Surengtoje diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentė Sara Aškinytė, asociacijos „Tėvai švietimui“ valdybos narė Neringa Kleniauskienė ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis. Diskusiją moderavo buvęs Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Mieželis.
Nerimą kelia prasta psichosocialinė aplinka
Diskusijos dalyviai, paprašyti įvardinti pagrindines problemas, kurios vyrauja šalies mokyklose, viena pagrindinių įvardijo prastą psichosocialinę aplinką.
LMS prezidentė S. Aškinytė nurodė, kad matomi patyčių ir savižudybių skaičiai iki šiol labai liūdina, o psichologų mokyklose labai trūksta.
„Kad ir kaip būtų liūdna, tų problemų tikrai yra daug ir jos yra labai kompleksiškos. Pirmiausia, apie ką mes garsiai kalbame ir patys moksleiviai akcentuoja – psichosocialinė aplinka mokyklose. Būtent patyčios, smurto atvejai ir tai, kad daugybė mokyklų neturi nei vieno psichologo mokykloje arba kito eksperto.
Savižudybių kiekis vis dar labai liūdina ir tai pastebi patys moksleiviai, kurie ir ragina spręsti šią problemą, ypač tada, kai neturi į ką kreiptis. Taigi, psichosocialinė aplinka mokyklose iš tikrųjų yra vienas iš pagrindinių dalykų, ką tikrai būtina keisti, nuo jos irgi daug priklauso mokymosi rezultatai“, – teigė ji.
Pasak LMS prezidentės, jeigu siekiama, kad švietimas atsigautų, o matematikos arba kitų egzaminų rezultatai būtų aukštesni, privaloma kalbėti ne tik apie turinį, bet ir psichosocialinę-emocinę aplinką.
„Kita problema, kurią įvardinčiau, yra karjeros ugdymas. Būtent karjeros ugdymas, profesinis orientavimas vis dar yra tik popieriuje numatyti dalykai ir, drąsiai tariant, Lietuvoje šiuo metu nevyksta joks karjeros orientavimas ir profesinis ugdymas. Moksleiviai labai drąsiai tai iškelia kaip problemą ir prašo sprendimo būdų. Vien dėl to, kad tos pamokos, kurios turėtų leisti pasiruošti ateičiai, dažniausiai būna tik internetinių testukų sprendimas ir turi pasirinkti, ar būsi teisininkas, gaisrininkas, ar slaugytoja“.
Asociacijos „Tėvai švietimui“ valdybos narė N. Kleniauskienė antrino S. Aškinytei, kad emocinė vaikų būklė mokyklose iš tikrųjų kelia nerimą, taip pat daugėja ir vaikų, kuriems reikia papildomos pagalbos.
„Iš tiesų, kas, visų pirma, yra mokykla – tai ne tik vaikai ir mokytojai, bet taip pat ir tėvai. Kai mokykloje nėra šios grandies – mokytojai, tėvai ir vaikai – ir ta psichosocialinė aplinka yra pakrikusi. Kuo toliau, tuo labiau mes stebime, kad į mokyklas ateina vaikų, kurie turi elgesio problemų, tam tikrų sindromų ir to vis daugėja, bet mokytojai neturi pagalbos. Jeigu vienas vaikas klasėje, sakykime, yra sunkesnis jis tik galbūt geriausiu atveju turės pagalbininką, bet kartais su elgesio sutrikimais būna ir trys, ir keturi klasėje“, – nurodė ji.
Valdybos narė retoriškai klausė, kaip vienam mokytojui reikia su visu tuo susitvarkyti, pastebėti patyčias, galiausiai, kaip užtikrinti ir visą ugdymo procesą.
„Iš tiesų, labai graudu žiūrėti, kai mokykloje 1200 vaikų ir vienas psichologas. Ką jis gali padaryti? Iš esmės, nieko. Manyčiau, ta psichosocialinė aplinka yra labai svarbi tiek ugdymo rezultatams pasiekti ir kad apskritai suprastume, ko mūsų vaikai atėjo į mokyklą“, – sakė N. Kleniauskienė.
Daugelį reformų įvardijo savitikslėmis
Dar viena labai opi švietimo sistema, ekspertų teigimu, yra ugdymo turinys. Jų teigimu, kol kas viskas gražiai atrodo tik popieriuje.
„Mes turėjome renginį prieš kelerius metus ir situacija dar nelabai pasikeitė. Kai moksleiviai tada nagrinėjo ugdymo programas, iš tikrųjų, jas įvertino gerai ir, jų teigimu, eitų į mokyklą su džiaugsmu ir jiems patiktų pagal jas mokytis. Visa bėda, kad tos programos neatitinka realybės.
Dabar turime turinio atnaujinimą, yra sudarytos darbo grupės, komisijos, vyksta posėdžiai ir tas atnaujinimas, bet mes raginame žvelgti į priekį. Kadangi tos naujos programos bus dešimties metų laikotarpiui ir tai, kad žiūrima į turinį, labai svarbu, bet svarbu ir tai, kaip mokytojai ir mokyklos yra pasiruošusios įgyvendinti turinį“, – įspėjo S. Aškinytė.
S. Jurkevičius tikino, ši problema yra didžiulė, bet visiškai nėra profesionaliai valdoma ir apskritai nėra žmonių, kurie galėtų, pavyzdžiui, sudaryti lietuvių kalbos, istorijos ar matematikos programas.
„Tai yra fragmentiniai, projektiniai susibėgimai ir tai yra neįtikėtina, kai visa mašina važiuoja nevaldoma profesionaliu kontekstu. Iš tikrųjų, tai yra labai rimta problema ir kai mes kalbame apie mokyklą, turbūt žmonėms yra sunku patikėti, kaip ugdymo turinys yra neapmąstytas. Šiuo metu jį bandoma keisti, bet, mano supratimu, tą procesą reikėtų sustabdyti, nes tam yra visiškai nepasiruošta ir tai vėl sukurs rimtų problemų Lietuvos mokyklose“, – teigė direktorius.
Jo teigimu, ši problema yra tokia gili ir sunkiai išsprendžiama, mat šiuo metu Lietuvoje nėra profesionalių ir kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų konkrečiai nubrėžti liniją ugdymo turiniui.
„Tokia problematika apskritai nėra užsiimančių žmonių, kadangi visur yra projektinio lygio kontekstai, kurie sukuria apgailėtiną padėtį Lietuvos valstybėje. Stebint matematikos kontekstą, kas yra Lietuvoje įvykę, ir kiek aš stebiu viešąją erdvę, niekas konceptualiai neiškomunikavo, kaip turėtų būti mokoma matematikos, kur yra tos problemos, kaip ta programa turėtų būti sudėliota“.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį įvardijo S. Jurkevičius, kad šiuo metų Lietuvoje yra vykdomos savitikslės reformos.
„Kitaip tariant, daromos reformos dėl reformų. Mes nuolat kažką darome – tai mokyklos struktūrą keičiame, tai įvedame absurdišką etatinį apmokėjimą, tai įvedame vadovų kadencijas, bet visa tai yra labai nerezultatyvu. Iš esmės, jeigu gerai pagalvotume, mes nebeturime nei vieno sėkmingo pavyzdžio, kuriuo galėtume didžiuotis. Sakyti, kad kažką padarėme ir į tai galime atsiremti.
Buvo tam tikrų aspektų, kurie lyg ir prasidėdavo su tam tikra viltimi, bet tikrai sėkmingo pavyzdžio visoje švietimo sistemoje nėra. Daugelis tų reformų tampa savitikslės. Bandome kažką padaryti, kartais nusižiūrėję tai nuo vienos, tai nuo kitos šalies, bet galiausiai tai sudaro groteskišką įspūdį“, – karčių žodžių negailėjo jis.
Pasak jo, paskutinė reforma dėl etatinio mokytojų apmokėjimo įvyko panašiai kaip su ugdymo turiniu.
„Kažkas bando apskaičiuoti mokytojų atlyginimus absurdišku būdu, o valstybės pinigai yra didele dalimi yra nevaldomi ir atsakingos institucijos yra dėl to susirūpinusios. Taip pat mes nežinome, kokia kryptimi turi eiti mokykla ir ko mes turime siekti, ką ten turi veikti mokiniai. Ta kryptis yra brėžiama humanistinė ir liberali, bet galiausiai viskas išskysta ugdymo procese ir gražūs dalykai ne visada išvirsta į gerus rezultatus“, – tikino S. Jurkevičius.
Direktorius apgailestavo, kad Lietuva neturi autentiškos politikos ir savasties: „Man visada yra gėda, kai važiuojame į Suomiją, Estiją kaip gyvenimo nuskriausta šalis ir bandome kažką pamatyti, bet visiškai nesugebame įvertinti, ką mes čia turime ir kaip turėtume autentiškai judėti savo kontekste“.
Situaciją dėl mokytojų rengimo vadina tragiška
Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas V. Toleikis kalbėjo, kad valstybėje nebėra aišku, kas ruošia mokytojus ir vardan kokio tikslo.
„Jeigu valstybė neturi orientyro, tai ir mokytojas jo neturi. Ką galima galvoti apie valstybę, jeigu ji nebeturi pedagoginio instituto? Vadinasi, kas ruošia mokytojus? Jeigu nebūtų Eglės Pranckūnienės inicijuotos programos „Renkuosi mokyti“, tai su kuo prezidentas Nausėda būtų fotografavęsis rugsėjo pradžioje? Tai yra katastrofa ir yra didžiulė valstybės tarnautojų bendruomenė, kurie rūpinasi švietimu ir apie tai galvoja dieną ir naktį, tačiau kas moko vaikus? Seneliai, tokie kaip aš“, – nusivylimo neslėpė jis.
Etikos mokytojo teigimu, mokytojų amžius labai senėja ir jam nėra aišku, kas turėtų juos pakeisti.
„Kas mus tada pakeis? Gerai, kad mūsų direktorė apsukri ir kiekvienais metais ateina jaunimo ir gal mūsų mokykloje katastrofos dėl amžiaus, kai mes išeisime į pensiją, nebus, bet kitose mokyklose yra tragiška situacija. Atsiprašau, bet kur yra valstybė? Nėra tos valstybės. Aš nematau jokios valstybinės politikos“, – žodžių į vatą nevyniojo jis.
N. Kleniauskienė antrino mokytojo pozicijai ir sakė, kad išspręsti šią situaciją turbūt pinigų nebepakaks.
„Viskas yra taip įsisenėję, kad vien tik pinigų jas spręsti nepakaks. Iš tiesų, niekas normaliai neberuošia pedagogų, trūksta socialinių pedagogų, ir psichologų. Gerai, kad dabar davė po 300 eurų studentams, kad studijuotų pedagogiką, bet man labai įdomu, kaip bus po ketverių metų. Suviliojo tais 300 eurų, bet aš abejoju, kad jie visi taip ims ir straksėdami nukeliaus mokytojauti. Nemanau, kad tik pinigų užteks“.
S. Aškinytė taip pat abejojo, ar viską galima išspręsti tik didesniu finansavimu, o S. Jurkevičius liepė atsiminti, kokia turėtų būti pagrindinė mokyklos ašis.
„Jeigu nėra suprantama, kad į mokyklą susirenkama mokytis, tuomet kyla labai daug problemų ir tada pradedamos spręsti aplinkinės problemos nesprendžiant pagrindinio konteksto. Manyčiau, kad to supratimo ir protingos, korektiškos pozicijos mums labai trūksta. O pinigų mes tiek investavome ir tiek iššvaistėme švietime, kad šiandien stovi puikiai renovuotos mokyklos, kuriose niekas nesimoko. Esame pripirkę pseudopriemonių, kurios yra nenaudojamos ir vėl skiriame tuos pinigus neaišku kam“, – tikino jis.
S. Jurkevičiaus nuomone, per visus vykdomus nuolatinius pakeitimus galiausiai ne tik nebesugebama paruošti naujų mokytojų, bet ir ilgai šioje sistemoje dirbantys mokytojai, sulaukiantys daug priekaištų dėl jų mokymo kokybės, nori bėgti iš šios sistemos kuo greičiau.