris nuo seniausių laikų egzistuoja šalia rimtojo požiūrio į pasaulį. Juokas reiškiasi įvairiose žmogaus gyvenimo srityse: buityje, socialiniuose santykiuose, kultūroje (literatūroje). Juokas gali apsaugoti žmogų ir jį žeisti, gali būti linksma pramoga ir visuomenės kritikos forma.
J. Savickis novelėse pasitelkia ironiją, kad pajuoktų socialinius santykius, tradicinių vertybių degradaciją: juokiamasi iš stereotipų, kad kaimas yra moralinių vertybių saugotojas, iš pastangų apsimesti tuo, kuo nesi, sumaterialėjimo.
B. Sruogos ironija ir sarkazmas padeda atsiriboti nuo nežmoniškos aplinkos, jausti moralinį pranašumą prieš budelius, autoriui padeda išgyti nuo trauminės patirties.
M. Ivaškevičius, Lietuvos istorijos veikėjus perkeldamas į kitą erdvę ir aplinkybes, priverčia skaitytoją kitaip negu įprasta pažvelgti į Lietuvos istorijos neišnaudotas galimybes. Pokštaudamas autorius atskleidžia rimtus, liūdnus, tragiškus Lietuvos istorijos momentus, skatina permąstyti tautinius mitus ir šiuolaikinę tapatybę.
Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje
S. Nėries tėvynės ilgesys asmeniškas, itin skaudus, susijęs su šeimos lizdo praradimu ir asmeninių klaidų apmąstymu.Gyvenimas be tėvynės suvokiamas kaip neįmanomas, į ją tikimasi grįžti.
A. Škėmai prarasta tėvynė neatrodo kaip rojus, grįžti į ją neįmanoma, lieka skausmingas negalėjimas visavertiškai gyventi be jos ir bandymas nepasiduodi sentimentams.
Č. Milošo eilėraščiuose apie prarastą tėvynę kalbama kaip apie prarastąjį rojų.
Kiti autoriai:
A. Mickevičiaus subjektas – per prievartą išstumtas iš tėvynės tremtinys, jos besiilgintis, nostalgiškai atkuriantis jos praeities panoramą.
Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“ tėvynė yra itin arti, kasdien matoma, bet nepasiekiama; jos ilgesys herojų skatina dirbti tėvynės labui, nostalgiją bandant pakeisti pozityvia veikimo programa.
Kitų autorių, ypač išeivijos (A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos), kūryboje tėvynės ilgimasi kaip negrįžtančio laiko, vaikystės, prarastų žmonių.
Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje
K. Donelaičio „Metuose“ visas pasaulis veriasi kaip Dievo sukurtas stebuklas: poetizuojamas kiekvienas smulkiausias gyvis ar augalas kaip tobula Dievo kūrinija, aukštinamas kasdienių vargų prislėgto viežlybojo būro dvasios grožis (jo pamaldumas, nuolankumas, dievobaimingumas), estetizuojamas dirbantis žmogus.
J. Tumas-Vaižgantas atranda savito grožio kasdieniame baudžiauninkų gyvenime, tarpusavio santykiuose ir buityje (darbo estetika, Mykoliuko smuikavimas, Severiutės išvaizda ir jos klėtelė). Mykoliuko meilė Severijai nutvieskia jo kasdienybę ypatingu grožiu.
J. Vaičiūnaitės poetinio subjekto žvilgsnis perkeičia žmogaus aplinką, staiga ištinkančios estetinės pagavos atveria kasdienybės, buities smulkmenų grožį. Šios poetės kūryboje daiktiškasis pasaulis yra persmelktas dvasingumo, kasdieniški daiktai tampa poezija.
Kiti autoriai:
H. Radausko kūryboje grožio ieškoma visur – gamtoje, miesto aplinkoje, buityje. Šio poeto eilėraščiuose grožis yra giliausia būties prasmė ir aukščiausia vertybė.
J. Marčėnui nėra poezijos nevertų temų ar objektų, į jo eilėraščius patenka ir savitu grožiu nušvinta praeities ir dabarties kasdienybės realijos.