2014-aisiais Kamilė debiutavo teatre su savo kursiniu darbu „Sapnas“ (pagal A. Strindbergo pjesės motyvus), kuris iš studentiškų erdvių persikėlė į Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą ir jame buvo rodomas iki šios vasaros.
„Apie aktorius galima kalbėti dar jiems besimokant, o norint vertinti režisierius studentus privalu sulaukti jų baigiamųjų darbų. Tokia pozicija svarbi dėl jų, o ne dėl mūsų – žiūrovų. Kalbant apie K. Gudmonaitę kaip režisūros studentę, be abejo, jos talento nepastebėti neįmanoma. Nors K. Gudmonaitės kuriamo teatro stilistika lengvai atpažįstama mano kartos žmonėms (iš ankstyvųjų O. Koršunovo spektaklių), tačiau režisūrinio mąstymo švara nuteikia optimistiškai“, – sako teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Išsamiau apie teatrą, muziką ir muzikos garsus teatre – šiame specialiosios DELFI rubrikos „Nepriklausomybės karta“ interviu su K. Gudmonaite.
***
DOSJĖ
Gimė: 1992 spalio 9 d., Vilniuje
Šiuo metu yra: teatro režisierė, grupės „Kamanių šilelis“ vokalistė, kūrinių autorė
Pirmasis spektaklis kurtas, nes: norėjo sužinoti, kas yra už durų
Pirmoji daina parašyta galvojant: apie vandenį
Mokėsi: Vilniaus M. Biržiškos gimnazijoje
Studijavo: miuziklo meną Vilniaus kolegijoje
Studijuoja: režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (3-čiasis kursas)
Režisuoti spektakliai:
„Sapnas“ (pagal A. Strindbergo pjesės motyvus, premjera – 2014 m. rugsėjis);
„Kelionė į Tandadriką“ (pagal V. Žilinskaitės apysakos ištraukas, premjera – 2015 m. kovas);
„Dievas yra DJ“ (pagal F. Richterio pjesę ir V. Pelevino romano „Generation P“ ištrauką), spektaklio eskizas pristatytas 2015 m. gegužę festivalyje „Tylos!“.
Apdovanojimai:
Spektaklis „Sapnas“ apdovanotas:
Tarptautinis teatro festivalis „Spoleto“, 1-oji vieta (Italija, 2014);
Tarptautinis teatro festivalis „Encounter“, pagrindinis apdovanojimas už spektaklio režisūrą, studentų žiuri prizas (Čekija, 2015);
K. Gudmonaitei įteikta V. Kernagio vardo stipendija „Už kūrybinius pasiekimus“ (2015)
„Kamanių šilelio“ diskografija: debiutinis albumas „Viskas teka“ (2014)
Grupės sudėtis: Kamilė Gudmonaitė, Mantas Zemleckas
***
– Kamile, Tavo kūryba prasidėjo nuo „Kamanių šilelio“, tačiau šiandien taip pat esi viena iš labiausiai vertinamų jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierių. Kam šiandien atiduodi daugiau energijos – muzikai ar teatrui?
– Šiuo metu esu susikoncentravusi į teatrą. Po vasaros kelionės į Indiją su Mantu ketiname vėl grįžti prie „Kamanių šilelio“ muzikos, jau galvojame ir apie antrą albumą (Kamilė grupėje kuria kartu su vyru Mantu Zemlecku – aut. past.).
– Tavo pirmasis režisuotas spektaklis „Sapnas“ pradėjo nuo teatro debiutų festivalio „Tylos!“, o vėliau persikėlė į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną – spektaklį įvertino ir kritikai, ir žiūrovai. Jau žinai, kokiu stebuklingu būdu spektaklis tampa ne tik žiūroviškas, bet ir prasmingas, nevienadienis?
– Niekada nežinai. Niekada nekuri tam, kad spektaklis būtų įvertintas prizais, beje, apdovanojimai dar irgi nereiškia, jog spektaklis tikrai yra nevienadienis. Stengiuosi kurti, kai iš tiesų noriu ir turiu ką pasakyti. Tik tada procesas ir kūrinys tampa prasmingas ne tik man, aktoriams, bet ir žiūrovams.
– Spektakliu „Sapnas“ į lietuviško teatro sceną grąžinai Antikos laikų chorą, kuris atlieka svarbų pasakotojo vaidmenį. Tavo naujuose režisuotuose darbuose – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“ – choro nebelieka, jį keičia industriniai garsai, šiuolaikinė muzika. Ketini ir toliau eksperimentuoti su spektaklių „muzikalumu“?
– Muzika mano darbuose dažnai yra „aukštesnysis režisierius“. Kuriu spektaklius kaip muziką – girdžiu scenas, spektaklio konstravimas primena kompoziciją, o tai, kas neišreiškiama teatre, primena garsą. Todėl dažnai mano spektakliuose muzika atlieka pasakotojo vaidmenį, ją suvokiu kaip veikėją.
Neįmanoma, kad tai kažkur nuo manęs pabėgtų, nes tai yra manyje. Greičiausiai toliau vis labiau gilinsiuos į garsą teatre ir muziką spektaklyje.
– Esi išsakiusi kritikos tam tikroms šiuolaikinio teatro tendencijoms – pavyzdžiui, šiandienos aktorių ir režisierių siekiui atsiriboti nuo bet kokio teatrališkumo. Turint galvoje, kad atstovauji jaunajai kartai, dažnai bandančiai neigti „teatrališką“ teatrą, tai skamba kaip rimtas pareiškimas.
– Šiandien ieškoma vaidybos būdų, kurie absoliučiai įtikintų visko mačiusius žiūrovus, todėl ir bėgama nuo „teatrališkumo“. Tai nėra blogai, tai – įdomu. Tačiau būvis scenoje yra visiškai kitoks nei gyvenime, tad vargu, ar įmanoma scenoje „nieko nevaidinti“.
Tokiu atveju, jei aktorius scenoje nebevaidina, išnyksta aktoriaus profesijos ir mokymosi prasmė, nes nebereikia jokių specifinių įgūdžių. Teatre ieškoma tiesos, o tiesą pasiekti gali būti daug būdų.
Visgi aš manau, jog svarbu, kad režisierius sukurtų savitą pasaulį, o ne pakartotų realybę. „Naujas“ ar „senas“, „teatrališkas“ ar „modernus“ vaidybos ar režisūros stilius – tai nesvarbu, nes viskas yra sukurta, dabar įmanoma tik jungti ir ardyti derinius sukuriant naujus. Menininkas turi siekti ne stebinti ar sukurti kažką nauja, o padėti žiūrovui patirti, sukurti aplinkybes ir terpę patirčiai, susitikimui, pažinčiai su savimi ar būtimi. Mados praeina ir išeina.
– Esi minėjusi, kad Lietuvoje, kur dominuoja teatro režisieriai vyrai, anksčiau sulaukei replikų, kad režisuoji „labai moteriškai“. Kaip šiandien jautiesi toje, vadinkime, vyriškoje kompanijoje? Ar tendencijos ir vertinimai keičiasi?
– Dažniausiai esu vyriškoje kompanijoje, aplink mane nėra daug moterų. Nors dabar nebeišgirstu komentarų apie moterišką režisūrą, kartais susiduriu su nuostata, jog „taip sukūrė moteris“. Vadinasi, tie stereotipai vis dar egzistuoja.
– Grįžkime prie muzikos. Tavo šeimos muzikinis duetas – grupė „Kamanių šilelis“ – neseniai šventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Atliekate folk muziką įvairiais instrumentais – nuo mandolinos, ukulelės iki šamaniško būgno. Kokią žinią norite perteikti savo kūryba?
– Nemanau, kad reikėtų kalbėti ką nors apie žinią, kurią perteikiame savo muzika. Jeigu perteikiame, tai tikrai tik jos klausantis. O žodžiai dažnai yra nuslydimas nuo prasmės. Įvardindami ką nors mes tuo pat metu esmę supaprastiname, pametame ar sunaikiname.
– Ar įmanoma, kad „Kamanių šilelis“ kada nors atsisakys „gyvų“ instrumentų ir kurs elektroninę muziką?
– Prie „gyvų“ instrumentų jau kuris laikas esame prijungę sintezatorius ir bosinį pedalą, kartais per koncertus naudojame būgnų mašiną. Greičiausiai toje sintezėje tarp miško bei elektros ir dūzgia kamanės.
– Kas Tau lengviau – išeiti į sceną ir atlikti naujas „Kamanių šilelio“ dainas ar stebėti savo režisuoto spektaklio premjerą?
– Pirmą kartą išeiti į sceną buvo taip pat baisu, kaip pirmą kartą rodyti savo pirmąjį spektaklį. Kol kas koncertuojame daug dažniau, nei mano gyvenime įvyksta premjeros, tad groti atrodo paprasčiau.
Apskritai muzikos pasaulis yra visai kitoks nei teatro – teatras reikalauja daugiau emocinės, fizinės ir dvasinės energijos, jame mes linkę daug ką sureikšminti, suprasminti, čia mėgstama ir pakentėti. O muzika yra terpė džiaugsmui.
– Kaip Tau atrodo, kokią bendrą ypatybę turi naujoji mūsų šalies kūrėjų karta, gimusi ir užaugusi Nepriklausomoje Lietuvoje, po 1990-ųjų kovo 11-osios?
– Mes nebeturime vienos dainos, kuri vienytų visą kartą. Turime daugybę dainų. Nebeturime vieno gyvenimo būdo stiliaus, kuris vienytų visą kartą. Turime daugybę stilių. Neturime vienos bendros ypatybės. Tai ir yra ypatybė.
– Ko norėtumei palinkėti Lietuvai, žyminčiai savo Nepriklausomybės 25-metį?
– Nepriklausomybės.
– Ačiū už pokalbį!
***
Kovo 11-ąją Lietuva minėjo 25-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Ta proga Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga pristato projektą „Nepriklausomybės karta“, pasakojantį apie jaunos ir Nepriklausomos kartos atstovus, garsinančius Lietuvą įvairiose srityse.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra nepriklausoma, nepolitinė savanoriškumo pagrindu veikianti jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – atstovavimas Pasaulio lietuvių jaunimo interesams. 1972 m. Kento universitete, JAV oficialiai susikūrusi organizacija šiandien vienija 43 aktyvias jaunimo sąjungas ir bendruomenes visame pasaulyje bei yra įsteigusi atstovybę Lietuvoje. Minint Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, inicijuotas projektas „Nepriklausomybės karta“, kuriuo pristatomi 25 herojai, gimę po 1990 m. kovo 11 dienos. PLJS projektą pristato drauge su Lietuvos Užsienio reikalų ministerija ir naujienų portalu Delfi.lt.