Vadovėlių puslapiai ir paragrafai vertybėmis nealsuoja, vadovėlinės taisyklės tampa realybe tada, kada pats mokytojas gyvena tomis vertybėmis. Ir niekada nebus vertybių nešėjas tas mokytojas, kuris prieš klasę mokinius kviečia eiti į valstybinių švenčių renginius, o pats juose niekada nedalyvauja. Dešimt metų dirbu istorijos mokytoju ir pastebiu, kad dabar mokiniams nėra baisu, nėra gėda pasakyti, kad esi patriotas, kad myli Lietuvą, myli tėvynę. Anksčiau tokios visuotinės patriotiškumo bangos nesu pastebėjęs. Buvo pasitaikęs net atvejis, kad aštuntokas man yra išrėžęs: sovietmečiu buvo geriau... Dabar tokių inkliuzų jau nebepasitaiko.
Pilietis, bet nebūtinai patriotas
Savo pirmosiose pamokose mokiniams būtinai paaiškinu, kad sąvokos „pilietiškumas“ ir „patriotiškumas“ ne tas pats. Būdams pilietis, gal ir nebūsiu patriotas. Jie nustemba, susimąsto: kas jie tokie? Piliečiai? Patriotai? Šiuolaikiniai mokiniai nebebijo prisiimti patrioto vardo, noriai dalyvauja istorinės atminties renginiuose, žygiuose, šaulių stovyklose.
Žmogus turi vadovautis vertybėmis, bet juk nėra nė vienos mokyklos, nė vieno universiteto, kuris žmogų ruoštų būti žmogumi... Kadangi esu Šaulių sąjungos Ariogalos 209 kuopos vadas, tai šaulių veikla – mano, kaip istorijos mokytojo, dar viena kryptis, įtraukianti mokinius. Manau, kad mokytojas turi būti tikras Lietuvos patriotas ir pavyzdys savo mokiniams. „Gyvas“ pavyzdys, galbūt rodantis, kaip ir jie turėtų gyventi, kuo remtis. Su mokiniais susitinkame ne tik per pamokas, bet ir stovyklose, žygiuose, čia jie pamato ne tik mokytoją, bet ir žmogų, kuris būna pavargęs, kuris ant laužo kartu su jais kepa bulves, ieško pakurų ugniai užkurti...
Dirbu savo svajonių darbą ir esu labai laimingas
Man mokantis 8 klasėj, kada per Mokytojų dieną pavaduodavom mokytojus, atėjo į širdį noras būti mokytoju. Tai buvo svajonių profesija ir per 10 darbo metų mokykloje tokio pasirinkimo nesigailėjau nė akimirkos. Be abejo, yra ir sunkių momentų, yra biurokratinių reikalavimų, ir kitąkart galvoji, kad atėjęs į parduotuvę savo pašaukimu juk neatsiskaitysi... Bet jeigu dirbi mėgstamą darbą, tai daug kliūčių tiesiog savaime išnyksta.
Jaunesni mokiniai kartais man pasako: jūs labai griežtas. Taip, save laikau reikliu mokytoju, yra taisyklės, susitarimai, pareigos, mano – mokyti, vaikų – išmokti, ir mes jų laikomės. Gerbiu kiekvieną mokinį, nesvarbu, iš kur, iš kokios šeimos jis būtų. Elgiuosi su jais lygiai taip pat, kiekvienas iš jų yra svarbus. Jie, šiandien prieš mus klasėse sėdintys vaikai, yra būsimi prezidentai, premjerai, gydytojai, darbininkai. Mūsų ateitis. Stengiuosi atrasti, kaip juos sudominti, prakalbinti, galbūt tai vyksta ir ne pamokoj, bet šaulių būrelyje, galbūt tai vyksta žygyje, o galbūt susitikus mokyklos koridoriuje.
Mano pagrindiniai principai – reiklumas, pagarba, kalbėjimasis. Esu reiklus tiek sau, tiek aplinkiniams. Žinoma, parašau ir neigiamų pažymių, jeigu neišmoko pamokos, taip pat nesistengiu vaidinti kitokio, negu kad esu gyvenime. Tad labai džiaugiuosi, kai po 5 ar kelerių metų buvę mokiniai užsuka į klasę pasikalbėti, rankos paspausti... Dirbu savo svajonių darbą ir dėl to esu labai laimingas žmogus. Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi, kad esu reikalingas, kad galiu kam nors padėti per pamokas, prieš pamokas ar po pamokų... Kas gali būti geriau?