Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius tvirtina, kad panašios tendencijos yra ir kitose šalyse. Matematika – sunkiai įkandamas riešutėlis šiandienos jaunajai kartai. Kodėl? Kas gi vyksta?
Naujienų agentūros ELTA kalbinti moksleiviai skundėsi, kad matematika jiems sunki ir neįdomi, mokykloje dėstoma per sudėtingai, baisus pamokos tempas kelia įtampą, mokytojai ir mokiniai neretai būna suirzę ir pavargę.
Be matematikos korepetitoriaus, bent jau Vilniuje, neišsiverčia dažnas moksleivis, o geri matematikos specialistai graibstyte graibstomi. Informacija apie tokius specialistus dalijamasi socialiniuose tinkluose ir iš lūpų į lūpas. Gerų matematikos mokytojų trūksta.
Vilniaus privačioje mokykloje „Pažinimo medis“ dirbantis Tomas Pėžaitis yra mylimas daugelio moksleivių, ir ne tik šios mokyklos. Būti matematikos mokytoju jis sako apsisprendęs iš karto po studijų. Dalyvavo programoje „Renkuosi mokyti“. Nors dirbti nėra lengva, šio prieš kelerius metus padaryto pasirinkimo jis sako nesigailįs. Pasak T. Pėžaičio, norint šiandienos moksleivį gerai išmokyti matematikos, reikia ne tik keisti programas, mokymo metodus, sumažinti tempą – reikia atiduoti širdį.
Kaip jums atrodo, kodėl blogėja moksleivių matematikos rezultatai?
Pradėti norėčiau nuo to, kas lemia rezultatus. Vienas iš tų dalykų yra mokinio motyvacija. Ją daugiausia lemia tėvai. Labai svarbu, kad tėvai savo vaikui skirtų dėmesio, drąsintų, skatintų mokytis. Toks elgesys gali labai teigiamai paveikti. Tėvų spaudimas, nepamatuoti lūkesčiai, kritikavimas veikia priešingai – vaiko motyvacija krinta, įtampa didėja.
Vaiko motyvaciją, kas be ko, veikia ir mokytojai. Jei mokytojas su mokiniu kalbasi, jam asmeniškai skiria laiko, pataria – motyvacija didėja. Aš per pertraukas skiriu laiko ir aiškinu mokiniui tuos dalykus, ko jis nesuprato per pamoką.
Taip pat manau, kad mokinių motyvaciją mokytojas kelia gebėjimu prisitaikyti prie dabartinės jų kartos, prie technologijų kartos. Dažnai manęs mokiniai klausia: ar mes esame kitokie, nei mokiniai, kurie buvo prieš 10 metų ir anksčiau? Aš sakau: ne, jūs esate tokie patys, tik augate kitokioje aplinkoje.
Kiek dabartinė technologijų aplinka turi įtakos matematikos mokymuisi?
Technologijos iš principo yra geras dalykas, jų pagalba daug greičiau nudirbame daug darbų. Tačiau mokymosi procese jos neretai atlieka meškos paslaugą. Informacijos lavina dabar yra didžiulė, įpratome tiesiog „skrolinti“, skaityti bet ką, užkimšti savo galvą. Jei ir bandome atsirinkti, ką skaityti, ką žiūrėti, tai kol atsirenkame – pavargstame, užkemšame atmintį nereikšmingais dalykais ir galiausiai net nebeatsimename, ką skaitėme. Mokiniai nuo to yra pervargę.
Mūsų mokykloje pirmąsias savaites skiriama daug dėmesio mokant moksleivius mokytis.
Ką reiškia mokėti mokytis?
Mokytis mes mokomės visą gyvenimą. Pagrindiniai dalykai yra išmokti iš informacijos gausos atsirinkti svarbiausius dalykus, juos susisteminti. Nors vadovėliuose svarbiausia informacija būna paryškinta, įrėminta, bet šiuolaikiniams mokiniams su tuo susidoroti yra sudėtinga, nes informacinėje erdvėje dabar daug kas yra ryšku, paryškinta.
Šiais laikais mokytojas yra skirtas tam, kad padėtų mokiniui išmokti informacijos lavinoje rasti reikiamą informaciją ir ja pasinaudoti.
Daugelis moksleivių skundžiasi, kad mokykloje matematikos juos moko per sudėtingai. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
Pirmiausia mokytojams reikia pasižiūrėti į save ir suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai auga kitokioje aplinkoje. Jei per pamoką tik rašoma ant lentos ir mokiniai priversti būti tik pasyviais klausytojais, jiems nuobodu, neįdomu ir atrodo per sudėtinga. Dabartiniai mokiniai yra nekantrūs, jie nori veikti čia ir dabar. Ne paslaptis, kad būna mokytojų, kurie moko labai sausai ir akademiškai. Šiais laikais mokiniui tai iš karto sukelia atmetimo reakciją.
Matematika – labai rimtas mokslas. Ar matematikos mokytis gali būti smagu?
Be abejo, gali būti smagu. Tačiau mes neturime orientuotis vien tik į tai, kad kiekvieną matematikos pamoką būtų šou. Mokiniai turi suprasti, kad mokslas yra rimtas dalykas, jis kartais būna ir nelabai įdomus, ir „užknisantis“, bet įveikus sunkumus, jaučiamas pasitenkinimas. Mokytojas ir mokinys vienas kitam turi jausti pagarbą.
Taip, aš kartais darau tokių „fun“ pamokų. Tačiau būna pamokų, prieš kurias mokinius iš karto nuteikiu, kad bus nelengva, ši tema sunki, reikės dirbti.
Daug mokinių, ypač Vilniuje, šiuo metu neišsiverčia be korepetitoriaus, ypač mokydamiesi matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų. Jūs taip pat esate korepetitorius, turite daug mokinių. Kaip manote, kodėl korepetitoriavimas toks populiarus? Kodėl mokiniai nepajėgūs išmokti mokykloje?
Yra keli dalykai. Pastebiu, kad tai kartais būna mados dalykas. Jei Jono ar Petro tėvai savo vaikui samdo korepetitorių, tai kuo aš prastesnis, aš irgi savo vaiką leisiu papildomai mokytis...
Antras dalykas – yra mokinių, kurie tikrai gabūs matematikai, tačiau pamokoje jiems yra per didelis tempas, jie patiria įtampą, nespėja. Kai jie ateina mokytis asmeniškai, privačioje pamokoje, jie atsiskleidžia. Tikrai neretai būna tokių atvejų.
Jei klasėje pastoviai didelis tempas, įtampa, jei dar karšta ir nevėdinta, nedraugiška aplinka – atmosfera mokytis yra netinkama ir vaikas neišmoksta, net nesugeba susikaupti.
Dar noriu pridurti, kad matematikos papildomai pasimokyti yra naudinga kiekvienam mokiniui ir nebūtinai su korepetitoriumi. Galima pačiam, su šeimos nariais. Tik su korepetitoriumi tai galbūt bus labiau sistemiškai ir sklandžiau.
Minėjote tempą. Didelį tempą per pamokas. Praėjusių metų aštuntokų žinios buvo tikrinamos per standartizuotą testą internetu. Moksleiviai ir mokytojai buvo šokiruoti nuo užduočių gausos ir tempo. Ką jūs apie tai manote?
O kokia to tempo pridėtinė vertė? Koks tikslas yra tokių testų, jei tu turi 60 minučių ir 50 užduočių, ką tu tikrini? Kokias žinias? Didelis klausimas.
Atsakymą į jūsų klausimą dar norėčiau susieti su mokymo kokybe. Matematikos programas seniai reikia atnaujinti, jos nebeatitinka šiandienos poreikių.
Turiu tokią teoriją, kad kai šiuolaikiškas mokytojas, jausdamas laiko pulsą, matematikos moko susiedamas mokymą su gyvenimu, galbūt yra manoma, kad tada nukenčia kokybė, kuri tikrinama pagrindinių ugdymo pasiekimų testais. Galbūt.
Dar pridurčiau apie testus: nors Nacionalinis egzaminų centras turi visus metus užduotims parengti, kai kuriose užduotyse vis tiek būna klaidų, neaiškios, netikslios užduočių sąlygos...
Dirbate privačioje mokykloje, ar teko dirbti ir valstybinėje?
Ar mokytojo darbas privačioje ir valstybinėje mokyklose skiriasi?
Pirmiausia noriu paneigti mitą, kad provincijos mokykloje mokytojai sustabarėję, jų mokymo metodai pasenę. Ten, kur aš dirbau, tikrai to nėra, mokytojai yra aktyvūs, stengiasi tobulėti.
Dirbant mieste, privačiose mokyklose, labai imponuoja tai, kad yra mažesnės klasės nei valstybinėse mokyklose. Ateityje kuriant mokymo planus ir strategijas tikrai būtina mažinti mokinių skaičių klasėje, čia niekam ne paslaptis. Visai kita darbo kokybė yra, kai dirbi su, tarkim, 15 mokinių ir kai dirbi su 30-čia ar 25-iais.
Ar skiriasi mokiniai valstybinėje ir privačioje mokyklose?
Matote, kad tu kokybiškai galėtum vesti mokymosi procesą, su vaikais pradžioje turi užmegzti ryšį. Jeigu mokytojas pats su vaikais neis į kontaktą, tai vaikai jam visur gali būti vienodai blogi.
Aš visada stengiuosi su kiekvienu vaiku užmegzti asmeninį ryšį ir jaučiu, kad man tai sekasi. Neskirstau vaikų į geresnius ir blogesnius. Patikėkite, su visais vaikais įmanoma užmegzti ryšį. Tik, aišku, reikia įdėti darbo, pastangų, kartais net labai daug.
Pas jus patekti mokytis privačiai nėra lengva. Daug moksleivių sako, kad jiems labai padedate išmokti matematikos. Kokia jūsų darbo paslaptis?
Labai sunku apie save kalbėti, bet pabandysiu... Nežinau ar tai paslaptis, turbūt ne paslaptis, jau minėjau, kad mokymas turi prasidėti nuo ryšio. Jei mokinys ir mokytojas vienas kitu pasitiki, tada ir tas mokymo procesas yra visai kitoks, daug kokybiškesnis.
Kai tik pradėjau dirbti mokytoju, iš pradžių mokiausi valdyti klasę. Kai tai perpratau, perėjau prie individualaus santykio su moksleiviu. Mokau susidėlioti mokymosi planą, struktūros, uždavinių sprendimo strategijos. Taip pat mokinius mokau neišsigąsti ilgos uždavinio sąlygos, ją po truputį „karpyti“ ir spręsti etapais. Man norisi kurti lengvą, be streso atmosferą, regis, pavyksta. Šie maži žingsneliai ir duoda kokybę.
Matematika – nelengvas mokslas. Kas jums įskiepijo meilę matematikai?
Matematika man nuo mažens sekėsi. Dar prieš mokyklą man mama duodavo išspręsti paprastų užduočių. Pamenu, kad suklydęs labai dėl to išgyvendavau. Mano tėvai buvo vienas iš svarbių veiksnių, kurie palaikė mano mokymosi motyvaciją. Iš pradžių mokykloje jie man kartais padėdavo spręsti uždavinius. Vėliau, vyresnėse klasėse, jie neįkyriai domėdavosi, kaip man sekasi mokytis.
Jaučiau, kad jie kartu su manimi išgyvena, džiaugiasi, palaiko. Man labai svarbus buvo tėvų palaikymas, todėl mūsų pokalbio pradžioje aš pabrėžiau tėvų vaidmenį kuriant mokinio motyvaciją mokytis.
Ar nesigailite, kad pasirinkote mokytojo profesiją?
Tikrai nesigailiu. Pagrindinis kriterijus, kai rinkausi profesiją, man buvo, kad mano darbas būtų prasmingas. Dirbdamas mokytoju aš jaučiu prasmę. Aš mokiniams drąsindamas sakau, tikrai taip ir galvoju: jūs, kad ir kaip kai kam nesisektų ta matematika, esate mūsų ateitis, Lietuvos ateitis, jūs ją kursite. Taigi, ir aš dirbdamas mokytoju tam tikra prasme prisidedu prie Lietuvos kūrimo.